respublika.lt

F.Kauzonas. Profesoriaus mazgeliai nosinės kampučiuose

(0)
Publikuota: 2018 spalio 01 07:55:14, Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas
×
nuotr. 1 nuotr.
Profesoriaus Prano Kūrio dienoraščiai sugulė į knygą. Redakcijos archyvo nuotr.

„1992 m. rugsėjo 21 d. (pirmadienis). Karaliaus ir V.Landsbergio pokalbis užtruko beveik pusantros valandos. Per tą laiką Karalius staiga išėjo iš kambario ir pakilęs į antrą aukštą atnešė V.Landsbergiui vaistų nuo chroniškos slogos...“

 

Tai mažutis šiemet pasirodžiusios knygos „Misija“ fragmentėlis. Tačiau knyga visai ne apie profesoriaus Vytauto Landsbergio nuotykius su karaliumi. Tiesa, pirmąjį mūsų valstybės vadovą, o ir įvairius monarchus knygoje aptinki ganėtinai dažnai.

Nesu literatūros kritikas ir ne mano misija nustatinėti knygos žanrą. Gal „užrašai“, gal „užrašų knygelė“, „dienoraštis“. Man kur kas svarbiau, kad knygos autorius profesorius Pranas Kūris, knygos „Misija“... nerašė. Tiesiog 1992-1994 m. vykdė nelengvą misiją Belgijos Karalystėje, Nyderlandų Karalystėje ir Liuksemburgo Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbdamas pirmuoju Lietuvos Respublikos ambasadoriumi. Ir dar vieną misiją, mažutę, bet „slaptą“, jis ten, Briuselyje, vykdė - kiekvieną ambasadoriaus dieną, nuo 1992 m. vasario 2 d. iki 1994 m. birželio 20 d. rašė dienoraštį. Visas ambasadoriavimo dienas. Ir visos jos, ranka rašytame dienoraštyje sunumeruotos nuo pirmosios iki 868-osios, sugulė į knygą „Misija“.

Man truputį gaila, kad knygoje dienos liko be numerių - tik su datomis. O ranka rašytame dienoraštyje numeruodamas dienas, ambasadorius tarsi rašė savo autocharakteristiką: viską iki galo daryti pedantiškai tiksliai. Toks jis buvo dirbdamas teisingumo ministru pirmojoje atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybėje, teisėju - Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Europos Sąjungos Teisingumo Teisme, pirmininku - Lietuvos Aukščiausiajame Teisme.

Bet iš tokių diplomatinių ir teisinių aukštybių profesorius labai lengvai „nusileidžia“. Ot, išdrįsau paprieštarauti, kad man tas jo dienoraštis dėl savo ypatingo glaustumo labiau primena mazgelį nosinės kamputyje - anksčiau žmonės tokius mazgelius rišdavo, kad ko nors labai svarbaus neužmirštų. Išsitrauki nosinę - o ten mazgelis. Ir iš karto atsimeni labai svarbų dalyką... Profesorius tokios mano pastabos neatmetė - iškart sutiko. Dar daugiau - pasirodo, tas „mazgelis“ ir pagimdė knygą. Paskambino jam bičiulis ir paklausė, gal prisimena tikslią vieno įvykio datą. Tikslios datos negalėdamas pasakyti, jis prisiminė dienoraštį, kuris porą dešimtmečių gulėjo nepaliestas. Surado bičiuliui reikalingą datą. Šis labai apsidžiaugė. O profesorius pagalvojo: o kodėl aš turėčiau ieškoti savo dienoraštyje tų „mazgelių“ - lai patys ieško. Galų gale, ir rašantiesiems ar tiems, kurie dar rašys mūsų diplomatijos istoriją, vienas kitas „mazgelis“, žiūrėk, ir pravers.

Karaliai - irgi žmonės

Profesoriui Kūriui priminiau jo dienoraščio citatą apie visai kitą profesorių. Tiksliau, ne tiek patį profesorių, kiek jo slogą, kurią netikėtai pasišovė gydyti karalius ir kuria aš turėjau garbės pradėti šį rašinį. Minėta sloga mums jau seniai tapo įprastu reiškiniu - toks jau tas mūsų klimatas, o štai kad karalius būtų toks žmogiškai jautrus ir dėmesingas svečiui, bent jau man buvo didžiausia staigmena. Bet jeigu jau dienoraščio autorius tą faktą paminėjo, vadinasi, jis turi kažką jam priminti. Ir mano paprašytas jis „atrišo“ šį nosinės mazgelį:

- 1992 m. rugsėjį į Briuselį atvyko Seimo pirmininko Landsbergio vadovaujama delegacija. Kitą dieną su Belgijos užsienio reikalų ministerijos protokolo šefo pavaduotoju Couvreur’u Landsbegį palydėjome į „Laeken“ rūmus. Karalius Boduenas I (Baudouin) mus sutiko laiptų apačioje. Po trumpo pabendravimo su žurnalistais karalius nusivedė Landsbergį į savo apartamentus ir ilgai kalbėjosi, o aš su protokolo vadovu ir adjutantu laukėme prieškambaryje. Staiga atsidaro durys, išeina susirūpinęs karalius ir niekam nieko neištaręs skubiai kyla laiptais į antrąjį aukštą. Netrukus parskuba atgal. Sunerimęs klausiu: „Jūsų didenybe, kas atsitiko?“... Taigi, sako, jūsų pirmininką sloga užpuolė - buvau vaistų nuėjęs“. Įsivaizduojate, pats... Taigi būtų mygtuką nuspaudęs ir adjutantas kaipmat būtų atnešęs. Ot, čia yra požiūris į žmogų. Svečią iš mažos valstybės.

Beje, prieš keletą metų, šnekėdamiesi su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, prisiminėme šį jo vizitą pas karalių. Pasakiau, kad savo dienoraštyje tada „užfiksavau“ ir šį jo „slogos gydymo“ epizodą. Paklausiau, ar jis neprieštarautų, jeigu dienoraštį sumanyčiau publikuoti ir jame liktų ir šis epizodas. Profesorius maloniai sutiko - juk tai esą karaliaus humaniškumo ženklas.

Buvau tada turbūt vienintelis Lietuvos ambasadorius, kuriam ne kartą teko bendrauti su trim monarchais“. Tai ir Boduenas I, ir Olandijos karalienė Beatričė ir Didysis Liuksemburgo kunigaikštis Žanas. Jų elgsenoje mačiau daug paprastumo, žmogiškumo. Jų išsilavinimas ir bendravimo su „mažesniaisiais“ kultūra galėtų būti puikiu pavyzdžiu ne vienam Europos, ir ne tik Europos, valstybių vadovui.


Valstybė vystykluose - ar iki šiol?

Beveik kiekvienoje ambasadoriaus dienoraščio savaitėje aptinki „nosinės mazgelių“, primenančių nesklandumus, su kuriais susidurta dėl Lietuvos institucijų, ypač atskirų Užsienio reikalų ministerijos darbuotojų negebėjimo ar neskubėjimo atlikti savo pareigas. Besikuriančiai Lietuvos ambasadai Briuselyje vien tik kiek kainavo telefonų skambučiai į Vilnių, primenant negautus atsakymus į ankstesnius skambučius ar laiškus. O kiek nervų ambasadoriui sugadino užsitęsusi istorija su ambasadoriaus skyrimo raštu, kurio rengime dalyvavo ir Užsienio reikalų ministerija. Jau kitą dieną po P.Kūrio atvykimo į Briuselį Belgijos užsienio reikalų ministerijoje aptariant skiriamojo rašto įteikimo karaliui procedūras, paaiškėjo, kad atsivežtajame rašte - klaida. Belgijos karaliaus varde praleista raidė „u“. Baudouin virto Baudoin... Nedelsiant buvo informuota mūsų ministerija, tačiau naujojo rašto rengimo ir pristatymo į Briuselį „procedūra“ užtruko dvi savaites. O kol toks raštas neįteiktas karaliui, ambasada negali naudotis banko sąskaita.

- Profesoriau, o jeigu būtumėte nepasižiūrėjęs ir tą pirmąjį atsivežtą raštą būtumėte įteikęs karaliui? Ir jeigu jis būtų pasakęs: „Šis raštas - ne man“. Kaip būtų turėjęs jaustis Lietuvos ambasadorius? Ir kažin, ar po kiek laiko karalius, priimdamas mūsų valstybės vadovą, pasirašiusį tokį raštą, būtų taip skubėjęs atnešti jam vaistų?.. Kaip jums atrodo, tokie ir panašūs nemalonūs netikėtumai, su kuriais ten susidūrėte - kas tai: valstybės, žengiančios pirmuosius diplomatijos žingsnius, augimo sunkumai ar vidutinybių, per kažkokius politinius ar asmeninius ryšius patekusių į atsakingas pareigas, asmeninės savybės?

- Aš vis dėlto manyčiau, kad dauguma atvejų problemos kildavo dėl tų valstybės „pirmųjų žingsnių“.

- Bet juk ir šiandien, kai Lietuva, tas kūdikis, jau nužingsniavo 28 kilometrus, argi nepastebite panašios saviveiklos įvairiose valstybės tarnybose, kur toliau siautėja vidutinybės, negebančios nei mąstyti, nei dirbti?

- Manau, į valstybės tarnybą nesugebama pritraukti jaunų gabių žmonių, kurių mes tikrai turime. O jeigu gabus jaunas žmogus, net jeigu jis - idealistas, kuriam rūpi tarnauti savo valstybei, į tą tarnybą patenka, bet čia susiduria su įvairiomis pagundomis, ateinančiomis iš verslo, ypač stambiojo? Gaudamas kuklų valstybės jam mokamą atlyginimą, toms pagundoms dažnu atveju jis nepajėgia atsispirti. Prieš jas neatsilaiko net jo idealizmas, tėvų ar mokytojų skiepytas.

Paslaptingas prisilietimas prie Nepriklausomybės Akto

Knygos „Misija“ viršelyje buvęs užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas duoda svarbiausių profesoriaus nuopelnų Lietuvai vertinimą. Jame, be kita ko, sakoma: „Prano Kūrio juridinės formuluotės didele dalimi prisidėjo prie to, kad vienas svarbiausių atkurtos Lietuvos dokumentų - Kovo 11-osios aktas išlaikė visus tarptautinės teisės išbandymus...“

- Profesoriau, ot, šito tai aš nežinojau. Ką gi reiškia šis „nosinės mazgelis“ ant knygos viršelio?

- Bet manęs tarp akto projekto rengėjų nebuvo. Arba galima sakyti, kad aš ten tarsi buvau „niekuo“. Projekto rengėjus konsultavęs advokatas Gintaras Pūkas, buvęs mano studentas, atėjo pas mane į namus, atsinešė projektą ir paprašė mano, kaip tarptautinės teisės specialisto, nuomonės apie projektą. Įdėmiai perskaičiau. Pirmiausia užkliuvo pavadinimas: NUTARIMAS?.. Jis man pasirodė per kuklus tokiam istoriniam įvykiui įteisinti. Padiskutavę priėjome prie išvados, kad terminas AKTAS skambėtų didingiau.

Paskui man kilo mintis, kad jeigu akte fiksuojamas pats politinio virsmo momentas, tai trūksta to virsmo rezultato. Pasiūliau tokią frazę: „nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“. Toliau diskutuodami priėjome prie išvados, kad jeigu jau atsikuria valstybė, ji turi oficialiai deklaruoti ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams. Ir todėl mudu suformulavom tokį sakinį: „Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises“.

Labai malonu, kad šios pastabos projekto rengėjams pasirodė priimtinos ir atsidūrė šiame akte.


- Jūs, kaip tarptautinės teisės specialistas, dalyvavote ir mūsų Konstitucijos rengime. Ar jums neskauda girdint, kaip jau ne vienerius metus mūsų išeivija bei joje savo potencialius rinkėjus jau reginčios kai kurios politinės jėgos reikalauja įteisinti dvigubą pilietybę? O paskutiniuoju metu jau net konstruojamas specialus žaliasis buldozeris, vardu „Referendumas“, ir juo šią galimybę bus bandoma „įstumti“ į Konstitucijos 12 straipsnį, kuris šiuo klausimu iki šiol buvo labai aiškus: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“...

- Nesu prieš dvigubą pilietybę. Tik sakyčiau ne „dvigubą“, o jau ir „daugybinę“. Pažįstu žmonių, kurie jau ir tris pilietybes turi. Aš - už. Bet tik atskirais atvejais. Tais, kuriuos numato įstatymas. Bet aš prieš išplėtimą galimybių ją susigrąžinti visiems, kas jos kažkada atsisakė. Sugrįš gyventi į Lietuvą - prašom: vėl galės tapti Lietuvos piliečiais.

Tik man ypač skaudu, kai pilietybės grąžinimas dažniausiai siejamas su teisių grąžinimu. O pareigos net neminimos!.. Šios problemos, manau, referendumu tikrai neišspręsime.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s