Filosofas, rašytojas A.Juozaitis: Sąjūdžio galima ilgėtis kaip jaunystėsnuotraukos (1)

2013 birželio mėn. 03 d. 10:34:59 Perskaitė 7174

Arvydas Juozaitis - vienas ryškiausių Sąjūdžio įkūrėjų ir dalyvių. Iki 1988-ųjų rugsėjo Sąjūdžio centrinė būstinė veikė jo namuose Vilniuje. Šiandien A.Juozaitis prisimena Sąjūdžio užuomazgas, to meto įvykius ir atmosferą, paneigia su Sąjūdžiu susijusius mitus.

- Kada jums prasidėjo Sąjūdis?

- Sąjūdis man prasidėjo nuo 1986 metų pavasario. Pradėjau labai aktyviai sekti Vakarų radijo stočių politines laidas, dariau užrašus. Parašiau net didelę studiją-apžvalgą „1987 metai“ - ji, spausdinta mašinėle, ėjo per rankas.

Mačiau, kaip keičiasi TSRS imperija, kaip ji laisvėja. Bet pagrindinis postūmis veikti buvo 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Supratau iki skausmo: „Reikia veikti!“ Jeigu esame inteligentai, turime proto ir valios veiksmu viską keisti.

- Kokie pagrindiniai svertai lėmė Sąjūdžio gimimą?

- Labai daug faktorių. Svarbiausia, kad plyšo visi TSRS imperijos valdymo mazgai. Michailas Gorbačiovas buvo pabudimo iešmininkas. Jis paskelbė „glasnost’“ (netiksliai verčiamą „viešumu“), o tai neleido KGB imtis represijų prieš kitaminčius.

Ir tada visi ėmė drąsiai kalbėti. Pirmieji - Maskvos inteligentai, laikraščiai „Moskovskije novosti“, „Literaturnaja gazeta“, „Ogoniok“. Godžiai juos skaitėme apie trejus metus, kol patys įsidrąsinome. Prabilome. Pas mus pirmasis toks buvo „Gimtasis kraštas“ (tiražas 1988-ųjų pradžioje - 300 000 - neįsivaizduojamas!).

Ir tada jau disidentai išėjo į aikštę - jų buvo dešimtys, ne itin daug. Inteligentų išėjimas į viešumą ne mitingais, o organizacijos sukūrimu buvo lemiamai reikalingas.

- Kaip buvo organizuojamas Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas?

- Viskas vyko labai sparčiai, veržėsi kaip srauni kalnų upė. Iki 1988-ųjų rugsėjo Sąjūdžio centrinė būstinė buvo mano namuose (tiesą sakant, uošvio), Lenktojoje gatvėje 69, Žvėryne. Ten, mano darbo kambaryje, veikė ir „Sąjūdžio žinių“ redakcija.

Virtuvėje - susirinkimai, svetainėje - miegamasis atvykstantiems. Ant grindų miegojo ir Martas Tarmakas, dabartinis Estijos pasiuntinys Suomijoje, jis buvo pirmasis Estijos atstovas Lietuvoje.

Laikraštis buvo platinamas taip pat iš Lenktosios gatvės, kol platinimo neperėmė Petras Vaitiekūnas, perkeldamas į savo kabinetą Fizikos institute.

Kaistantys telefonai, nes jokio kito ryšio nebuvo. Dar - kojos. Ir senoji mano tėvo „Volga“, kuriai per tą vasarą nutryniau ir padangas, ir variklį sumaliau.

- Kodėl Sąjūdžiui pavyko nebevaldoma banga nusiristi per visą Lietuvą?

- Daug priežasčių. Jau minėtas komunistų lyginamasis svoris. Kitur, rajonuose, tik komunistų partijos nariai ir galėjo kažką daryti, antraip niekas nebūtų pajudėję. M.Gorbačiovo „stogas“. Pagaliau Aleksandro Jakovlevo, antrojo „perestroikos“ žmogaus, atvykimas į Lietuvą po pusantro mėnesio ir jo „palaiminimas“, kad nieko čia baisaus nevyksta. Tai surišo KGB rankas. Be to, nepamirškime, Estija visą 1988 metų vasarą buvo daug aktyvesnė, daug agresyvesnė ir drąsesnė projektais.

- Kada Sąjūdžio metais jautėtės laimingiausias? Ko ilgitės iš Sąjūdžio metų?

- Tiesą sakant, Sąjūdžio galima ilgėtis tik kaip jaunystės - o tai būdinga visiems žmonėms. Gražiausi man buvo mėnesiai iki 1989 metų vasario, iki rinkimų į TSRS liaudies deputatus. Po to prasidėjo sunkesnis ir jau „gudresnis“ gyvenimas. Vidinė konfrontacija „iš rimtųjų“.

- Kokius mitus, susijusius su Sąjūdžiu, norėtumėte paneigti? Kas vyko Sąjūdžio viduje?

- Didžiausias mitas - kad Sąjūdis nebuvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o išsyk - Sąjūdis. Ne, jis gimė - ir tik todėl gimė - kaip šansas keisti TSRS ir kaip imperijos silpnumo ženklas. Išsyk rėmėsi M.Gorbačiovo politika, ja naudojosi. Kitas klausimas, kad mes nuėjome savo keliu - ir labai sparčiai.

Antras mitas: nebuvo jokios susipriešinimo „komunistai-sąjūdininkai“ ideologijos. Ypač Sąjūdžio viduje. Kova vyko tik su oficialiais valdžios organais, o tai sudėtingas „Maskva-Vilnius-vietos valdžia“ mazgas.

Trečia, nebuvo Sąjūdžio pirmojo asmens. Diktatūros pavojus gimė 1990 metų kovą, kai labai sparčiai imtas formuoti Vytauto Landsbergio „Sąjūdžio vado“ mitas. Tikras mitas. Net žiauriai diegiamas, mistifikuojant visą judėjimą ir apmeluojant Sąjūdį. Šmeižiant pirmeivius.

Prisiminkime: Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime pagal balsavimo rezultatus, renkant Tarybą, pirmasis buvo Romualdas Ozolas, antroji - Kazimiera Prunskienė. Jokio pirmininko suvažiavimas nerinko, pirmininko įstatai net nenumatė. Pirmininko reikmę išprovokavo netrukus atsiradęs promaskvietiškas judėjimas „Jedinstvo“, vadinasi, KGB. Bet tai - jau kitas klausimas.

Beje, reikia nepamiršti, kad, net prispirti reikmės, mes numatėme pirmininko rotaciją; kitas pirmininkas turėjo būti R.Ozolas. Deja, per Baltijos Asamblėjos Taline, TSRS liaudies deputatų suvažiavimo Maskvoje (1989 metų gegužę) rūpesčius to neįvykdėme. Apsileidimas. Toks apsileidimas buvo dažnas Sąjūdžio veiklos būdas. Leisdavome įvykiams eiti savaime.

- Pirmuosiuose laisvuose rinkimuose kelią palikote Algirdui Brazauskui. 1990-ųjų kovą politinę poziciją paskelbėte manifeste „Istorinė klaida“, kuris buvo lyginamas su išdavyste. Kaip vertinate šiuos žingsnius šiandien?

- Labai džiaugiuosi, kad man nesutrukdė žengti šių žingsnių. Tai ir buvo protingos Lietuvos kūrimo praktika, ne vien tik programa. Reikėjo valios.

A.Brazausko figūra buvo absoliučiai būtina, jo pašalinimas iš Lietuvos laisvės kelio (ko iš manęs reikalavo radikalūs sąjūdininkai) būtų atnešęs baisias pasekmes.

Mes būtume sulaukę Gruzijos išsivadavimo - kruvino kelio. Ką tada kalbėti apie Maskvos ataką? Tankai Vilniaus gatvėse. To galėjo linkėti tik Lietuvos priešai. Mūsų aistruoliai patriotai, deja, buvo gerokai apakę, pasirengę eiti per kraujo upę. Kas jiems davė tokią teisę? Lietuva? Neatsakingumas.

O štai „Istorinė klaida“ - jau antras mano pasiaukojimas, stabdant V.Landsbergio įsitvirtinimą. Mitą. Šis politikas buvo gruzinų fronto lyderio Zviado Gamsachurdijos politikos brolis, pilietinio susipriešinimo ideologas.

Esminis V.Landsbergio veikimo būdas - „meniška klasta“, vingri kalba, amžina priešų paieška. Deja, taip jau yra ir bus visuomet, daugeliui žmonių patinka pasiduoti „auksaburniškumo“ pinklėms. Pažindamas jį iš arti, supratau, kokia baisi ateitis laukia Lietuvos, jeigu jis taps prezidentu. Netapo. Manau, kad tai ir mano aukos dėka.

- 1999 metais mitinge protestui išreikšti pasirinkote plytą. Ši plyta yra tapusi protesto metafora. Tai buvo paskutinis jūsų mitingas?

- 1999 metų spalio 22 dienos mitingas sutapo su 11-osiomis LPS steigiamojo suvažiavimo metinėmis. Jame dalyvavo ir A.Brazauskas, ir Justinas Marcinkevičius. Mane išrinko jo vedėju. Vedžiau mitingą kaip Sąjūdžio laikais. Daugiau niekuomet nesu buvęs nė viename politiniame mitinge.

Mitingas buvo nukreiptas prieš Lietuvos paklupdymą. Prieš amerikiečių juodąjį verslą, prieš „Williams“, prieš mūsų garbės ir pinigų praradimą.

Jau tada, pakeldamas plytą, sakiau Vilniaus universiteto studentams (jie buvo „atvesti“ į mitingą rektoriaus Rolando Pavilionio paliepimu, patys ne itin suprato, kas vyksta): „Jus ištrems iš Lietuvos, jus išstums iš Lietuvos!“ Baisu, kad mano numatymas pasiteisino daugiau, negu įsivaizdavau.

Plytą, paimtą iš uošvio sandėliuko, vadinasi, prieškarinę, perskėliau ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų perpus ir po mitingo išsyk, nuėjęs į Centrinį paštą, išsiunčiau dviem adresais. Registruotu paštu. Vieną pusę - prezidentui Valdui Adamkui, kitą - Seimo pirmininkui V.Landsbergiui.

- Ką šiandien vadintumėte Sąjūdžio žmogumi?

- Neišvykstantį iš Lietuvos ir gimdantį jai vaikus.

Parengta pagal „Šiaulių kraštą“. Spausdiname sutrumpintai





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net