2 nuotr.Sunkus buvo tas "pereinamasis" į veikimą laisvės vardan laikotarpis. Būtinas, ką pasakysi.
Po 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitingo trakštelėjo ir baime nuolat maitinamų lietuvių inteligentų sąžinė.
Ir štai vėlyvą 1987 metų rudenį garsiojoje MA salėje, kurioje po gero pusmečio įkūrėme LPS - Sąjūdį, Antanas Terleckas išėjo į tribūną. Salė buvo sausakimša, kaip įprasta tais metais. Vyko eilinė diskusija "Istorija ir dabartis" tema. Žodį Terleckui suteikė prof. Bronius Genzelis, pirmininkavęs susirinkimui.
Prieš tai kalbėjęs Just. Marcinkevičus pasidžiaugė, kad ką tik 50 000 tiražu išleisti Maironio raštai, ko nebuvę mūsų istorijoje. Kalbėjo ir akademikas Juozas Jurginis (regis, paskutinį kartą viešai) ir priminė, kad po Ispanijos pilietinio karo visiems, ir frankistams, ir respublikonams pastatytas bendras žuvusiųjų memorialas, ir kad "Lietuvai reikia pasimokyti!" - taip tiesiai pasakė. Tai buvo negirdėta tezė, ji visus labai sujaudino.
Tada scenoje pasirodė Terleckas. Regis, jis nebuvo nė pristatytas, taip keistai Genzelis pasielgė. Ir štai šis disidentas-kovotojas, tuo metu viešai pultas ir juodintas, persekiojamas, šis Antanas pritarė akademikui Jurginiui. Mudu su Romualdu Ozolu stovėjome prie durų ir, prisimenu, persimetėme keliais žodžiais: "Tai kažkas ne... neįtikėtina! Inteligentai pagaliau sueina su disidentais?! Ar tik ne lūžis vyksta?!", - taip maždaug pasikalbėjome...
Bet deguto šaukštą į to vakaro medų kažkas turėjo įpylti.
Į tribūną įšoko Alfredas Bumblauskas. Jis karštai, aistringai prašneko: esą reikia vengti tokių kalbų, kurias "čia dabar išgirdome".
Žodžių iš dainos neišmesi.
A.Bumblauskas vėliau nedalyvavo Sąjūdyje. Tiesa, paskaitas neblogas skaitė, bet ne už "Kauno Lietuvą".
