Ar Vilniui reikia sostinės įstatymo?nuotraukos (22)

2019 rugsėjo mėn. 19 d. 09:20:02 Perskaitė 2126

Aibė pavyzdžių rodo, kad tarp šalies ir sostinės valdžių nėra susikalbėjimo. Vilniaus savivaldybės pečius slegia per didelė našta, dėl kurios miestas nepajėgia tvarkytis taip, kaip priklausytų sostinei.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO APSKRITOJO STALO diskutavo buvęs Vilniaus miesto meras, buvęs europarlamentaras, Seimo narys Juozas IMBRASAS, buvęs Seimo pirmininkas Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys, buvęs Vilniaus vicemeras Kęstutis MASIULIS, aplinkosaugininkas, buvęs Vilniaus savivaldybės tarybos narys Liutauras STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Šiandien kalbėsimės apie mūsų sostinę. Ar Vilnius yra eilinė savivaldybė, kurių Lietuvoje yra 60, ar šalies sostinė, kur galbūt turėtų galioti kiti įstatymai? Prisiminkime kad ir Vyčio istoriją: nors buvo nuspręsta jį statyti, Vilniaus savivaldybė nutarė priešingai. Arba atminimo lentų nuiminėjimai... Vis dėlto tai yra jautrūs, rezonansiniai dalykai. Kitas pavyzdys: turime Vilniaus metro projektą, Seimas palaimino, kad toks projektas turi būti vykdomas, tačiau turime tik metro vizijas...

J.IMBRASAS:
Jeigu Vilniuje būtų daromos kokios nors išimtys, kažin, ar tai būtų teisinga. Tada tų valdžių skirtumas nebegaliotų sostinėje, jeigu miesto tarybos sprendimai prieštarautų parlamento požiūriui. Finansiniai dalykai yra visai kas kita. Sostinėje yra visai kitoks gyvenimas, čia yra ambasados, todėl sostinėje kartais tų papildomų išlaidų būna daug daugiau negu kokiame nors rajono centre ar net Kaune, ar Klaipėdoje. Aš kol kas neįsivaizduoju tokių dalykų, kad būtų galima daryti kokias nors išimtis.

Metro, manau, yra visiškai realu, tačiau dauguma Seimo narių, kolegų, su kuriais kalbėjau, purtosi šio projekto, nes jie įsivaizduoja kažkokį Maskvos, Paryžiaus arba Londono metro, kuris visas yra po žeme, tuneliai yra labai giliai. Tačiau tų metro yra ir keliasdešimtyje mažesnių Europos miestų. Aš ne viename taip pat esu buvęs, mačiau, kad jie yra visiškai ne tie metro, kuriuos įsivaizduoja dauguma mūsų kolegų Seime. Manau, jeigu atsirastų investuotojas, kuris matys, jog lengvo tipo projektas atsiperka, metro mums turėti yra realu. Tačiau matyti, kad žmonės į tokius dalykus nesigilina, nenori galvoti, įvertinti, pasižiūrėti, kas darosi aplinkui. Trūksta šiek tiek atsakomybės. Matyt, reikia ir toliau įtikinėti mūsų kolegas Seime, kad jie patikėtų.

Dėl atminimo lentų ir gatvių pavadinimų galiu pasakyti, kad gavau barti nuo savo kolegės europarlamentarės, kuri priekaištavo, kad aš graikus ir kitus svečius iš užsienio nuvežiau į Druskininkus, į Grūto parką. Buvau baramas, nes kolegė nesuprato, kaip drįsau taip elgtis. Italai net išpūtę akis žiūrėjo į visus sužymėtus taškus, į kuriuos lietuviai buvo ištremti. Jiems tai buvo nauja, po to jie visai kitomis akimis į mus žiūrėjo. Manau, kad labai gerai, jog tas parkas yra, labai daug lankytojų iš užsienio atvažiuoja. Jie kitomis akimis pamato visą mūsų istoriją. Todėl man labai keista situacija dėl atminimo lentų. Aš šia tema skaičiau nemažai istorikų straipsnių. Mes gerbėme Joną Noreiką už pasipriešinimą sovietinei okupacijai, o kad jis tarnavo administracijai vokiečių laikais... Manau, buvo daugiau žmonių, kurie pasibaisėjo 1941 metų trėmimais ir tikėjosi, kad vokiečiai bus mūsų išvaduotojai. Niekas netikėjo, kad jie čia šaudys ar žydų tautą naikins.

G.JAKAVONIS:
Ar Vilniaus meras, su visa pagarba jam, yra tikrai tas žmogus, kuris gali priimti galutinį sprendimą, nors prieš jį sukyla visi kultūrininkai? Kas turi priimti tuos sprendimus? Juk turime ir prezidentą, ir Seimą...

A.PAULAUSKAS: Pradėkime nuo pradžių, kas gi yra ta sostinė. Paprastai sostinė būdavo tas miestas, kur reziduoja valdovas, demokratinėje valstybėje - parlamentas, vyriausybė. Sostinė dažniausiai yra miestas-lyderis, pirmaujantis ekonomikoje, politikoje, kultūrinėje veikloje, kuris demonstruoja tam tikrą siekį reprezentuoti būtent tą valstybę. Čia yra daugiausiai ambasadų, užsieniečių, daugiausiai turistų, nes juk daugiausiai atvykstančių žmonių iš užsienio savo pažintį pradeda nuo sostinės. Ar viešųjų erdvių, infrastruktūros valdymą galime palikti tik savivaldybei, ar reikia atsižvelgti į tą statusą ir turi būti kitų valdžių indėlis? Mano supratimu, sostinės įstatymas, apie kurį čia tiek metų kalbama, kaip tik ir spręstų tą klausimą - kad miestas yra reprezentuojantis Lietuvą, rodantis jos pasiekimus. Čia turėtų būti bendras tiek parlamento, tiek Vyriausybės sprendimas, galbūt net ir lėšos turėtų būti visai kitaip investuojamos. Tam ir reikalingas tas įstatymas. Daugelis klausimų turi būti sprendžiami kartu. Noriu pasakyti, kad už šį miestą, už sostinę atsakinga yra ne tik savivaldybė. Turi būti sprendžiama bendrai.

Bandau prisiminti, ką Vilnius pastatė per 30 metų, bent jau per paskutinius 10-15 metų. Žinau, kad mokyklą Balsiuose pastatė, o Sporto rūmai sugriuvo. Matau, kad per tą laiką nieko reikšmingo nėra padaryta. Investicijos turi būti ir iš Vyriausybės, nes miesto biudžete kai kuriems objektams tiesiog nėra pinigų. Negalima visų Vilniaus klausimų palikti spręsti tik savivaldybei, nes tai yra susiję su sostinės statusu. Ar merai čia kalčiausi, ar ne? Manau, trūksta reguliavimo. Gal čia ir dabartinio mero akibrokštas, kai pats sprendžia, ką nuimti, ko nenuimti. Juk tai yra mūsų istorija ir mes matome, kokią reakciją tie veiksmai iššaukia. Kitose savivaldybėse taip pat yra pristatyta ir paminklų, ir lentų, tai ką kiti turėtų daryti? Taip mes galime sukurti visiškai nevaldomą situaciją. Manau, reikia tartis, reikia galvoti, kokias pasekmes tai sukels. Tuo labiau negalima naktį nuiminėti lentų. Tai kažką primena iš senų laikų. Manau, mes šiek tiek atsiliekame. Jeigu tikrai norime, kad mūsų sostinė augtų ne tik turtingų asmenų skaičiumi, bet ir kultūriniu požiūriu, ekonomikos lygiu, politine lyderyste, turime bendrai pagalvoti apie tokio įstatymo greitesnį svarstymą ir priėmimą.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Kęstuti, pats turite darbo Vilniaus savivaldybėje patirties. Prisiminkime garsųjį fontaną, stumdymąsi dėl jo. Turime patį geriausią pavyzdį: buvęs meras Artūras Zuokas sako, tegul Seimas už jo rekonstrukciją sumoka, kadangi brangiai kainuoja, o Seimas sako, kad tai yra savivaldybės objektas. Štai Artūras klausė, ką Vilnius pastatė, o aš galvoju, ką mes apskritai Lietuvoje pastatėme per 30 metų. Ar sostinė turi turėti išskirtinį statusą?

K.MASIULIS: Bijau, kad aš galiu įmesti kokią nors žiežirbą, bet bandysiu ją įmesti kalbėdamas ne tiek iš patirties, kiek iš to, kad man teko būti tų dalykų dėstytoju ir matyti, kaip yra kitose sostinėse. Berlynas yra ne kuo geresnis už Miuncheną, nors yra sostinė. Galėčiau vardinti ir vardinti, pavyzdžiui, Vašingtonas ir Niujorkas, Pekinas ir Šanchajus. Yra miestų valstybėse, kurie yra žymiai reikšmingesni ir nereikia siekti nieko dirbtinais įstatymais. Taip, kaip yra Lietuvoje, yra blogai. Ne vien su sostine blogai, blogai su visa savivalda. Nuvažiuoju į savo gimtąją Kelmę ir matau, kad sveikatos įstaigų netrūksta, švietimo įstaigų netrūksta, keliai nuauksinti, visi namai yra renovuoti. Bet štai atvažiuoju į Vilnių. Gyvenu Balsiuose, o Balsiai yra kokios penkios Kelmės, tačiau čia darželio faktiškai nėra, mokykla yra perkimšta, gimnazijos nėra, sveikatos įstaigos nėra. Nieko nėra, tiesiog kaimas. Taip negali būti nė viename mieste, man nesvarbu, sostinė čia ar ne sostinė. Tai yra blogai valdoma, reguliuojama. Kodėl blogai? Yra dvi priežastys. Nėra jokios savivaldos. Tai ką, mes dabar kursime specialų įstatymą sostinei, paskui Kaunui, Klaipėdai, nes ten yra uostas? Nereikia jokių specialių įstatymų. Padarykime taip, kad miestai būtų savarankiški. Dabar kiekviena savivaldybė gauna biudžetą, o yra menkos to biudžeto dalies savininkė. Visa kita yra tik perskirstyta. Čia yra sostinė, bet gerai ponas Juozas pastebėjo, kad nei stadiono, nei dar kokio nors kito objekto sostinė neįstengs pastatyti, nes ji neturi pinigų. Jeigu metro idėją nori įgyvendinti privatininkas, tai privatininkas išgelbės mūsų ubagystę. Miestas turi turėti pinigų, turi savarankiškai jais disponuoti. Turi būti sutvarkytas automobilių parkavimas, vaikų aikštelė, visa infrastruktūra turi būti sutvarkyta miestietiškai, o ne kaimietiškai, kaip dabar yra Balsiuose. Balsiai dabar labiau kaimas negu, pvz., Kelmė. Šaligatvius ir asfaltuotas gatves mes tik sapnuoti galime. Visa laimė, kad apšvietimas atsirado, tiesa, ne visose gatvėse, tik kai kuriose. Klausimas - ar aš, kaip miestietis, kaip pilietis, sutikčiau mokėti mokestį? Uždėkime nekilnojamojo turto mokestį. Turto mokesčio mes nemokame. Vienas ekonomistas siūlo mokėti bent už parkavimą, per metus būtų surinkti 5 milijonai. Gal bent kiemus pradėtų tvarkyti. Miestai turi gauti teisę rinkti mokesčius, o tada savivaldybės merai, tarybos nariai turės mokėti mokestį. Dabar pas mus tokia situacija, kad kai pasiūlo apmokestinti parkavimą senamiestyje, tai ką taryba priima? Priima sprendimą, kad nereikia. Nes yra populiaru ne rinkti pinigus, o juos paimti iš centrinio biudžeto. Niekur nematau atsakingo savivaldos mąstymo, todėl ji ir yra ubagiška. Gėda dėl Vilniaus, bet ne sostinės įstatymais mes turime tai išspręsti, o suteikiant visai savivaldai atsakomybę. Vilnius iš esmės subsidijuoja visą Lietuvą, bet jis tų pinigų negauna, tad sutvarkykim, atiduokim teisę rinkti.

Antras dalykas - visi infrastruktūros reikalai. Žmonėms turi būti patogu važinėti viešuoju transportu. Jeigu sugebėjai atvažiuoti į senamiestį, tai sugebėk ir susimokėt. Tegul nebūna išimčių. Tegul negalvoja, kad jeigu mano darbas yra senamiestyje, tai man leidimas gali būti už 10 Eur. Parkavimas turi būti toks pat brangus kaip ir kitam eiliniam žmogui. Pirmiausia, reikia žengti svarbų žingsnį ir savivaldą padaryti tikra savivalda, o tada viskas bus reikalinga, ir metro, ir t.t. Savivalda dabar tik turi galimybę spręsti, nuimti tą atminimo lentą ar nenuimti. Galiu prisipažinti - buvau vienas iš iniciatorių, kad skulptūrų ant Žaliojo tilto, visokių Cvirkų ir kitokių statulų su žvaigždėmis, kurios mane tiesiog dirgina, nes yra okupacijos simboliai, čia neturėtų likti. Galima juos vežti į Grūto parką ar sunaikinti, man jų negaila nė vieno. O J.Noreikos lenta turi likti. Galbūt žmogus nebuvo angelas, padarė tam tikrų klaidų, bet tas klaidas taisė, paskui stengėsi padėti ir Lietuvai, ir žydams.

G.JAKAVONIS: Aš vis dėlto matau tris miestus - Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, kuriuose yra geras pragyvenimo lygis, bet matau ir nykstančią provinciją. Labai gerai Kęstutis paminėjo, kad nėra Lietuvoje tikros savivaldos, kuri prasidėtų nuo seniūnaičių rinkimų, kuri turėtų savo biudžetą. Atvirai pasakius, manęs savivaldos rinkimai niekada per daug netraukė, nes aš tiesiog nematau savivaldos. Gerbiamas Liutaurai, kokios mintys jums kilo, klausantis visų pasisakymų? Ar reikia įstatymo, apie kurį mes ir pradėjome kalbą?

L.STOŠKUS: Tų problemų yra daug ir būtų gražu nesuplakti į vieną vietą. Aš pats išskirčiau tokius tris tipus klausimų, kurie, kalbant apie Vilnių, neišvengiamai kyla. Pirmasis būtų Vilniaus miesto, kaip Lietuvos sostinės, tapatybė. Kokia yra Vilniaus miesto tapatybė, kaip mes jį suprantame, kaip mes jį identifikuojame? Antras būtų daugiau technologinis ar ekonominis-technologinis klausimas - ar mes turime pakankamai resursų, galimybių, galių tiems Vilniaus siekiams realizuoti, ar yra pakankama teisinė bazė. Čia klausimai būtų susiję ir su Vilniaus miesto įstatymu, ar jis yra reikalingas. Trečias dalykas - pavieniai probleminiai sprendimai, kiek jie yra tinkami, netinkami, mus tenkinantys ar netenkinantys. Skirtingų žmonių nuomonės bus skirtingos ir reikia galvoti, kad mes tas skirtingas nuomones turime derinti. Ar yra būdas, kaip mes randame sprendimą? Ar mes vadovaujamės tuo, kad kas yra valdžioje, tas ir nuiminėja lenteles ir kai ateina kitas, tai kitas lenteles nuiminėja? Bendruomenė vis tiek turi turėti mechanizmą.

Jeigu kalbėsime apie tapatybės reikalus, tai Vilnius yra sostinė, todėl vis tiek kalbama apie visą valstybę, miestą, kuris reprezentuoja valstybę. Ar mes, atvykę į Vilnių, galime matyti, kad Vilnius reprezentuoja Lietuvos valstybę? Aš pats, matyt, nelabai drįsčiau tą pasakyti. Nes jeigu ateiname į valstybinę aikštę, Lukiškių aikštę, turime valstybingumo simbolį - kabo vėliava. Visos diskusijos dėl valstybingumo simbolio, kuris galėtų reprezentuoti Vilnių, kartu ir Lietuvą, iš esmės yra nustumiamos į antrą planą ir tampa diskusija tarp paminklų ir antipaminklų. Mano nuomone, tai yra tam tikro laikmečio reikalas. Miestas statosi Lenoną, Zapą, dabar turime kanadiečių dainininkui paminklą, kuris keliaus į miesto erdves. Tai kaip atvykusieji gali pamatyti Vilniaus ar Lietuvos tapatybę? Sostinėje mes naikiname savo tapatybę pasiduodami paaugliškam savo jaunatviškų interesų realizavimui viešosiose erdvėse, nesuprasdami, kad tai skleidžia žinią ne tik mums patiems, bet ir užsieniui. Manau, kad miesto valdžia turėtų tais dalykais rūpintis.

Kalbant apie įstatymą, aš dažnai gaudavau klausimą ir niekada negalėdavau atsakyti. Ar realiai įstatymas išsprendžia kokius nors klausimus, kurių negalima išspręsti be įstatymo? Vienintelis dalykas, apie kurį visi pradeda kalbėti, kad tai pagelbėtų finansavimui ir galbūt atsirastų kur kas daugiau objektų, ir pan. Tokiu atveju spręsti turėtų ne įstatymas, o biudžeto formavimo principai.

Trečias dalykas - pavieniai klausimai. Kalbant apie metro tikslingumą, manau, į tai padėtų atsakyti matematiniai ir ekonominiai dalykai. Jeigu miestas, kuris realiai nesugeba 15 metų finansuoti pigaus, palyginti su metro, viešojo transporto ir tiek pat metų Vilniaus viešasis transportas nuolat turėjo nuo keleto iki keliasdešimties milijonų skolą, tai reiškia, kad mes neturime net tam pinigų. Už dviejų kilometrų metro linijos kainą būtų galima atnaujinti 100 proc. esamą viešojo transporto sistemą, visus troleibusus ir autobusus. Šitie vertinimai pasako viską. Vienintelis dalykas yra tas, kad kalbant apie metro, visų pirma, turi būti skaičiuojami pinigai. Čia kol kas ekonomika nesusidėlioja taip, kad galėtumėm ryžtis tokiems sprendimams.

G.JAKAVONIS: Stabtelkime prie Remigijaus Šimašiaus problematikos. Aš prisimenu jo veiksmus, kai jis buvo teisingumo ministru. Tuo metu Lietuvos žemės nebuvo galima pardavinėti užsieniečiams, bet jis notarams išleido aplinkraštį, kuriame parodė mechanizmą, kaip užsieniečiai galėjo padaryti sandorius, apeidami Lietuvos įstatymus. Tas žmogus, kaip tikras internacionalistas, atrišo rankas Lietuvos žemių pardavimui užsieniečiams. Aš šiame mieste visuomet pasigendu tautiškumo, patriotiškumo, istorijos simbolių. Tad grįžkime prie to klausimo - ar reikia įstatymo, gal jis sutramdytų tokį žmogų kaip dabartinis meras.

J.IMBRASAS: Gal pradėkime nuo to, kad mūsų žmonės yra neatsparūs pinigams - tik pamato pinigus ir nėra žmogaus. Trūksta pilietiškumo, padorumo. Galima ir be jokio įstatymo išspręsti tuos dalykus. Prie Seimo yra didelė parkavimo aikštelė - didelis nesusipratimas. Jeigu nuvarysi mašiną, tai neaišku, ar pasiimsi ją sveiką. Nejaugi, pasikvietus merą, negalima išspręsti susidariusios situacijos? Negalima rasti rakto sprendimui? Kęstutis teisus, jeigu tu nori senamiestyje komfortiškai ir patogiai, prabangiai gyventi, tai turi ir mokėti. Taip yra visame sviete ir nieko nepakeisi. Reikia politinės valios ir didelio noro visais lygiais, tuomet ir sostinė blizgės, ir rajone gyvenimas virs.

A.PAULAUSKAS:
Gal nebuvau labai didelis įstatymų šalininkas, bet dabar pasidariau dar didesnis. Žinote mūsų tradiciją, mes valdymo praktiką formuojame vis ilgiau ir ilgiau - be įstatymo, nė piršto nepajudinsime. Man sako, kad Londone yra sukurta nauja institucija kovai su korupcija, su organizuotu nusikalstamumu, pinigų plovimu ir pan. Nuvažiuoju - ten didelis pastatas, gal 16 aukštų. Klausiu, kokiu pagrindu, pagal kokį įstatymą čia dirbate. Sako, nėra jokio įstatymo. Klausiu, o kaip biudžetas? Sako yra Saugumo departamentas, policija ir t.t., sumetėm pinigus ir įkūrėm mūsų instituciją, kuri turi 16 aukštų pastatą, tūkstančius darbuotojų. Man buvo nesuprantama, kaip institucijos atidavė biudžetą, pinigus, juk tai reguliuoja įstatymas. Pasirodo, kad nėra jokio įstatymo. Aš suprantu, kad mano mąstymas ir jų mąstymas skiriasi kaip pirmas ir šešioliktas aukštai. Galvoju, kol mes neturime kokio nors įstatymo ar vėzdo, kuriuo būtų galima mojuoti, tai niekas su tavimi nekalba, niekas nenori tartis.

Jau kiek metų mes kalbame apie savivaldos reformą. Reikalas, kad ją reikia daryti, manau, jau subrendo. Kažkada buvo sakyta, kad yra pavojus, jog gims kokios nors kunigaikštystės, kad mes jų nesuvaldysime. Bet ir dabar yra tokių, kurių neišjudina nei rinkimai, nei dar kas nors, ten tie patys sėdi 20 metų. Manau, kad bendruomenėse savivalda turi būti renkama demokratiškai, reikia keisti rinkimus, biudžeto formavimą, sudėlioti kompetenciją ir daug kitų dalykų.

Vis dėlto Vilnius yra daugiatautis miestas ir galbūt reikia atspindėti tą daugiatautiškumą. Bet turime prisiminti ir Konstitucijoje yra parašyta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, todėl mes turime įtvirtinti tą tautinį aspektą. Aš galvoju, kad tautinius klausimus turime spręsti kartu, nepalikdami vien tik savivaldybei, nes mes matome, kaip yra dabar. Nieko nepavyksta išspręsti - Vyčio nestatome, kitų dalykų nestatome, lenteles plėšiame ir t.t. Vadinasi, turi kartu dirbti ir Vyriausybė, ir institucijos, ir komisijos ir t.t. Aiškiai per didelė atsakomybė užkrinta vien tik ant savivaldybės, o mes sakome, kad tai yra valstybės reprezentacija.

K.MASIULIS: Turime valstybę, kuri yra stipriai centralizuota ir ji yra hiperbiurokratiškai valdoma per biurokratinius instrumentus: įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir pan. Jei kas nors pasikeistų savivaldoje, tai tuomet ir savivaldybėje esantys asmenys turėtų būti su visu tuo susipažinę, turėtų išmanyti. Pažiūrėkime į Helsinkį. Ten žmonėms, išrinktiems į bet kurio miesto tarybą ir patekusiems, tarkime, į Plėtros komitetą, būna trijų savaičių kursai. Jei patekai į Plėtros komitetą, tai būk malonus ir mokykis, kad bent pagrindus turėtum ir nebūtum beraštis. Pas mus Lietuvoje yra daug nekompetentingų parlamentarų, kurie dirba komitetuose neturėdami supratimo. Yra tik kursai apie Seimo statutą. Amerikos kongresmenas gali mokytis bet ko, o pas mus taip susiklostė, jog jeigu esi išrinktas, vadinasi, jau viską išmanai. O iš tiesų išmanai tik, kaip pataikauti rinkėjui. Jeigu tą pamoką išmoksi, tai būsi perrinktas. Ką daryti? Tenka taisyti įstatymus ir tada rūpintis, kad bent atsirastų kokie nors objektai, kuriuose būtų galima Tautai reikšmingus renginius rengti, kad būtų stadionas. Tai tampa valstybės reikalu, nors tai yra savivaldybės reikalas. Tuomet prisigalvojame sostinės įstatymų, nors tai yra negerai. Ta sujauktis tik didėja, nes viskas paremta Seimo narių nekompetencija. Taip pat ir Tautos nekompetencija, nes rinkėjai renka tuos, kurie jiems pataikauja. Nieko mes nepataisysime, aš į tai žiūriu labai pesimistiškai.

L.STOŠKUS: Kai mes pasakome, kad renkame seniūnus, tai realiai žinome, kad jie jokios galios neturi. Jie lygiai tokie patys priedėliai prie savivaldos. Jokios prasmės nėra, jei jie neturės biudžeto, neturės kontakto, atskaitomybės ir pan. Aš manau, kad reikia eiti prie tų pavyzdžių, kuriuos minėjo A.Paulauskas apie Londoną, kur yra susitarimai. Tai yra normalios civilizuotos visuomenės veikimo būdas, kai disponuoji savais ištekliais, ieškai, kam tas bendras interesas gali būti įdomus ir tada bendrai padarai suderintą sprendimą.

Noriu sureaguoti į klausimą dėl metro. Savivaldybė pati nestato, stato lygiai tokie patys privatininkai. Tai iš kur tą kainą sužino? Kai J.Zykus sako, kokia bus to tunelio suma, tai jis nepasako, kad ims pinigus už važiavimą tuo tuneliu. Jis tą mokestį ims visą laiką. Kai šių kaštų neparodo, o parodo tik investicinį kaštą, todėl taip ir išeina. Jei kalbame apie privataus verslo dalyvavimą, miestas turi apsispręsti, ar mes einame tuo keliu, kad leidžiame privatininkui nutiesti gatves, kurių trūksta ir imti pinigus už naudojimąsi infrastruktūra, ar manome, kad savivalda yra ta vieta, kur mes sudedame pinigus ir duodame visiems naudotis infrastruktūra, ne tik tiems, kurie turi pinigų.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net