Ar gresia antrasis lietuviškos spaudos draudimas?nuotraukos (30)

2020 kovo mėn. 03 d. 10:00:37 Perskaitė 3402

Lietuvos atgimimą visuomet lydėdavo laisvo spausdinto lietuviško žodžio atgimimas: taip buvo 1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, taip buvo ir 1988-1990 m., kai išsivadavus iš cenzūros pančių pasirodė „Sąjūdžio žinios“, „Atgimimas“, „Respublika“.

 

Tačiau lietuviškas spausdintas žodis sparčiai stumiamas iš viešojo gyvenimo. Ne tik dėl naujų informacijos technologijų sukeltos visuotinės popierinės žiniasklaidos krizės. Šią krizę pagilino ir sustiprino ir Lietuvos valdžia, kai A.Kubiliaus Vyriausybė „naktinės reformos“ metu panaikino PVM lengvatą laikraščiams ir žurnalams, vėliau dar surado klastingų būdų, kaip apsunkinti nepriklausomos lietuviškos spaudos gyvenimą, pavyzdžiui, už etikos pažeidimus leidinys praranda galimybę dalyvauti viešuose pirkimuose ir teisę į mokestines lengvatas (tokios bausmės nėra nė vienoje Europos Sąjungos valstybėje). Lietuviški laikraščiai, ankstenių kartų su tokia meile ir pasišventimu leisti, puoselėti, šiandien yra nuvertinti. Ir sykiu dėl didelių pardavimo ir prenumeratos kainų virtę prabangos preke.

Apie tai, taip pat apie reformuojamą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Povilas URBŠYS, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas RUDZINSKAS ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius RADZEVIČIUS, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė Gražina ŠMIGELSKIENĖ. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.


G.JAKAVONIS: Šiais metais netekome seniausio mūsų dienraščio „Lietuvos žinios“, laikraštis „Lietuvos rytas“ išeina tris kartus per savaitę, „Respublika“ jau keleri metai yra savaitraštis. Politinės cenzūros jau nebereikia, jos vaidmenį Lietuvoje atlieka finansinės-ekonominės sąlygos, taip pat demografija - Lietuva sumažėjo vienu milijonu, taigi visu milijonu sumažėjo ir potencialių skaitytojų.

P.URBŠYS: Reikėtų klausti, kokie iššūkiai nepriklausomoje Lietuvoje yra susiję su laisvu žodžiu. Prisiminkime, kai buvo Atgimimo, Sąjūdžio banga, laisvas žodis pasidarė pagrindinis ginklas, siekiant nepriklausomybės. Per Sausio įvykius agresorius aiškiai pademonstravo, koks yra jo pagrindinis tikslas, nes jis užėmė mūsų Spaudos rūmus, mūsų radiją ir televiziją. Taikinys buvo laisvas žodis. Prieš tankus mes atsilaikėme be ginklų - laisvu žodžiu.

Atėjo toks laikas, kai išorės pavojai atsitraukė, bet iškilo vidiniai pavojai. Tuo laukinio kapitalizmo laikotarpiu iškilo labai elementarus klausimas: ar laisvas žodis gali išlikti nepriklausomas? Rezistencijos metais pagrindinis uždavinys buvo išlikti laisvai spaudai ir išsaugoti jos nepriklausomumą. Atgavus nepriklausomybę spaudos finansavimas ne didėjo, o tik mažėjo. O politinių jėgų noras užvaldyti ar daryti įtaką žiniasklaidai nepranyko. Ta sovietinė refleksija - kontroliuoti laisvą žodį - niekur neišnyko, ji tik transformavosi į naują pavidalą. Gal todėl 1996 m. buvo įkurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, kad bent kiek apsaugotų žiniasklaidą nuo komercinių įtakų, skiriant finansavimą tiems leidiniams, kurie būtų susiję su kultūrine ir švietėjiška leidyba. Šis fondas nemažai prisidėjo prie regioninės spaudos išlikimo. Prasidėjus ekonominei krizei, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės buvo priimti tokie drakoniški įstatymai, kad regioninė spauda, norėdama išgyventi, klaupėsi prieš vietines valdžias ar verslo struktūras ir sutiko mainais į laisvą žodį gauti tą komercinę paramą. Niekas nedidino šio fondo finansavimo.

G.JAKAVONIS: Kartais atrodo, kad apie kultūrą rašo tik regioniniai laikraščiai, tik jiems dar įdomi kultūra ir kiti pozityvūs dalykai.

J.RUDZINSKAS:
Tautodailininkų sąjunga yra tik dalis etnokultūros ir visuomenės bei valstybės dalis, kuriai rūpi regionai, kuriai rūpi kultūros sklaida ir tęstinumas, kuriai rūpi švietimas ir auklėjimas. Po visos virtualios reformos, kai atsirado interneto naujienų portalai, kai atsirado technologijos, kai atsirado kita sklaida - tai yra vėl kitas etapas, kai Spaudos rėmimo fondas rado, kaip finansuoti šiuos naujus reiškinius, kad kultūra atsirastų ir kituose populiariose sklaidos nišose. Tai, mano supratimu, rodo, kiek Spaudos fondo įkūrimo modelis buvo racionalus ir teisingas. Teisingas dėl to, kad nenuėjo į komercines sferas, nenutolo nuo valstybės prioritetų - politinių, kultūrinių, valstybės vystymosi. Skirstant biudžeto lėšas, apibrėžiant svarbiausius valstybės tikslus, tas fondas užtikrino skaidrumą, aiškumą, interesų demokratiją.

G.JAKAVONIS: Man kartais kyla klausimas, ar dar reikalinga popierinė žiniasklaida? Atsiradus kinui sakėme, kad bus nereikalingas teatras. Prieš keletą dienų kalbėjau su jaunu vyru, kuris pasakė, kad jis visiškai neskaito laikraščių, viską skaito tik internete.


D.RADZEVIČIUS: Aš pradėsiu nuo to, ką apskritai turi žurnalistai daryti, t.y. nuo kritiško požiūrio apie tai, kas vyksta aplinkui. Viena vertus, galima pastebėti pozityvių dalykų, bet, sakyčiau, neapsigaukim. Kai atsirado internetas, puikiai suprantame, kokios yra interneto galimybės teikti informaciją. Čia kaip teatras, kaip kino teatras. Kino teatras be kino ir net be žiūrovų yra nei teatras, nei kinas. Kino teatrui svarbiausias yra ne pastatas, o ekrane rodomas kinas, žmonės, kurie jį žiūri ir reaguoja į tai. Čia susitinka turinys ir žmogus. Aš, išgirdęs jūsų klausimą apie spausdintinės žiniasklaidos mirtį ar kitą technologiją, sakau, kad žmonės, kurie susikoncentruoja kalbėti tik apie technologijas - internetą ar televiziją - ką daryti, kaip su tuo gyventi ir elgtis, tai aš manau, kad žmogus pirmiausia yra apgavęs save, manydamas, kad technologija yra pats svarbiausias dalykas. Jei internetu pigiau paskaityti nei laikraštyje, žurnale ar knygoje, tai tampa lengviau, progresyviau ir moderniau? Nė velnio. Dar labai svarbu žmonėms, kad neapsigautų, jog kultūra ir žinios yra ne šiaip vartojimui skirtas dalykas. Prilyginčiau maisto patiekimui. Mes galime sušlamšti, suryti maistą ir nepajausti skonio ir to, kad esame sotūs. Bet kultūringa visuomenė, laisva visuomenė puikiai supranta, kad vertę turi ne šlamštimas, o požiūris į tai, ką tu darai ir kaip darai, ar tai būtų maistas, ar kultūra, ar žiniasklaida. Ką reiškia atsakingas požiūris? Mes užsiminėme apie tai, kas labiausiai kenkia laisvam žodžiui arba kas labiausiai jam grasina. Pirma, kas labiausiai grasina, yra tie žmonės, kuriems nepatinka pernelyg laisvas žodis, o laisvas yra kritiškas, nepatogus, kartais gali būti net ir piktas. Tai yra žmonės, kurie turi vienokią ar kitokią valdžią - finansinę ar politinę - ir netinkamai ja naudojasi, o galbūt nemoka naudotis. Prisiminkime 1996 metus, kai atsirado pirmasis Visuomenės informavimo įstatymas. Atkreipsiu dėmesį į raktinius žodžius, nes ne žiniasklaidos įstatymas, net ne žurnalistų įstatymas, nors man būtų malonu, jeigu būtų toks atskiras įstatymas, kuris gintų žurnalistus ir žurnalistiką, bet jis kalbėjo apie visuomenės informavimą. Jeigu užduotumėm daugeliui žmonių klausimą, kurie šiandien lenda prie to įstatymo, bando taisyti (ar tai būtų politikai, ar ne tik jie), nesvarbu, ar jie yra skaitę tame įstatyme vieną svarbiausių straipsnių, kuris vadinasi „Pagrindiniai visuomenės informavimo principai“. Aš šitą testą visiems dažniausiai naudoju ir modernioje auditorijoje, ir konservatyvioje. Jūs nepatikėsite, beveik 99,9 proc. bando spėti, bet čia ne žaidimas „Šeši nuliai - milijonas“. Aš matau, kad tie principai, kurie įdėti - humanizmo, demokratijos ir pan., - mums yra svarbiausi, fundamentalūs, bet daugelis jų net neskaitė. Beprasmiška kalbėti apie nuomonių įvairovę. Grįžtu prie 1996 metų, kai šis įstatymas buvo sukurtas: aš puikiai pamenu dar iš Laimono Tapino ir kitų mūsų „grandų“, kurie aiškiai pasakė, kalbėdami su valdžia, kad mes turime statyti valstybę ant naujų bėgių. Tai, ką daro žiniasklaida ir žurnalistika, yra viena sritis, o ką daro politikai ir ministerijos, - kita sritis. Žiniasklaida nėra nei partijų, nei ministerijų organas. Visi žino, kad sovietmečiu žiniasklaida buvo propagandos įrankis, kompartijos ar komjaunimo, kūrybinių sąjungų, draugijų ar ministerijų organas. Bet mes ne propagandą darysime, mes kalbėsime laisvai, tai darysime įvairiai, mes galbūt klupsime, klysime, bet nepainiosime propagandos ir informacijos. Bet kadangi gyvensime savarankiškai, visi suprato, kad reikia išsilaikyti - ir komerciniai dalykai, reklamos pinigai tapo naujais iššūkiais. Reklamos užsakovų duodami pinigai populiariems, gražiems projektams, tačiau verslas neprivalo remti kultūros, švietimo ir t.t. Tada valstybė suprato labai aiškiai, kad valstybė turi tuo pasirūpinti. Ne politikai, ne ministerijos, o valstybė. Skirti šiek tiek pinigų, kad jie garantuotų, jog kultūrinė, šviečiamoji įvairovė, net ir privačioje žiniasklaidoje, ne tik LRT, galėtų gyvuoti. Kai jūs pasakėte apie laikraščius kaip apie technologiją, aš visiems sakau, kad laikraštis yra ekosistema, tai nėra tik popierius. Laikraštis yra forma, kai yra ribotas kiekis puslapių, ženklų. Redakcijos žmonės - redaktorius, žurnalistai ir visas būrys kitų žmonių - kurie rimtai žiūri į visą šį reikalą, jie bendromis jėgomis atrenka tai, kas yra svarbiausia. Juk internete rasite viską, informacijos šiukšlių yra pilna. Žurnalai, almanachai, kurie išeina kartą per mėnesį, kartą per ketvirtį, jiems uždavinys yra dar sudėtingesnis. Jeigu gyveni tris mėnesius, tu nori atrinkti, kas svarbiausia įvyko kultūros, etnokultūros sferose, dailėje ar kine, atrinkti, kas buvo pozityvaus, atrinkti kritikos straipsnius. Tad kiek reikia proto, atsakomybės ir įdėti darbo, kad surinktum tik tai, kas yra svarbiausia, ir atiduotum visuomenei. Tai yra brangus dalykas. Aš sakau, kad kultūra ir švietimas visada yra brangesnis dalykas negu bet kas kitas. Žinutę apie savo veiklą „pagaminti“ ministerijoje yra kur kas pigiau. Sėdi valstybės tarnautojas, viešųjų ryšių specialistas, jam atneša kokį nors dokumentą ir sako parašyk ką nors, kad mes norime priimti gerą įstatymą, jis parašo, kad čia geras įstatymas, pacituoja ministrą.

Valdžios institucijos įgyvendina tai, ką 1996 metais, mano galva, joms nepavyko padaryti, bet vis dėlto buvo pasėta bloga sėkla.

1996 m. Visuomenės informavimo įstatyme, pradiniame projekte buvo įrašyta, kad valstybės parama žiniasklaidai gali būti skiriama tik per Spaudos, radijo ir televizijos fondą, nuo valdžios nepriklausomą fondą. Tik per jį! Kad jokia ministerija, jokia valdžios įstaiga ar savivaldybė nebandytų papirkti žiniasklaidos duodama pinigų. Visi suprato šį pavojų, žinodami sovietinę patirtį, tad norėjo, kad pinigai būtų skaidriai paskirstomi, o ne pagal politikų užgaidas. Kad pinigai būtų skirstomi pagal prioritetus, nustatytus įstatymu. Aš puikiai atsimenu, nors buvau dar studentas, kad žodį „tik per šį fondą“ politikams pavyko išbraukti, motyvuojant įvairiais dalykais. Valdžios įstaigos pasiliko galimybę greta to nepriklausomo fondo tiesiogiai žiniasklaidoje nusipirkti plotą, televizijos eterį savo veiklos viešinimui.

Lietuvoje valdžia žodį „propaganda“ pakeitė į „viešinimą“, į mistinį žodį, kur nesuprasi, kas tai yra. Tai nebūtinai bloga, gali būti ir teigiama veikla, bet kaip institucija nori, taip ir propaguoja. Tai yra sumos, kurios peržengia 10 mln. jau seniai, priskaičiuojant ir Europos Sąjungos pinigus. Spaudos rėmimo fondas skiria 2,6 mln. visai nepriklausomai žiniasklaidai, tad fondas šiandien yra ne tik podukros vaidmenyje. LRT biudžetas yra penkiolika kartų didesnis, vienos žiniasklaidos grupės, palyginus su visa parama kultūrai, etnokultūrai, regionams, internetui ir t.t. Šiandien mes matome nenormalią situaciją, tačiau politinė konjunktūra yra nepalanki, kad padėtų tą fondą atgaivinti, nėra struktūros, kuri padėtų kultūros įvairovei gyventi. Staiga atsirado noras perimti į vieną ministeriją, pasidalinti šį fondą, visoms ministerijoms išsidalinti galutinai šiuos pinigus, mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus išskirstyti žiniasklaidai, eliminuojant žmones, kurie daugiau kaip 20 metų kūrė tradiciją skirstyti fondo paramą žiniasklaidos įvairovei.

Aš visiems sakau, kad neturėtų taip būti, jog mes priverstumėm, pavyzdžiui, mažą laikraštį, turintį 1000 ar 5000 tiražą, užsidaryti vien todėl, kad jis yra mažas. Žinote, kokia yra valstybės pozicija? Viešinimo pinigai yra dalijami tam, kuris yra didžiausias. Kultūroje norima tą patį padaryti. Populiariausia, didžiausia kultūros sritis gaus pinigų, bet, pavyzdžiui, literatūros kritikai, nepriklausomi kūrėjai, kurie turi mažus leidinius, juos iš esmės bandoma paversti pavaldžiais ministerijai žmonėmis. Čia yra problema.

G.ŠMIGELSKIENĖ: Gerais norais pragaras grįstas. Todėl spręsti, koks bus fondas, kurio dar nėra, yra labai sunku. Dabartinio fondo veikla regioninė žiniasklaida taip pat nėra patenkinta. Mes esame tarp vilko ir meškos. Sunku pasakyti, ar, smerkdami būsimą fondą ir teisindami dabartinį, elgsimės teisingai, ir ar elgtumėmės teisingai, jeigu smerktumėm dabartinį fondą ir sakytumėm, koks džiaugsmas bus būsimasis fondas. Aš, matydama finansavimui skirtas eilutes, tų pažadų, kad būsimas fondas išgelbės regioninę žiniasklaidą, kuri, ačiū Kubiliaus naktinei reformai, buvo sužlugdyta kaip verslo šaka, nelabai tikiu. Ar tai bus būdas ne prikelti, bet bent jau šiek tiek atsigauti ir gyventi tais formatais, kuriais verčiamės dabar, nes regioniniai leidiniai dar išliko, o respublikinių leidinių ir periodiškumas, ir kai kurie pavadinimai iš spaudos kioskų dingo. Mes šią grėsmingą lietuviškai spaudai tendenciją matome. Regioniniai leidiniai vis dėlto gyvuoja. Aš manyčiau, kad jie ir gyvuos, nepriklausomai nuo tų fondų paramos. Tos informacijos, kurią teikia regioniniai leidiniai, niekas kitas nesurenka ir nepateikia. Mes puikiausiai žinome nagų lūžimo istorijas, keičiamas pavardes, dramas, jos yra visuose portaluose, didžiojoje žiniasklaidoje, bet kas vyksta Didžiasalyje, Švenčionyse, Akmenėje, niekas kitas tos informacijos nerenka. Neremdami regioninės žiniasklaidos, mes nesuteikiame žinių, kas vyksta Lietuvoje.

Jeigu būtų noras remti žiniasklaidą, nereikia sakyti finansuoti, kaip ūkio šaką, kuriai reikia paramos. Taip, kaip yra finansuojami žemdirbiai, jie gauna tam tikras lengvatas įsigyti žemės ūkio techniką. Manau, kad tokios paramos galėtų tikėtis ir žiniasklaida. Jeigu būtų toks noras, tokie finansavimai vyktų per Finansų ministeriją. Mes varžomės, kas parašys geresnį projektą. Tačiau ne dėl to turėtų varžytis žurnalistai. Leidiniai ir žurnalistai turėtų kovoti tarpusavyje dėl gerai pateiktos informacijos. Mačiau, kad naujajame fonde mūsų projektus vertins trys ekspertai. Kodėl trys? Jei Kultūros tarybos projektus ekspertuoja penki žmonės per elektroninius valdžios vartus, kur jau ekspertų įvertintų išvadų pakeisti negalima, jos lieka elektroninėje erdvėje. Dabar mums paskirs naują „trojką“. Aš čia matau daug pavojų. Pirma, kad yra per mažai ekspertų, jie turėtų būti mažiausiai penki, o gal net septyni ir atrenkami viešojo konkurso būdu. Jei valstybei iš tikrųjų rūpėtų regioninė žiniasklaida ir visos lietuviškos žiniasklaidos išlikimas, manau, būtų parengtas visai kitas modelis. Juolab kad kitas modelis vieną kartą jau buvo taikomas praktikoje, buvo dotuojamos pašto pristatymo išlaidos, ši parama buvo skirta leidinių pristatymui. Tai labai didelis palengvinimas žiniasklaidai. Šito naujo fondo kūrimą aš matau kaip būdą iš vienų rankų perimti valdžią į kitas rankas. Bet niekas nežino, kas po kitų rinkimų valdys Lietuvą. Kiekvienu atveju politikai nori žiniasklaidą turėti kaip įrankį.

G.JAKAVONIS: Kas iniciatorius Spaudos, radijo ir televizijos fondo? Tad kas „užsako tą muziką“?


P.URBŠYS: Tie iniciatoriai, kurie nori sunaikinti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą, įkuriant žiniasklaidos rėmimo fondą, jie kalba apie tai, kad neva dabartinis fondas funkcionuoja neskaidriai, nors nė vienos bylos nėra. Net ne bylos, o paprasčiausiai patikrinimo ar audito išvadų. Galų gale iniciatoriai dar bando prisidengti žurnalistų ir kultūros bendruomene, kad neva jie yra nepatenkinti dabartiniu fondu. Be abejo, jie yra teisūs. Mažai kas yra patenkinti dabartiniu fondu, nes finansavimas nedidėja, kaip buvo 2,7 mln., taip ir liko. Užuot padidinus finansavimą esamam fondui, padarius skaidresnį savireguliacijos veikimo principą, čia einama visai kitu keliu. Labai įdomiai nuskamba Seimo nario Jono Jaručio žento Tomo Balžeko posakis 2018 m. pavasarį: „Sugriaukime Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą“. Tas asmuo tiesiogiai yra susijęs su įtakingu, valdančiosios daugumos Seimo nariu. Jie yra suinteresuoti turėti didesnę įtaką, tuo labiau kad šis fondas gyvybiškai reikalingas būtent regioninei ir kultūrinei žiniasklaidai. Tai yra pinigai. Kitas dalykas dabartiniai valdantieji, šiuo atveju, Kultūros komiteto pirmininko asmenyje - Ramūno Karbauskio, per kito fondo įkūrimą, per savireguliacijos principo panaikinimą norima įgyti didesnės įtakos žiniasklaidos turinio formavimui. Tiek vieni, tiek ir kiti iš laisvo žodžio, iš kultūros, iš švietėjiškos leidybos nori padaryti gryną komerciją, kai laisvas žodis padaromas preke. Jeigu taip įvyksta, tuomet atsiranda tam tikra komercinė cenzūra, kadangi čia yra komercinis interesas.

Kaip aš galiu kritikuoti tą, kuris man duoda pinigus? Tuomet atsiranda galimybė būtent politikams paveikti žiniasklaidą, kadangi nuo jų priklauso, koks bus senatas, kokios gairės, tačiau viską tvirtins ne kas kitas, o Kultūros ministerija. Praktiškai tai yra tas sovietinis modelis. Man keisčiausia, kad dabartiniai valdantieji politikai stengiasi kuo greičiau priimti įstatymą ir tikisi, kad vasarą regioninė žiniasklaida gaus tuos pinigėlius ir jie vienaip ar kitaip atidirbs per rinkimus. Tie, kurie į žiniasklaidą žiūri kaip į komerciją, turi suprasti, kad jei bus leidžiami leidiniai ar platinama žiniasklaidos informacija, kuri bus panaši į ideologinę propagandą, ji neturės paklausos. Jie kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Valdžia turi suprasti, kad tie pinigai yra ne valdžios, pinigai yra žmonių. Valdžios pareiga - užtikrinti tų surinktų pinigų panaudojimą taip, kad jie atitiktų žmonių interesus ir garantuotų laisvo žodžio sklaidą, garantuotų kultūrinę, švietėjišką leidybą ir apsaugotų nuo komercinio bei politinio intereso.

J.RUDZINSKAS: Vieną dalyką reikia pamatyti - ši tema remiasi biudžetu. Spaudos fondas, kaip patirtį turintis, kaip dalyvaujantis visoje toje kaitoje, su visa valstybės politine kaita ir dabar yra pateikęs visą paketą pataisų, kurias tikrai reikėtų įgyvendinti. Dabar tas paketas yra registruotas, įvardintas, bet jis nesvarstytas. Todėl kyla klausimas, kieno čia interesai ir kodėl taip yra daroma? Antras dalykas, šiame pakete dalyvauja menų kūrėjų asociacijos: rašytojai, žurnalistai, visi kultūros kūrėjai, jie pateikia savo idėjų ir įžvalgų dokumentą parlamentiniam Kultūros komitetui ir Seimui. Jis taip pat yra kažkur pogrindyje. Kyla klausimas, kodėl negali vykti normali diskusija?

D.RADZEVIČIUS: Iš valdžios žmonių išgirsti, kad žiniasklaida yra netobula, kad yra vienpusis požiūris, nesąmonės ir pan. Taip, žiniasklaida ir žurnalistai yra pridarę daug klaidų ir greičiausiai jų dar darys ateityje, bet tai tikrai nėra pretekstas ir priežastis ypač žmonėms, kurie turi politinę valdžią, kurių klaidos yra ne mažiau svarbios, o kai kada net ir baisesnės, vien tuo pagrindu pasakyti, kad mes turėtumėme jus kontroliuoti. Taip nesąžininga. Aš matau, kad yra didžiulis nepasitikėjimas iš valdžios institucijų, kai kurių politinių jėgų, didžiulis nepasitikėjimas visuomenės atstovų, noras kontroliuoti. Mes, žiniasklaidos bendruomenė, sakome, kad mes nesutinkame, mes manome, kad jūs esate neteisūs. Kaip ateityje bendrausime žiniasklaidoje, kokia forma? Dabar aš matau, kad yra noras kontroliuoti pinigus, mes prieiname ribą, kai Europos Sąjungos idėja dėl pernelyg didelės propagandos už pinigus pagimdė euroskepticizmą. Vadinasi, mums reikia grįžti prie pradžiamokslio, prie esmės, kad demokratijoje pliuralizmas ir nuomonių įvairovė yra didesnė vertybė nei vienos tiesos formavimas, generavimas ir propagavimas.

G.ŠMIGELSKIENĖ: Manau, kad pirmieji žmonės, kurie yra valstybės politikoje, nesikeičia, nepriklausomai, kas, kokia partija laimi rinkimus. Ar vieni, ar kiti, jie turi tuos pačius tikslus. Jie nori valdyti, jie nori, kad apie juos būtų sakomi gražūs žodžiai, palankiai vertinami jų darbai. Ir nematau, kad naujai kuriamo fondo, kuris pakeis senąjį, tikslas būtų parama žiniasklaidai. Aš tuo netikiu. Manau, kad lietuviškos, taip pat regioninės žiniasklaidos sunaikinimas buvo tikslas. Jei yra keturi ar penki leidėjai, tai su jais susitarti yra kur kas lengviau negu su 70 leidinių. Jeigu esi atsakingas prieš savo profesiją ir atsakingas prieš skaitytoją, nori, kad tave skaitytų, prenumeruotų ir pirktų, esi priverstas, ypač mažose bendruomenėse, rašyti taip, kaip yra. Nemeluoti, neužsiiminėti propaganda. Net už pinigus, nesvarbu, iš seno ar naujo fondo.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net