1 nuotr.Nepatenkintųjų sunku būtų buvę surasti A.Hitlerio reiche, Šiaurės Korėjoje ar mūsų teritorijos administratorių kuriamuose saugaus narkotikų vartojimų kambarėliuose po dozės. O kitur, kiekvienoje valstybėje yra nepatenkintų valdžia, nes skiriasi žmonių galimybės, interesai, vertybės, požiūriai - tai natūrali normalios, besivystančios visuomenės būsena.
Viskuo patenkintos būna tik patogiai įsitaisiusios valstybės erkės, viešųjų pirkimų liūtai, LRT laidų vedėjai, renginių organizatoriai ar šiaip naudingi idiotai pagal medicininę diagnozę. Yra nepatenkintų - visiškų runkelių ir asilų, yra - išsilavinusių, protingų bei talentingų, bet visada jų yra ir visada bus, ir visada jų bus pusė, dažnai - net didesnioji dalis. Nepatenkintieji - visų pokyčių ir permainų, netgi progreso variklis.
Kiekviena priešiška valstybė savo propagandą adresuoja būtent jiems - o kam dar ją adresuoti, po galais? Bet įsirėžkit sau ant kaktos - būti nepatenkintu nėra joks nusikaltimas ir jokia "grėsmė". Tai natūrali kiekvienos normalios valstybės kasdienybė ir kiekviena valdžia turi tokią opoziciją, kokią savo veiksmais pati sukūrė ir kokios nusipelnė. Taip yra visose pasaulio šalyse, į kurias lygiuojamės.
Taip, tarp nepatenkintųjų yra piliečių, nusistačiusių prieš valstybę, bet didelę dalį jų tokiais padarė pati valdžia, susitapatinusi su valstybe ir nepatenkintuosius valdžios savanaudiškais veiksmais apšaukianti valstybės priešais. Šie žmonės priima tą primityvų kaltinimą taip pat primityviai, bet natūraliai ir lygiai taip pat sutapatina valdžią su valstybe ir nukreipia valdžios kritiką valstybei. Jie visiems žinomi, viešai matomi, turi savo stovyklas internete. Žinomesnius kiekvienas galime įvardinti be jokių VSD "grėsmių rašinėlių", tačiau jų yra mažuma.
Nusikaltimas yra ne valstybės kritika, o organizuota antivalstybinė veikla ir nekonstitucinės priemonės siekiant tikslų. Buvo tokia veikla, finansavimas iš užsienio? Tai ištirkit, nustatykit, teiskit - ir į Pravieniškes. Kol to nepadarėt, tol visą opoziciją kaltinti antivalstybiškumu yra antivalstybiška ir antikonstituciška.
Nepatenkintųjų armijas gimdo ne priešiška propaganda, o valdantieji, visuomenės ir politikos problemos, valdžios gobšumas, arogancija ir abejingumas žmonių nevilčiai. Grėsmė valstybei yra ne žmonių nepasitenkinimas, o noras išorinėmis grėsmėmis užmaskuoti politinį gyvenimą užvaldžiusių grupuočių nesugebėjimą tvarkytis valstybėje. O didžiausia grėsmė valstybės saugumui yra tikrųjų grėsmių priežasčių nematanti (ar apsimetanti, kad nemato) valdžia.
Tokia valdžia, užsidariusi nuo visuomenės, susitapatinusi su valstybe ir niekinanti daugumos savo piliečių valią, prasidėjusių geopolitinių lūžių laikotarpiu šią grėsmę pavertė realybe. Imituojamų demokratinių procedūrų manipuliacijomis amžinai valdžioje įsitvirtinusios ir pataikūnų luomu save apsupusios grupuotės nedelsiant nusiėmė visas fariziejiškas kaukes ir atvirai stojo į prigimtinės šeimos vertybių, vienos grupuotės diktatūros stiprinimo ir valstybingumo griovimo kelią.
Ką privalo daryti tikrai atsakinga valdžia karo akivaizdoje? Telkti ir vienyti žmones didžiuliams išbandymams ir žiaurybėms, atvirai kalbėti apie galimas grėsmes, daryti viską, kas įmanoma, valstybės ir visuomenės konsolidavimui. Sustabdyti bet kokius visuomenės skaldymo ir susipriešinimo veiksmus, patyčias, priešų paieškas ir panieką pilietinei visuomenei žiniasklaidoje.
Lygiai taip pat nedelsiant sustabdyti bet kokius planus didinti ar įvesti naujus mokesčius, nedelsiant išspręsti klausimą dėl vartojimo mokesčių būtiniausioms išgyvenimo reikmėms sumažinimo ir imtis kitų priemonių įtampai visuomenėje likviduoti. Ir nieku gyvu nesinaudoti situacija visuomenės laisvėms ir teisėms suvaržyti, išorinės grėsmės pretekstu net nebandyti prastuminėti visuomenės daugumai kategoriškai nepriimtinų sprendimų.
Prasidėjęs karas iš esmės pakeitė situaciją, veikimo būdus, priešininkų galimybes, suskaldė ir, valdžiai bei jos pakalikams tiesiogiai tą skatinant, supriešino visuomenę labiau už pandeminę psichozę. Kaip ir reikėjo tikėtis, laikinieji Lietuvos teritorijos administratoriai apie jokį valstybei būtiną solidarumą ir vienybę su visuomene net negalvoja.
Dešimtmečiais konservatoriai opozicijai klijavo antipatriotizmo, putinofilų, vatnikų etiketes. Karo situacija nedelsiant buvo pasinaudota savo naudai, tarsi (o gal ir iš tikrųjų) to būtų ilgai laukta ir tam ruoštasi. Pradėtas beprecedentis kitaminčių persekiojimas ir opozicijos naikinimas.
Šis persekiojimas niekur oficialiai nepaskelbtas ir juridiškai yra nelegalus, piktžiugiškai provaldiškos žiniasklaidos palaikomas, aktyvistų-chunveibinų entuziastingai vykdomas ir neviešai valdančiųjų visuotinai remiamas. Lietuvą privatizavę grupuotės nelabai bijo opozicijos, kuri jau išsigando, pasidavė ir sulindo į krūmus, visiškai nebijo atskirų žmonių, nes po vieną piliečiai yra bejėgiai. Jie bijo organizuotų piliečių, kurie kartu yra jėga.
Dabar po visus viešus tekstus, feisbuko paskyras knisamasi kelių metų gyliu. Ieškoma bet kokių neparankių pasisakymų karo ir geopolitine tematika, pakanka net mažiausio įtarimo ar užuominos. Sisteminė žiniasklaida laukte laukia naujų "tyrimų" rezultatų, isterinis fonas jau sukurtas, gali būti imamasi juridinių veiksmų tolesniam visuomenės įbauginimui ir jos organizacijų likvidacijai.
