1 nuotr.Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Širdies ir krūtinės chirurgijos centro skyriaus vedėjas Vilius Janušauskas pandeminio laikotarpio ypatumu laiko tai, kad įprastai nakties metu vykdavusios širdies transplantacijos dėl papildomai atliekamų testų pacientui nusikėlė į rytą.
„Transplantacijos yra priskiriamos neatidėliotinų operacijų grupei, todėl jos vyko ir per pandemiją tuomet, kai atsirasdavo tinkama donoro širdis. Pandemijos pradžioje buvo logistikos sutrikimų, tačiau dabar viskas vyksta įprastai. Šiemet atlikome 5 transplantacijas, džiaugiamės, kad visi pacientai yra gyvi, sveiksta namuose.“
Iki transplantacijos – šimtai skambučių telefonu
Širdies transplantacijos procese dalyvauja didelis būrys medikų. Šį sudėtingą procesą sudaro dvi didelės operacijos: donoro širdies paėmimo ir persodinimo operacijos. Jas atlieka dvi širdies chirurgų komandos. Pasak širdies chirurgo V. Janušausko, abi komandos dirba nuolat tarpusavyje komunikuodamos.
„Kai esame informuojami, kad yra širdies donoras, skambučių prireikia begalės – donoro chirurgų brigada informuoja, kada planuoja išvykti, kada išvyko, kada atvyko į donorinę ligoninę, kada pradeda darbą operacinėje, kaip vizualiai atrodo donoro širdis – ar nėra reikšmingų pakitimų. Jei viskas yra gerai, nuo šio momento darbą pradeda recipiento (laukiančiojo transplantacijos) operacija. Ir toliau recipiento komanda nuolat informuojama apie eksplantacijos eigą ir pabaigą“.
Tokia išsami įvykių chronologija svarbi recipiento operacijos komandai – kada pradėti operaciją, kad nebūtų gaištamas laikas ir atgabenus širdį viskas vyktų be laukimo ar delsimo epizodų.
„Tokią darbo tvarką per 15 metų bendro darbo esame ištobulinę iki smulkiausių detalių, – pasakoja širdies chirurgas dr. Aleksejus Zorinas. – Reikia, kad recipientą operuojantys gydytojai, pradėdami darbą, nebūtų pavargę nei fiziškai, nei emociškai“.
Tam ir reikia didelės komandos, kad kiekvienas etapas būtų atliktas itin tiksliai. Komandos patirtis ir susiklausymas leidžia dirbti be jokių klausimų, kada ir ką reikia daryti. Viskas vyksta minučių tikslumu ir donoro širdį atgabenus į operacinę ji iškart persodinama į paciento krūtinę.
„Širdies transplantacijos operacija tame procese nedalyvaujančių žmonių yra galbūt per daug romantizuota. Techniškai tai yra įprasta širdies chirurginė operacija“, – sako dr. A. Zorinas. Tačiau abu chirurgai pripažįsta, kad donoro širdies suplakimo naujoje krūtinėje visada laukia su nerimu ir jauduliu. Šis momentas ypatingas visai komandai, o ypač – širdį iš donoro išėmusiam chirurgui, nes tai yra jo darbo kokybės rodiklis.
Dirbtinė širdis – tiltas į transplantaciją
Dirbtinis skilvelis, populiariai vadinamas dirbtine širdimi, implantuojamas tuomet, kai pacientas serga nepagydoma širdies liga ir širdis nebepajėgia atlikti savo funkcijų.
„Ji vadinama tiltu į transplantaciją, nes pailgina transplantacijos laukimo laiką maždaug dvejais metais ir padeda širdžiai atlikti savo darbą, – sako širdies chirurgas V. Janušauskas. – Transplantacijos laukiančiam pacientui tai yra dar viena sudėtinga operacija, po kurios lieka atviras kelias infekcijai, kuri gali patekti per ertmę, per kurią iš kūno į išorę išeina kabelis, jungiantis dirbtinį skilvelį su baterija“. Širdies chirurgas dr. A. Zorinas paaiškina dirbtinio skilvelio veikimo principą jį palygindamas su buityje naudojama vandens pompa: „Veikimo principas labai panašus – jei žinote, kaip veikia pompa, nesunkiai galite įsivaizduoti, kaip veikia širdies veiklą pavaduojantis aukštų technologijų prietaisas“.
Kodėl širdis naujoje krūtinėje ima plakti?
„Širdis sustabdoma tam, kad ji nenaudotų energinių resursų ir prijungta prie kraujotakos galėtų vėl funkcionuoti, – sako V. Janušauskas. – Širdis neplakdama gyvybinga išlieka tam tikrą laiko tarpą – apie 5 valandas. Per tą laiką ji turi būti persodinta ir per ją paleista kraujotaka.“ Donoro širdis pergabenama ledo pripildytoje talpoje, kurioje ji būna patalpinta visą laiką, kol patenka į operacinę. „Širdis sustabdoma specialiais tirpalais, kuriuose yra didelė kalio koncentracija, – aiškina A. Zorinas. – Persodinus širdį ir paleidus per ją kraujotaką, širdis ima plakti spontaniškai dėl tinkamos kraujo sudėties. Nenaudojamas nei elektrošokas, nei kita aparatūra. Tai paaiškinti galima evoliucijos metu susiformavusia ląstelių savybe atnaujinti veiklą dėl besikeičiančio elektrolitų (kalio ir natrio) balanso ląstelių viduje ir išorėje. Na, dar prie širdies „užvedimo“ naujam darbui prisideda meilė ir gamta“.
Širdies chirurgai, kalbėdami apie širdies transplantaciją, vienbalsiai tvirtina, kad vienas iš labiausiai jaudinančių momentų yra vėl pradedanti plakti persodinta širdis.
Iš viso Santaros klinikose jau atlikta 151 širdies persodinimo operacija.
