respublika.lt
 

Visų užmirštas revoliucijos herojusnuotraukos (5)

2019 spalio mėn. 06 d. 07:00:04
Milda KUNSKAITĖ

Aleksandrą Kerenskį ir šiandien daug kas laiko Rusijos monarchijos „duobkasiu“, kaltina tiek dėl caro šeimos mirties, tiek dėl kruvino chaoso, kilusio nuvertus monarchiją. Jis iškilo į valdžios viršūnę, pirmą kartą istorijoje tapęs jauniausiu didžiulės Rusijos valdytoju ne pagal paveldėjimo teisę: į tą viršūnę ji neilgam užnešė revoliucijos vėjas. Bet tas pats vėjas ir „nupūtė“ A.Kerenskį.

×
nuotr. 2 nuotr.
Jauniausią Rusijos ministrą pirmininką Aleksandrą Kerenskį į valdžios viršūnes užkėlė revoliucijos vėjas, bet tas pats vėjas jį ir nupūtė. „Wikipedia“ nuotr.

 

Šio unikalaus žmogaus biografija yra mažai žinoma. Svarbiausia, ką dauguma Rusijos gyventojų žino apie A.Kerenskį, yra tai, kad per Žiemos rūmų šturmą Laikinosios vyriausybės vadovas pabėgo iš Petrogrado apsirengęs moteriškais drabužiais. Vieni teigia - medicinos sesers, kiti - kambarinės. Pats A.Kerenskis visą savo ilgą gyvenimą piktinosi tokiu šmeižtu. Net praėjus pusei amžiaus, susitikęs su sovietų žurnalistu Henriku Boroviku, jis prašė jo papasakoti „protingiems žmonėms“ Maskvoje, kad nei kambarine, nei medicinos seserimi jis 1917 metų spalį nepersirenginėjo. O paskui jo dalia - pusę amžiaus klajoti ieškant prieglobsčio, gyventi pigiuose viešbučiuose, tikėtis moterų ir atsitiktinių geradarių dosnumo ir visur iš visų girdėti priekaištus ir prakeiksmus... Trumpos šlovės akimirkos, o paskui - ilgai trunkantis atpildas: sąjungininkų ir globotinių išdavystė, pikti-kibūs gandai, užmiršimas tėvynėje ir atstūmimas emigracijoje. O galiausiai - žeminanti senatvinė negalia, kankinama mirtis, draudimas laidoti stačiatikių parapijų kapinėse ir kapas Londono „asmenų be tikybos“ kapinėse.

Advokatas, oratorius, revoliucionierius, politikas

Aleksandras Kerenskis gimė 1881 m. Simbirsko mieste (dabar Uljanovskas), vyrų gimnazijos direktoriaus Fiodoro Kerenskio šeimoje. Aleksandras buvo gabus mokinys, puikus šokėjas, mėgėjų spektaklių dalyvis. Baigęs gimnaziją, A.Kerenskis įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Be visų talentų ir oratoriaus gabumų A.Kerenskis pasižymėjo užsispyrimu, nesukalbamumu, nemokėjimu eiti į kompromisus. Vis dėlto jis sėkmingai baigė universitetą ir pradėjo advokato karjerą: dažnai dalyvaudavo politinėse bylose, sėkmingai gindamas revoliucionierių, kuriems atvirai simpatizavo, interesus. Artimas eserų partijai A.Kerenskis buvo išrinktas IV Valstybės Dūmos deputatu, o nuo 1915 m. plačiai pagarsėjo visoje Rusijoje kaip geriausias Dūmos oratorius, atstovaujantis kairiųjų stovyklai. 1916 m. gruodį A.Kerenskio kalbos Dūmoje tapo tokios radikalios, kad imperatorienė Aleksandra Fiodorovna išsitarė, jog šį politiką reikėtų pakarti. Tačiau laikai buvo jau ne tie, ir vos po 2 mėnesių A.Kerenskis tapo vienu pagrindinių Vasario revoliucijos, nušlavusios monarchiją, veikėjų. Savo kalbomis A.Kerenskis į revoliucijos pusę patraukdavo kareivius, asmeniškai vadovavo caro ministrų areštams, reguliavo Nikolajaus II ir jo brolio Michailo sosto atsisakymo procedūrą.

1917 m. A.Kerenskis užėmė teisingumo ministro postą pirmojoje Laikinojoje vyriausybėje. Revoliucijos įkvėpta Rusijos liberalioji inteligentija A.Kerenskį pavertė savo dievaičiu. Jis iš kalėjimų ir tremties išlaisvino visus revoliucionierius, reformavo teismų sistemą, iš teismų pašalino daugelį buvusios valdžios atstovų. Balandį A.Kerenskis tapo karo ir karo laivyno ministru, o 1917 m. liepą - Laikinosios vyriausybės ministru pirmininku.

Beje, valdžios Olimpe jo padėtis buvo labai nestabili. Iš pradžių savo pagrindiniais priešininkais laikęs bolševikus, jis rėmėsi konservatyviai nusiteikusiais karininkais, vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu paskirdamas generolą Lavrą Kornilovą. Bet kai 1917 m. rugpjūtį L.Kornilovas patraukė į Petrogradą „padaryti sostinėje tvarkos“, A.Kerenskis nutarė, kad generalitetas gali susidoroti ne tik su bolševikais, bet ir vyriausybe, kuriai kariškiai nesimpatizavo. Taigi A.Kerenskis paskelbė L.Kornilovą maištininku, kviesdamas su juo kovoti visas kairiąsias jėgas, tarp jų bolševikus. Tad iki 1917 m. spalio Laikinajai vyriausybei praktiškai neliko kuo remtis. Didžia dalimi dėl to bolševikai užgrobė valdžią Petrograde, praktiškai be kraujo praliejimo. A.Kerenskis išties bėgo iš Petrogrado, tik vilkėdamas ne moterišką suknelę, o vyrišką kostiumą ir Amerikos pasiuntinio mašina. Vėliau Laikinosios vyriausybės vadovas tvirtino, kad automobilį jam maloniai pasiūlė amerikiečiai, nors diplomatai, dirbę Petrograde, teigė kitaip - neva A.Kerenskio apsauga mašiną tiesiog atėmė.

A.Kerenskis ir V.Leninas


A.Kerenskio ir V.Lenino likimai įdomiai persipina. Pirma, jie abu kilę iš Simbirsko, antra, jų abiejų tėvai buvo mokytojai, o A.Kerenskio tėvas dar ir vadovavo gimnazijai, kurioje mokėsi V.Uljanovas. Jų tėvai buvo pažįstami ir lankydavosi vieni pas kitus. Konspirologijos mėgėjai pridėtų, kad A.Kerenskis ir V.Leninas gimė tą pačią dieną. Taip, tą pačią, tik V.Leninas - balandžio 22-ąją naujuoju stiliumi, o A.Kerenskis - balandžio 22-ąją senuoju stiliumi (gegužės 4-ąją). V.Uljanovas buvo vyresnis už A.Kerenskį 11 metų. Jei jie vaikystėje ir susitikdavo, kalbėti apie kažkokią abipusę įtaką vargu ar galima. Lenkų žurnalistas Aleksandras Minkovskis, kuriam A.Kerenskis davė interviu Amerikoje, jo klausė, koks jam vaikystėje atrodęs Volodia Uljanovas. A.Kerenskis atsakė, kad Vladimiras buvo už jį vyresnis ir jie nebendravo.

Niekur nerado vietos

Pamėginęs laimę Londone, A.Kerenskis nutarė vykti į Paryžių. 1918 m. liepos 10 d. jis susitiko su Prancūzijos ministru pirmininku Žoržu Klemanso (Georges Clemenseau). Bet ir čia jo misija baigėsi nesėkme. Europos politikai A.Kerenskį vertino ne kaip būsimosios vyriausybės tremtyje vadovą, o kaip paprastą pabėgėlį. Paryžiuje A.Kerenskis buvo emigrantų laikraščio „Už Rusiją“ bendradarbis. Neturėdamas lėšų, jis buvo priverstas nakvoti tiesiog laikraščio redakcijoje. Per vėlesnius 10 metų žurnalistika ir publicistika tapo pagrindiniu A.Kerenskio uždarbio šaltiniu. 1922 m. spalį Berlyne jis pradėjo leisti laikraštį „Dienos“, savo leidinio puslapiuose nuosekliai kritikuodamas bolševikus. Vienintelis būdas nugalėti „raudonąjį užkratą“, pasak jo, buvo visų Europos demokratinių jėgų ir rusų emigracijos susivienijimas. Bet suburti vienoje organizacijoje bent jau rusų demokratines jėgas A.Kerenskiui nepavyko. Daugelis emigrantų būtent A.Kerenskį laikė Rusijos imperijos žlugimo ir visų tolesnių sukrėtimų kaltininku, todėl į jį žiūrėjo daugiau negu šaltai.

Žmona iš Australijos

A.Kerenskio žmona Olga Baranovskaja revoliuciją sutiko Petrograde. Ten pat, Degtiarnaja gatvėje, ji su sūnumis Olegu ir Glebu gyveno ir visus pilietinio karo metus. Buvusio premjero žmonai kažkaip pavyko gauti estiškus dokumentus ir su vaikais išvykti į naująją tėvynę. Galų gale ji nusigavo ir iki Londono, bet su vyru nebegyveno, šeima galutinai iširo. Žmona ir abu sūnūs liko Anglijoje, vėliau įgijo D.Britanijos pilietybę.

O A.Kerenskis emigracijoje sutiko Lidiją Triton (Lydia Tritton), baldų fabriko savininko dukterį iš Australijos. Ji už A.Kerenskį buvo jaunesnė 28 metais. Olga ilgai nesutiko skirtis, bet iki 1939 m. visi klausimai buvo išspręsti ir „jaunavedžiai“ pagaliau atšoko vestuves. Santuokinio gyvenimo pradžią aptemdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

A.Kerenskis ir A.Hitleris


A.Hitlerį A.Kerenskis laikė Versalio taikos sutarties padariniu. Miuncheno sutartį dėl Čekoslovakijos padalinimo jis, kaip ir daugelis Vakarų politikų, laikė vieninteliu būdu išvengti naujo pasaulinio karo. SSRS užpuolimą A.Kerenskis viešai sveikino. Su Vokietija jis siejo viltį sunaikinti sovietų valdžią ir bolševizmą. Bet vėliau, suvokęs tragedijos mastą, jis pakeitė savo požiūrį į karą ir visiškai palaikė sovietų armiją ir jos sąjungininkus.

A.Kerenskis ir pats nukentėjo nuo A.Hitlerio. Jam teko bėgti iš vokiečių okupuoto Paryžiaus: antroji A.Kerenskio žmona labiausiai bijojo, kad vokiečiai Aleksą pasodins į kalėjimą kaip K.Šušnigą (K.Schuschnigg), Austrijos kanclerį. Į D.Britaniją A.Kerenskis nebuvo įleistas dėl jo ankstesnių viešų provokiškų pasisakymų. Taigi jiedu per Ispaniją išvyko už vandenyno, į JAV.

Gyvenimo atsisakymas

Po karo A.Kerenskis vėl pabandė grįžti į politiką. Drauge su emigrantais eserais 1949 m. kovą jis įsteigė Kovos už liaudies laisvę lygą. Bet jaunoji emigrantų karta A.Kerenskio nepriėmė. Jiems nuo vaikystės sovietiniuose mokykliniuose vadovėliuose buvo diegiamas pasibjaurėjimas buvusiuoju premjeru, pabėgusiu iš Petrogrado persirengus moteriška suknele...

A.Kerenskis rašė memuarus, kartu su Huverio institutu išleido trijų tomų Laikinosios vyriausybės laikotarpio dokumentų rinkinį, skaitė paskaitas Stenfordo universitete. Tėvynės jis niekada nepamiršo. 1968 m. A.Kerenskis bandė gauti leidimą atvykti į SSRS. Sovietų vadovybė reikalavo, kad jis pripažintų socialistinės revoliucijos dėsningumą, SSRS politikos teisingumą ir sovietų liaudies laimėjimus. Dėl kelionės buvo pasirengęs viską pripažinti. Bet dėl nežinomų priežasčių kelionė į Maskvą taip ir neįvyko.

Pačioje gyvenimo pabaigoje istorija apie suknelę sulaukė tęsinio: „greitoji“, vežusi senyvą rusų emigrantą, ilgai nerado vietos, kur priglausti neturtingą pacientą, nes laisvų vietų nemokamoje klinikoje nebuvo. Atsipeikėjęs A.Kerenskis išvydo, kad yra paguldytas laisvoje lovoje... ginekologijos skyriuje. Ir nors rusų politikos veteranas greitai buvo perkeltas kitur, A.Kerenskiui tai buvo ne mažesnis pažeminimas negu mitas apie jo pabėgimą 1917-ųjų spalį.

Mirė A.Kerenskis 1970 m. birželio 11 d. Niujorke, būdamas 89 metų. Jis jau ir pats norėjo mirti, bet reikalaujamų nuodų jam niekas nedavė. Vieną dieną jis tiesiog atsisakė valgyti ir gerti vaistus. A.Kerenskio reputacija jam trukdė ir po mirties - Niujorko stačiatikių dvasininkai atsisakė vietos kapinėse laidoti „monarchijos griovėją“. Jo kūnas buvo nugabentas į Londoną, kur gyveno jo sūnus, ir palaidotas kapinėse, nepriklausančiose nė vienai konfesijai.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 2

Dienos klausimas

Kaip manote, ar bus pritarta automobilių taršos mokesčio įvedimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+4 +6 C

+15 +18 C

+11 +12 C

 

 +12 +14 C

3 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s