Mėnulis: artimas, bet nepažįstamasnuotraukos (2)

2020 sausio mėn. 09 d. 18:52:41 Perskaitė 3361

Mėnulis - artimiausias žmonijos kaimynas kosmoso erdvėje, taip pat vienintelis dangaus kūnas, kuriame žmonijos atstovai apsilankė. Vis dėlto, nežiūrint to, kad Žemės palydovas yra palyginti arti ir atrodo paprastas, jis slepia dar nemažai paslapčių.


Mėnulio drebėjimai

Nors Mėnulis - iš esmės visiškai mažo geologinio aktyvumo uolienų gabalas, bet jo plutos judėjimų - Mėnulio drebėjimų - pasitaiko ir ten. Jų būna 4 rūšių: pirmieji trys - gilieji drebėjimai, svyravimai dėl meteoritų smūgių ir šiluminiai drebėjimai, sukelti Saulės aktyvumo - yra palyginti nepavojingi. O štai ketvirtosios rūšies Mėnulio drebėjimai gali būti gana nemalonūs. Paprastai jų stiprumas būna 5,5 balo pagal Richterio skalę - to pakanka, kad pradėtų virpėti nedideli objektai. Tokie smūgiai paprastai trunka iki dešimties minučių. NASA duomenimis dėl tokio drebėjimo Mėnulis „skamba kaip varpas“. Keisčiausia yra tai, kad visiškai nežinoma, kas būtent juos sukelia. Žemėje drebėjimus sukelia tektoninių plokščių pasislinkimas, bet Mėnulyje jų tiesiog nėra. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad drebėjimai gali būti kaip nors susiję su Žemės gravitacine jėga - ji tarsi „tempia“ Mėnulį į save. Tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šią hipotezę, nėra.

Dviguba planeta

Dauguma žmonių yra įsitikinę, kad Mėnulis - tai palydovas. Bet kai kas tvirtina, kad Mėnulis turi būti klasifikuojamas kaip planeta. Viena vertus, jis yra per didelis, kad būtų tikras palydovas: jo skersmuo yra lygus ketvirtadaliui Žemės skersmens, taigi Mėnulį pagal šį santykį galima vadinti stambiausiu palydovu Saulės sistemoje. Tiesa, Plutonas taip pat turi palydovą vardu Charonas, kurio skersmuo yra lygus pusei paties Plutono skersmens. Tačiau Plutonas jau nebėra laikomas tikra planeta, taigi Charono neskaičiuosime.

Dėl didelių gabaritų Mėnulis iš tiesų neskrieja Žemės orbita. Žemė ir Mėnulis sukasi vienas aplink kitą ir aplink tam tikrą tašką, esantį centre tarp jų. Šis taškas vadinamas baricentru (bendras masių centras), o iliuzija, kad Mėnulis yra Žemės orbitoje, atsiranda todėl, kad masės centras šiuo metu yra Žemės plutos viduje. Būtent dėl to Žemės su Mėnuliu ir negalima klasifikuoti kaip dvigubos planetos, tačiau ateityje padėtis gali pasikeisti.

Mėnulio šiukšlės

Visi žino, kad žmogus lankėsi Mėnulyje. Bet ne visi žino, kad žmogus Mėnulį panaudojo kaip standartinę pikniko vietą - Mėnulyje viešėję astronautai paliko ten nemažai šiukšlių. Manoma, kad Mėnulio paviršiuje yra 181 437 kg dirbtinių medžiagų. Suprantama, kalti ne vien astronautai: jie Mėnulyje specialiai nemėtė sumuštinių pakuočių ir bananų žievių. Didžioji dalis tų šiukšlių - įvairių eksperimentų, kosminių zondų ir mėnuleigių liekanos. O kai kurie prietaisai vis dar veikia.

Kapas Mėnulyje

Judžinas Šumeikeris (Eugene Shoemaker), garsus astronomas ir geologas, tarp specialistų tapo kone legenda: jis sukūrė kosminio poveikio tyrimo mokslinius metodus, taip pat būdus Mėnuliui tyrinėti, kuriuos naudojo „Apollo“ astronautai. J.Šumeikeris pats norėjo tapti astronautu, bet nebuvo priimtas dėl nedidelių sveikatos problemų. Tai buvo didžiausioas jo gyvenimo nusivylimas. Kai jis mirė, NASA išpildė jo didžiausią troškimą ir 1998 m. aparatu „Lunar Prospector“ nusiuntė jo palaikus į Mėnulį - jo pelenai yra ten, išsibarstę tarp Mėnulio dulkių.

Mėnulio anomalijos

Kai kuriose įvairių palydovų nuotraukose Mėnulio paviršiuje matyti labai keisti objektai. Atrodo, tarsi Mėnulyje būtų dirbtinių konstrukcijų, kurių gabaritai varijuoja nuo visiškai mažyčių iki ne žemesnių kaip 1,5 km aukščio „obeliskų“. Paranormalių reiškinių gerbėjai tarp tų objektų net „rado“ didelę pilį, kybančią virš Mėnulio paviršiaus. Visa tai tarsi liudija apie išsivysčiusią civilizaciją, kadaise gyvenusią Mėnulyje ir neva sukūrusią sudėtingas struktūras. NASA niekada neneigė tų keistų teorijų, nežiūrint to, kad visas tas nuotraukas „sąmokslo teorijų“ šalininkai tikriausiai suklastojo.

Mėnulio dulkės

Vienas nuostabiausių ir kartu pavojingiausių dalykų Mėnulyje - jo dulkės. Kaip visi žino, smėlis visur įsiskverbia ir Žemėje, bet Mėnulio dulkės - nepaprastai pavojinga medžiaga. Jos yra smulkios kaip miltai, bet kartu labai šiurkščios. Dėl savo tekstūros ir silpnos gravitacijos jos prasiskverbia absoliučiai visur.

NASA kilo nemažai problemų, susijusių su dulkėmis: jos suplėšydavo astronautų batus, patekdavo į laivų vidų ir skafandrus ir vos jų įkvėpusiems vargšams astronautams sukeldavo „Mėnulio šienligę“. Manoma, kad dėl ilgo kontakto su Mėnulio dulkėmis gali sulūžti bet koks, net tvirčiausias, daiktas. Beje, ši velniška medžiaga atsiduoda sudegusiu paraku.

Sunkumai dėl silpnos gravitacijos

Nors gravitacija Mėnulyje prilygsta tik vienai šeštajai Žemės gravitacijos, judėti jo paviršiuje - tikras žygdarbis. Bazas Oldrinas (Buzz Aldrin) sakė, kad Mėnulyje steigti gyvenvietes būtų itin sudėtinga: gremėzdiškus skafandrus vilkinčių astronautų kojos Mėnulio dulkėse nugrimzdavo beveik 15 cm.

Nežiūrint silpnos gravitacijos, žmogaus inercija Mėnulyje yra didelė, todėl judėti greitai arba keisti kryptį ten yra sunku. Kai astronautai norėdavo judėti greičiau, jiems tekdavo šokuoti kaip nerangioms kengūroms, o tai taip pat buvo problematiška, nes Mėnulyje gausu kraterių ir kitų pavojingų objektų.

Mėnulio kilmė


Iš kur atsirado Mėnulis? Paprasto ir tikslaus atsakymo nėra, bet mokslas daro keletą prielaidų. Yra penkios pagrindinės Mėnulio kilmės teorijos. Pagal dalijimosi teoriją Mėnulis kadaise buvo mūsų planetos dalis ir atsiskyrė nuo jos ankstyviausiame Žemės istorijos etape. Mėnulis galėjo būti dabartinio Ramiojo vandenyno vietoje. Kita teorija teigia, kad Mėnulis tiesiog „klajojo“ Visatoje, kol jį pritraukė Žemės gravitacija. Pagal kitas teorijas mūsų palydovas arba susidarė iš asteroidų nuolaužų, arba liko po Žemės susidūrimo su nežinoma Marso dydžio planeta. Šiuo metu daugiausia laikomasi „žiedų“ Mėnulio kilmės teorijos: protoplaneta (planeta, kuri dar tik formuojasi) Tėja susidūrė su Žeme ir po to susidarę šiukšlių debesys galų gale susikaupė vienoje vietoje ir virto Mėnuliu.

Mėnulis ir miegas


Mėnulio ir Žemės abipusio poveikio neįmanoma paneigti. Vis dėlto Mėnulio įtaka žmonėms yra nuolatinis diskusijų šaltinis. Daug kas mano, kad pilnatis yra keisto žmonių elgesio priežastis, bet mokslas negali to įtikinamai įrodyti arba paneigti. Užtat mokslas sutinka su tuo, kad Mėnulis gali sutrikdyti žmogaus miego ciklą. Pagal eksperimento, atlikto Bazelio universitete (Šveicarija), rezultatus, Mėnulio fazės žmogaus miego ciklus veikia tam tikru nekintamu būdu. Paprastai blogiausiai žmonės miega per pilnatį. Šie rezultatai visai gali paaiškinti vadinamąją „Mėnulio beprotybę“: kaip rodo eksperimentai ir tvirtina daugelis žmonių, būtent per pilnatį jiems dažniausiai sapnuojasi košmarai.

Mėnulio šešėliai

Nilas Armstrongas (Neil Armstrong) ir Bazas Oldrinas, pirmą kartą atsistoję ant Mėnulio paviršiaus, padarė stebėtiną atradimą: šešėliai Mėnulyje yra gerokai tamsesni už Žemės šešėlius dėl atmosferos nebuvimo. Visi Mėnulio šešėliai - visiškai juodi. Vos įžengę į šešėlį, astronautai nebematydavo savo kojų, nors danguje ryškiai švytėdavo Saulės diskas.

Žinoma, astronautai prie to prisitaikė, bet toks tamsių ir šviesių paviršiaus zonų kontrastas vis dėlto kėlė problemų. Astronautai pastebėjo, kad kai kurie šešėliai, o būtent jų pačių, turi aurą. Vėliau jie sužinojo, kad kai kurios tamsios šešėlio zonos įgauna ryškią aureolę, kai stebėtojas žiūri į šešėlį tam tikru kampu.

Mėnulio šešėliai tapo daugelio „Apollo“ misijų rykšte. Kai kurie astronautai pastebėjo, kad yra neįmanoma atlikti laivo aptarnavimo užduočių, nes nematyti, ką daro jų rankos. Kiti manydavo, kad netyčia nusileido oloje - tokį efektą sukurdavo slėnių metami šešėliai.

Mėnulio magnetizmas


Viena įdomiausių Mėnulio paslapčių yra ta, kad jis neturi magnetinio lauko. Nuostabiausia tai, kad akmenys, kuriuos XX a. 7 deš. astronautai pirmą kartą atgabeno iš Mėnulio į Žemę, magnetinėmis savybėmis pasižymėjo. Gal akmenys yra iš kitų planetų? Kaip jie gali pasižymėti magnetinėmis savybėmis, jeigu Mėnulis neturi magnetinio lauko? Dabar mokslas jau nustatė, kad magnetinį lauką Mėnulis kadaise turėjo, bet kol kas niekas negali pasakyti, kodėl jis dingo. Yra dvi pagrindinės teorijos: pagal vieną magnetinis laukas dingo dėl Mėnulio geležinio branduolio natūralių judesių, o pagal antrąją tai gali būti susiję su serija Mėnulio ir meteoritų susidūrimų.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net