Gandro išlėkimo dieną. Pamąstymainuotraukos (3)

2019 rugpjūčio mėn. 24 d. 15:11:07 Perskaitė 1070

Atrodė, kad gandro išlėkimo diena yra vis dar toli, kad jos lauksime ilgai. O ji štai - jau išaušo, šventas Baltramiejus, pas mus siejamas ne su tuo mažai kam žinomu šventuoju apaštalu, o būtent su gandrais. Baltasis gandras vienintelis iš visų mūsų sparnuočių turi net dvi šventes - parlėkimo dieną, Gandrines, kovo 25-ąją, ir išlėkimo palydas šiandien.

 

Savo gimtinėje gandrai išbuvo tik 5 mėnesius. Daugelis jų - netgi trumpiau: sugrįžę sutvarkė lizdus, išperėjo jauniklius, juos užaugino ir kartu su jais išskrido. Tačiau neskaičiuokime laiko ir įvykių taip matematiškai, techniškai - gamtoje viskas atrodo kur kas gražiau, smagiau. O kad paukščiai čia užaugino vaikus, mūsų kraštas jiems ir liks gimtine, tėvyne.

Jūs jau žinote, kad didžioji dauguma gandrų jau išskrido - kai kurie jų per trejetą savaičių pasiekė Izraelį, o iš ten - tik vienas skrydis iki Afrikos. Tiesa, ne tik gandrams, bet ir visiems kitiems paukščiams, skrendantiems rytine Viduržemio jūros pakrante, tenka kirsti visai nedidelę valstybę - Libaną, kuri garsėja nuožmiu sparnuočių naikinimu. Čia medžioklės oficaliai uždraustos 1989 metais, bet... Šiame regione daug metų prieš paukščių naikintojus kovojantys vokiečių ornitologai konstatavo nepaneigiamą faktą: kasmet Libane nušaunama apie 5500 mažųjų erelių rėksnių. Kiek gandrų, kitų plėšriųjų paukščių ir visokios „smulkmės“, neįmanoma pasakyti - neretas „medžiotojas“ per dieną nušauna jų iki tūkstančio.

Ar tik šių dienų keliautojai, traukiantys Afrikon, patiria tokias golgotas? Ne, taip nutiks putpelėms, griežlėms, o pempės, kiti tilvikai, strazdai, karveliai purpleliai pakeliui laukiami su nerviniu drebuliu - rankose šautuvai, akys seka padangę - o gal jau atskrenda? Šaudoma ir šaudoma, naikinama tai, ką saugome, globojame mes. Gal tai neturi didelės svarbos? Kur ten! Štai prieš 50 metų Kazlų Rūdos pamiškėje užvertęs galvą stebėdavau iš laukų girion grįžtančius, lekiančius ir lekiančius paprastuosius purplelius. Tada laikiau savo balandžių pulką ir galėjau tik svajoti, kad jie skristų taip greitai, kaip purpleliai; tokia svajonė buvo ne šiaip sau - kaskart tekdavo ašaroti dėl vanago nunešto vienokio ar kitokio savo augintinio. Taigi, tiek purplelių buvo, o dabar… šią vasarą iš viso esu matęs 1 (taip taip, vieną) purplelį. Kada ateis metai, kai nematysiu nė vieno? O pempės? O didžiosios kuolingos? Jos labai paprastai šaudomos Vakarų Europoje, valgomos ir niekas net nedrįsta toms valstybėms priminti, kad jos taip pat yra Europos Sąjungos narės, o Paukščių direktyva to daryti neleidžia.

Kartais mūsų pempės (maža dalis, žinoma, bet vis tiek - pulkai) užsibūna laukuose iki pat Kalėdų, ypač šiltom žiemom. Taigi, šią švento Baltramiejaus dieną mane apniko labai nerealūs pamąstymai… o ką, jeigu kaip nors sukūrus nors kelių šimtų hektarų „pašiltintą“ pelkę, kurioje antys, tilvikai ir kiti paukščiai galėtų gyventi visus metus, neišskrisdami į mirtį… Suprantu, kad kol kas tai nerealu. Gal net keista. Tačiau dabar kitos išeities apsaugoti savo paukščius, kaip tik „išmokant“ juos sėslumo, aš nematau. O būti sau, žinoti, kad mūsų paukščius naikina visi, kas tik gali, ir nieko nedaryti, yra negerai.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net