1 nuotr.Kiek Lietuva turi istorinių, praeities kovas ir įvykius primenančių televizijos laidų, istorinių vaidybinių ir dokumentinių filmų? Kaip istoriniai įvykiai pasieks ateities kartas? O gal Lietuvos istorija bus pamiršta, gal ji niekam neįdomi, „TV publika“ klausė Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarės miškininkės Birutės Valionytės.
- Ar pakankamai yra įprasminta Kovo 11-osios data ir kiek apskritai istorinėmis temomis domisi televizija, kino kūrėjai?
- Mūsų valstybinių švenčių, nei Kovo 11-osios, nei Vasario 16-osios, nei Liepos 6-osios, įprasminimas nėra pakankamas. O tai labai svarbu, nes šios datos yra dalis mūsų istorinės atminties, kurią turime puoselėti. Dabar valstybinės šventės paminimos per nacionalinį transliuotoją, bet, manau, tai turėtų būti daroma visose televizijose. Juk tai valstybinės šventės. Tiesa, džiugu, kad pagaliau ir komercinėse televizijose atsirado valstybės atributikos, bet laidų turinys tikrai galėtų būti aukštesnio lygio. Matyt, dar neužaugome, kad suvoktume šių datų svarbą ir ką reiškia viešas eteris, vieša informacija. Tai yra labai svarbu. Kiti įsivaizduoja, kad pašoks, padainuos, ir tiek. Deja, tai nėra tinkamiausias būdas. Valstybinių švenčių minėjimas turi paliesti esmę, giluminius klodus, o jie dažniausiai minimi labai paviršutiniškai.
- Kodėl tiek nedaug kino kūrėjų imasi istorinių temų?
- Dabar turime puikių technologijų, gražiai ir įdomiai galime perteikti įvairius dalykus. Deja, lieka tik rankomis skėstelėti ir pasakyti, kad labai retas režisierius imasi kurti istorinėmis temomis. Neturime nė vieno rimto, analitinio, išsamaus dokumentinio filmo apie Kovo 11-ąją. O galėtume turėti, nes kinas yra labai paveiki priemonė. Juk iš tiesų geriau vieną kartą pamatyti, negu devynis kartus išgirsti. Informaciją pirmiausia priimame vaizdu, tik paskui protas ją analizuoja. Mane šokiruoja, kad nesistengiame išsaugoti savo istorinės atminties, patriotiškumo, nes jeigu mes to nepadarysime, tai kas tai už mus padarys? Kaip, kokiomis priemonėmis auklėsime savo jaunimą?
- Patriotizmas dažnai suvokiamas kaip kaimo, žemdirbių gyvenimo būdas, o tai tiek televizijoje, tiek kine dažnai pašiepiama. Kodėl taip atsitinka?
- Jeigu mes gėdijamės kaimo, tai esame bedvasiai, nuskurdę miesčionys. Kaimas gyvena pagal gamtos ciklą, jis nėra nuo jo atitrūkęs. Visi esame gamtos vaikai, gimę šitoje žemėje, todėl žmogui tėviškė yra daug daugiau negu vieta gaublyje, kur jis išvydo šį pasaulį. Ir žmogus niekada nesijaus visaverčiu individu gyvendamas ne savo žemėje. Tokia yra prigimtis. Mes gyvename geografinėje platumoje, kur yra keturi metų laikai. Mūsų visas prosenelių, protėvių gyvenimas sudėliotas pagal gamtos ritmą. Ir kiekvieno iš mūsų pasąmonėje tai yra. Nereikia neigti ar bandyti ištrinti šių dalykų. Kodėl, kai mums sunku, bėgame į kaimą, į gamtos prieglobstį? Juk neieškome nusiraminimo, kai sunku, stiklinių dangoraižių prieglobstyje. Kaimas yra gyvenimas, o miestas yra atitrūkimas nuo gamtos, bandymas atsiriboti nuo jos ritmo, bet neįmanoma atsiriboti nuo savo prigimties. Kaime ir kitoks bendravimas. Anksčiau kaimas dainuodavo. Tas dainas reikėjo išmokti dainuoti, tai būdavo kūryba, emocijų reiškimo būdas. Dainavimas - mūsų palikimas, mūsų būties paveldas, tačiau dabar jau nebedainuojame. Tik kažką kartojame, imituojame...
- Apie kokias istorines asmenybes būtų galima sukurti filmus, nuo ko atsispirti, kas gali būti geras mūsų tautos pavyzdys?
- Deja, šitie kultūros dalykai yra per mažai finansuojami. Nesuvokiama tikroji istorinių įvykių ir jų parodymo, išsaugojimo svarba. Pažiūrėkite, „Herkus Mantas“ sukurtas prieš kiek metų, o iki šiol mes jį žiūrime ir didžiuojamės. Suprantu, kad tiek pinigų, kiek dabar Lietuvoje skiriama kinui, nepakaktų nė vienam geram vaidybiniam filmui sukurti, todėl reikėtų kinui skirti daugiau lėšų. Mūsų istorijoje yra daug ryškių pasaulinio lygio asmenybių ir istorinių įvykių. O kodėl nesukurti filmo apie Vasario 16-ąją ir Lietuvos valstybės atkūrimą, juk Vasario 16-osios šimtmetis čia pat. Neturime net gero dokumentinio filmo apie Kovo 11-ąją. Taip yra todėl, kad Lietuvos Respublikoje neliko valstybės etiketo sampratos. Vasario 24 dieną Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui Baliui Gajauskui sukako 90 metų. Žmogui, kuris Europoje, o gal net ir pasaulyje yra ilgiausiai kalėjęs politinis kalinys. Manau, Lietuvos valstybės prezidentė jam mažiausiai turėjo skirti valstybinį apdovanojimą. Ar šitas žmogus nenusipelnė pagarbos ir būti rimto dokumentinio filmo herojumi? Manau, kad taip. Deja, dabar apie Lietuvai nusipelniusius žmones dažniausiai kalbame tik jiems išėjus anapilin prie kapo duobės...
Parengta pagal priedą „TV publika“
