RESPUBLIKOS REDAKCINĖS KOLEGIJOS TRIBŪNA (Nr.70): EIŽĖJA VALSTYBĖS PAMATAI

Vytautas RADŽVILAS: „Eižėja valstybės pamatai“

VSD ataskaita palieka slogų įspūdį. Iš tiesų nėra jokia paslaptis, kad Lietuvoje esama internetinių svetainių, kurias pagrįstai galima būtų įtarti tarnaujant svetimai valstybei - Rusijai. Tačiau tokio lygio institucija vis dėlto turėtų sugebėti intelektualiai atskirti tokią tarnystę nuo to, kas kiekvienoje laisvoje šalyje suvokiama kaip visiškai natūrali joje vykstančių procesų analizė arba kritika.

„Respublikos“ grupės leidiniai kaip tik šiuo metu giliau nei didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos analizuoja šalyje vykstančius procesus. Taip yra todėl, kad jie turi atskaitos tašką, leidžiantį pažvelgti į tai, kas vyksta, blaiviu ir kritišku žvilgsniu. Tas atskaitos taškas yra ilgalaikiai strateginiai Tautos ir valstybės interesai. Toli gražu ne visada šie interesai yra laiduojami Lietuvos valstybei darant geopolitinius arba kitus konkrečius žingsnius. Todėl kiekvieną tokią analizę suvokti kaip valstybės pagrindų griovimą yra ne tik apgailėtina intelektualiniu požiūriu, bet, griežtai šnekant, būtų galima pavadinti gal būt ir nesąmoninga devalstybine veikla, t.y. valstybės pagrindų griovimu.

Iš tikrųjų valstybės saugumu ir jos gerove rūpinasi ne ideologinius štampus mechaniškai kartoti įpratę, o iš tiesų apie nieką nemąstantys vadinamieji analitikai, bet žmonės, kurie savyje derina kitas savybes - būtiną intelektualinę kompetenciją ir labai aiškias provalstybines ir patriotines nuostatas. Jeigu šito derinio nėra, tuomet pagrindas iškrenta iš po kojų, ir vienu atveju išliejamas visiškai nemąstantiems skirtas pseudopatriotizmas arba kitu atveju - rafinuota intelektualinė sofistika, kuria dangstomas tarnavimas ne savos Tautos ir valstybės, bet kitų, išorės, veiksnių interesams.

Lietuvoje šiuo metu esama labai daug vadinamosios provakarietiškos propagandos, savo esminiais bruožais be galo smarkiai primenančios sovietinių laikų propagandą, kurioje viskas, kas ėjo iš Kremliaus, buvo savaime nekvestionuojama gėrybė ir kuri bet kokias kritiškesnes nuomones vertino būtent kaip antivalstybinę veiklą. Taigi, manyčiau, kad šitoks užsipuolimas rodo, kad tiek politiškai, tiek intelektualiai Lietuvos valstybės pamatai ne stiprėja, bet esama akivaizdžių jų eižėjimo požymių.

Daiva TAMOŠAITYTĖ:  „Žiniasklaida taip pat yra valstybės saugos institucija“

Tenka apgailestauti, kad sunkiai sovietų okupacijos žaizdas besigydančioje ir demografiniu požiūriu sparčiai nykstančioje šalyje vis dar sudėtinga formuoti stiprią demokratiją, kuri gintų nuomonių įvairovę kaip sąlygą saugiai plėtoti nacionalinės kultūros, taip pat ir politinės, raišką. Nuomonių įvairovė - tai Lietuvos Konstituciją atitinkantys visuomenės narių požiūriai, kurių tikslas yra siūlyti būdus Konstitucijos nuostatas stiprinti ir teisingai realizuoti, o pastebėtus neatitikimus viešinti. Profesionalios ir argumentuotos žurnalistikos uždavinys yra apžvelgti visą šalies gyvenimo panoramą ir kritiškai įvertinti tuos požiūrius ir pasaulėžiūras. Mūsų valstybėje perdėtai akcentuojamas pomodernistinis liberalistinis pažiūrų pliuralizmas, viena vertus, kritiką daro miglotą, neprincipingą, nepateikiančią aiškios analizės arba iš viso įteisina bet kurią nuomonę kaip lygiavertę; antra vertus, sustiprėjusios grėsmės iš artimojo užsienio, santykių su pasaulio šalimis ugdymas reikalauja lyg ir paneigti šio pliuralizmo teikiamus patogumus, tarp jų ir menką atsakomybės laipsnį, ir griežčiau kontroliuoti žiniasklaidos priemonėse pasirodančius oficialios valstybės pozicijos ar politikų veiksmų vertinimus.

Stiprioje demokratijoje būtų įmanoma suderinti poreikį aukšto lygmens kritinei žiniasklaidai su sustiprintu šalies saugumu, sėkmingai užkertant kelią antivalstybinei propagandai. Tačiau Lietuvoje regime labai nepalankią situaciją, kai valdžios organai ir valstybės saugos institucijos, kurios turėtų dirbti kiek įmanoma daugiau nepriklausomai ir vykdyti valdžios kontrolę, yra nederamai, pernelyg susijusios. Tai ir yra pagrindinis silpnos demokratijos požymis. Žiniasklaida taip pat yra savotiška valstybės saugos institucija, kuri pagal priedermę privalo budėti ir neleisti rastis antikonstituciniams veiksniams, sudarantiems sąlygas valdžioje esantiems piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tai, kad lietuviškojo kapitalo žiniasklaidos židiniai (VSD ataskaitoje minima „Respublikos“ leidinių grupė) mėgina išlaikyti maksimalią nepriklausomybę nuo įtaką darančių politikų, yra jų paskirtis, o tai, kad kritinės spaudos paskirtis ir darbas yra neskiriamas nuo antivalstybinės veiklos ir propagandos, tėra nekokybiškai atliekamo darbo išdava tų institucijų, kurios taip pat privalo saugoti visų piliečių, ir ypač žurnalistų, nuolat rizikuojančių ką nors prarasti dėl pavojingo tiriamojo darbo, teises.

Romas PAKALNIS:  „Vykdytojų visuomenė geros valstybės nesukurs“

Konstitucija mūsų piliečiams suteikia teisę laisvai reikšti savo nuomonę. „Respublikos“ leidinių puolimas už kritiką kartu yra puolimas tų mąstančių žmonių, kurie jų puslapiuose drąsiai ir atvirai reiškia savo nuomonę.

Tokie simptomai reiškiasi jau kuris laikas. Vienas ministras apie mokytojų streiką yra pasakęs, kad čia Rusijos inspiruota. Mat kai nesprendi problemos iš esmės, lengviausia numesti lengvai suprantamą kaulą, kurį visuomenė turėtų graužti. Pavyzdžiu galėtų būti ir Gedimino Kirkilo siūlymas organizuoti referendumą dėl Žaliojo tilto skulptūrų. Dar galima būtų surengti referendumą, ar į darbą reikėtų eiti pusę aštuonių, ar pusę devynių ryto.

Šitie „kaulai“ mėtomi, kad žmonės negalvotų apie mūsų kuriamos valstybės tobulinimą. Ten, kur buvo rimti dalykai rengiami, referendumų organizatoriai buvo murkdomi visais įmanomais būdais. Valdžia galvoja, kad viską žino, viską daro gerai, ir klausyti, ką sako kiti žmonės, nelabai norima. O jos rankose ir tos struktūros, kurios gali įbauginti, nutildyti, padaryti kratą...

Kur yra blogybė? Aš puikiai atsimenu pirmuosius kelerius mūsų atkurtos Nepriklausomybės metus, kai valstybę kūrė visuomenė. Aš ir pats į namus dažniausiai grįždavau apie dešimtą vakaro, nes reikėjo rašyti švietimo reformos programą, aplinkos apsaugos įstatymus. Mes tada buvome kūrėjais. Nebuvo svarbu, kokios tavo pareigos, - jeigu tu turi gerų sumanymų, siūlymų, tu būsi išklausytas, būsi išgirstas. Dabar mes tampame nebe kuriančia visuomene, o vykdytojų visuomene. Mus tokius daro. O vykdytojų visuomenė geros valstybės nesukurs.

Nedidelė Tauta, kokia mes esame, gali efektyvią valstybę sukurti tada, kai jos kūrimo darbe dalyvaus visi piliečiai arba bent didžioji jų dalis. O dabar tai vieniems, tai kitiems klijuojamos etiketės, ieškoma valstybės priešų, žmonės skaldomi tokiu metu, kai juos reikia sutelkti. Tai labai negeri simptomai, atskirtis tarp valdžios ir visuomenės, deja, nemažėja.

Šioje situacijoje VSD prasimušė kompetencijos dalykai, jeigu pasakysiu „kompetencijos stoka“, gal ir pas mane ateis kratos daryti... Bet tegul ateina, jeigu tai kam nors padės. Reikia pasakyti, kad tai iš tikrųjų yra kompetencijos stoka ir galvojimas, kad visuomenė yra labai primityvi ir jai galima pasakyti, kad mokytojai nepatenkinti todėl, kad Rusija juos kursto. Nepasitenkinimą reiškia ir pareigūnai, o kaip tik ir būtų efektyviausia pakurstyti tuos žmones, kurie turi ginklus, gynimosi priemones. Bet tai primityvus vertinimas ir atitrūkimas nuo realybės. O tuo metu tikrieji Lietuvos priešai turbūt ramiausiai veikia ir jų niekas net nesugeba pastebėti.

Romas GUDAITIS: „Didžiausią grėsmę kelia šiaudadūšiai patogiuose postuose“

Kaltinimai be faktų ir įrodymų - visados bjaurus daiktas. Kaltė turi būti įrodyta argumentais. Neginčijamais. Bjauru, kai metamas šešėlis, kai atimama teisė apginti gerą vardą, orumą, profesinį prestižą. Ar ne panašiai nutiko šiandien „Respublikai“? Kodėl tokie baisūs kaltinimai laikraščiui, kuriame ginama suverenios demokratinės nepriklausomos valstybės esmė, gimtoji kalba, mūsų moralinės ir dvasinės vertybės?

Man ne viskas patinka „Respublikoje“. Tačiau skelbti visą leidinių grupę kažkokiu Rusijos įrankiu gali tik institucijos ir žmonės, įtikėję, kad niekas nesuabejos, nematys šmeižto, slapto sąskaitų suvedinėjimo. Taigi, taikinys atrastas, etiketė priklijuota, įrodinėti daugiau niekam nieko nereikia. Kaltinimai iš lubų, pranašystės iš kavos tirščių...

Keistai atrodo rašytinė ir nerašytinė spauda, kitos visuomenės informavimo priemonės tokio siaubingo kaltinimo fone. Murkdo kolegas, o visi tyli, šypsosi, džiugu - juk murkdo „Respubliką“, ne juos. Mieli, brangūs kolegos, kur mūsų profesinis solidarumas? Gal jūs matėte keikiamoje „Respublikoje“ nors vieną straipsnį, nors menkiausią aliuziją, užuominą, kuri tenkintų Kremlių, V.Putiną ir Rusiją? Nejaugi visos visuomenės informavimo priemonės turėtų būti vienodos? Negi jūs nejaučiate, kad remiate amoralią poziciją ieškoti (ir atrasti) priešų tarp savųjų?

Tiktai idiotai šiandien gali priimti didžiavalstybines Rusijos pretenzijas. Gal tokių ir esama. Tai tegu apie juos pateikinėja slaptas ataskaitas lietuviškieji džeimsai bondai. Kuo čia dėta „Respublika“, būrys sąžiningų žurnalistų, svarbiausia tribūna, kurią laikraštis suteikia Lietuvos šviesuomenei? Kuo čia dėti skaitytojai? Atkūrėme savo valstybę, esame ir būsime nepriklausomi. Iš kur tokie štampai, toks vergiškas keliaklupsčiavimas prieš direktyvą ir galinguosius?

Taip, Rusija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau didžiausią grėsmę šiandien kelia šiaudadūšiai patogiuose postuose. Tikrasis patriotizmas eina iš širdies į širdį, jis tylus, jis kovingas ir tolimas tarškalynei, nuzulintoms frazėms, autoritarizmui. Tikiu, kad tokią Lietuvą „Respublika“ gins, nevengdama analizuoti aštriausių problemų, kylančių demokratinei valstybei ir jos visuomenei - laisvai, kūrybingai, patriotiškai.

Audrius RUDYS: „VSD turėtų saugoti valstybę, o ne valdžią“

VSD vadovas departamento ataskaitos įžanginiame žodyje parašė: „Viliuosi, kad VSD ir toliau išliks depolitizota, savarankiška institucija.“ Tiesą pasakius, VSD nėra nei depolitizuota, nei savarankiška institucija, nes ji iš esmės gina dabartinių valdančių sisteminių partijų pozicijas, kad ir kokios jos būtų. Ir būtent tas pozicijas kritikuojančių žiniasklaidos priemonių užsipuolimas tai rodo.

Iš tikrųjų VSD neturėtų daryti žingsnių, kurie kreipia, keičia ar kitaip koreguoja vidaus politinę situaciją. Jis turėtų saugoti valstybę, o ne valdžią. Esmė ta, kad niekas dabar nežino, ar šiandieninė politika valstybei ir lietuvių Tautai, kaip pagrindinei šioje valstybėje, yra naudinga, neutrali, o gal žalinga. Šiuo metu atrodo, kad yra taip. Ir todėl kitos politinės jėgos arba kitaip kalbanti žiniasklaida turi ne tik teisę, bet netgi pareigą būti. Nes atėjus momentui gali tekti rinktis alternatyvas. Vėl rinktis. Ir jeigu visuomenė nebus paruošta, nežinos, kad yra kitų alternatyvų ir kokios jos, didėja nežinojimas, sprendimai ekspromtu ir klaidų tikimybė. Todėl kitokios nuomonės reikalingos.

Konkrečiai „Respublikos“ leidiniai“, „Balsas.lt“ iš tiesų nėra oficialiosios dabartinės politikos ruporai, tačiau jie veikia Konstitucijos nubrėžtose ribose, jie neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės esmei. Vadinasi, juos užsipuldinėti viešame pranešime reiškia dalyvauti vidaus politikoje, formuojant visuomenės požiūrį į vieną iš visuomenės vystymosi, visuomenės raidos krypčių. Čia VSD parodė tikrai negražų savo veidą, parodė esąs instrumentas, bet ne valstybės, o valdžios instrumentas.

Mano, kaip „Respublikos“ redkolegijos nario, spausdinti tekstai ir požiūriai Rusijos - valstybės, o ne tautos, - atžvilgiu faktiškai yra antiimperiniai. Bet, kita vertus, aš pasisakau ir prieš ES imperializaciją, prieš tai, kad ES taptų vientisa unitarine valstybe. Aš manau, kad ES raida turi vesti prie tolesnės stiprių nacionalinių valstybių sąjungos. Jeigu „Respublika“ padeda man išreikšti šią nuomonę, kuri yra viena iš galimų raidos krypčių, galiu būti tik dėkingas. Manau, kad Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie taip pat mano ir norėtų matyti spaudoje šios nuomonės išraišką. Esu įsitikinęs, kad „Respublikos“ leidinių grupė, pateikdama alternatyvią visuomenės vystymosi kryptį, tarnauja nacionaliniams interesams.

Rusija taip pat nenori, kad ES būtų vientisa galinga valstybė, turėtų savo karines pajėgas. Tiek ir tų sutapimų. Bet aš manau, kad ES gali būti daug galingesnė už Rusiją būdama ir valstybių sąjunga. Mano galva, Rusijai labiausiai padeda tie, kurie nori nulietuvinti Lietuvą. Tada, be abejo, Rusijai ar kam kitam būtų daug paprasčiau - nebebūtų rezistencijos, kaip po Antrojo pasaulinio karo.

Ar galima būti Lietuvoje prolietuviškam? Iš esmės atsakymas būtų toks: galima, jeigu tavo prolietuviškumas sutampa su tuo, kaip tai įsivaizduoja sisteminių partijų lyderiai. Tada gal nebūsi išvadintas valstybės priešu. Bet mano prolietuviškumo supratimas kitoks, iš esmės aš esu pasiruošęs demokratiniais būdais siekti, kad Lietuvos santykis su ES būtų grąžintas į būklę prieš Lisabonos sutartį, t.y. būtų susigrąžinta sava valiuta, savo biudžeto kontrolė, savo bankų sistemos kontrolė ir t.t. Klausimas, ar didesnė pažanga, kai mes milijardus savo sukurto BVP turėsime pumpuoti į Graikiją ar kitas panašias šalis. Klausimas, ar tokiu atveju mūsų ištekliai, užuot padidėję dalyvaujant bendroje ES erdvėje, sumažės.

Jeigu pažangos kriterijus plikas ekonominis efektyvumas, tai turbūt nieko nėra geriau, kaip tapti 51-ąja JAV valstija, o gal net ir 151-ąja. Grynai ekonomine prasme tai būtų efektyviausia. O ar gali būti kitoks efektyvumo kriterijus? Man, pavyzdžiui, svarbus lietuvių Tautos išlikimo kriterijus. Aš sutiksiu su žemesniu gyvenimo lygiu, sutiksiu su mažesniu BVP augimu, bet kad neišnyktų lietuviai Lietuvoje. Deja, daugeliui šis kriterijus tapo nebesvarbus arba jie tiesiog supranta savo valstybės ateitį taip, kaip sisteminės politinės jėgos nori, kad jie suprastų, nes jie balsuoja už tuos, kurie Lietuvos valstybę naikina.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ specialų leidinį
„Redakcinės kolegijos tribūna“