Lietuvoje vėl reikalinga tik viena nuomonė

Kursto emocijas

Pasak psichologo, socialinių mokslų daktaro, Mykolo Romerio universiteto docento Gedimino Navaičio, televizijos diskusijose ne tik nėra balanso, jų net diskusijomis vadinti negalima. „Televizijos šou dažnai vadinami diskusijomis, bet toks pavadinimas nelabai tikslus, nes diskusijoje yra aptariama, apie ką bus kalbama, pateikiami argumentai už vieną ar kitą nuomonę, tie argumentai lyginami ir daromos išvados. Televizijos pokalbių šou paprastai stengiamasi, kad būtų daugiau emocijų ir tas, kuris garsiau suriks, pasakys ką nors emocionalaus, lyg ir pripažįstamas kaip sėkmingiau pasirodęs. Šitam televizijos žanrui mažai galioja nuo antikos laikų tobulinti argumentavimo, nuomonės pateikimo, tiesos ieškojimo principai. Tokie pokalbiai yra tiesiog šou“, - teigia G.Navaitis.

Pasak psichologo, egzistuoja vidinė cenzūra ir televizijos į diskusijas kviečia tikrai ne visus, kurie norėtų jose dalyvauti. Taip pat tam tikroms temoms suteikiama išskirtinė vertė. „Kai kur angažuotumas yra labai akivaizdus. Pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ pokalbių laidose pagrindinė, nuolat siūloma tezė yra ta, kad prezidentė yra išskirtinai blogas žmogus. Bet kurios savaitės pokalbių laidose taip pat tikrai rasime diskusijų, kaip reikia mažinti valdininkų skaičių Lietuvoje. Diskutuojama ir apie tai, kad Seimo narių atlyginimai yra per dideli, tačiau politikų ir valdininkų atlyginimams skiriama tik apie 3 proc. Lietuvos biudžeto. Kol tautiečiai aistringai diskutuoja apie tuos 3 proc., 97 proc. tyliai, ramiai iššvaistomi arba išvagiami, nes dėmesys yra nukreiptas į grynus niekus. O kaip plaukia kiti pinigai, niekas nesidomi. Milijonai ir milijardai tuo metu juda ir nujuda“, - tvirtina socialinių mokslų daktaras.

Nė žingsnio be cenzūros

Kai kurios žiniasklaidos savininkai, anot G.Navaičio, nurodo nepageidautinus asmenis, kurių nereikia kviesti į laidas, su kuriais nereikia kalbėtis. „Yra temos, kurios nenagrinėjamos arba nagrinėjamos tik vienu aspektu. Yra temų įvardijimai. Jeigu žmogus yra už tradicinę šeimos sampratą, tai jo pažiūros yra atgyvenusios, nemodernios ir panašiai. O kas nori būti atgyvenęs ir nemodernus? Cenzūra nėra tokia, kokią ją kartais žmonės įsivaizduoja. Nėra taip, kad reikia paduoti tekstą kažkokiam cenzoriui ir jis jį išbrauko. Yra švelnesnės formos. Yra labai geras Umberto Eko (Umberto Eco) posakis, kuris taikliai apibūdina cenzūrą. Kalbėdamas apie fašistinę Italiją jis sako, kad tuo metu buvo nurodymai, ką rašyti, o dabar yra nurodymai, apie ką nerašyti“, - pasakoja pašnekovas.

Diskutuoja su savimi

Pasak politologo, Kauno technologijos universiteto profesoriaus, socialinių mokslų daktaro Algio Krupavičiaus, dažnai diskusijų laidose kalba tik vienas žmogus. „Dažnai diskusijų laidose, kuriose turėtų dalyvauti keli pašnekovai, būna vienas vienintelis kalbėtojas, kuris dėsto savo požiūrį į vieną ar kitą problemą. Tokia praktika nėra pati geriausia. Aš suprantu, jeigu televizijos laidoje kalba prezidentas, ministras pirmininkas ar kitas pareigūnas. Tokiu atveju nereikia platesnio dialogo, bet kai svarstoma problema, tai bent jau kelios nuomonės apie tą problemą turėtų būti išsakytos“, - sako A.Krupavičius.

Politologo teigimu, daug priklauso ir nuo žiniasklaidos priemonių vidaus politikos: „Plačiai kalbant Lietuvoje, be abejo, yra nuomonių įvairovė, tačiau nemažai priklauso nuo redakcijų politikos ar turinio formuotojų pasirinkimo. Komercinės televizijos turi savo įsitikinimus, kai kurie pašnekovai yra artimesni dėl asmeninių ryšių ar yra arčiau geografiškai, tačiau visos redakcijos turėtų skatinti nuomonių įvairovę, tuomet ir diskusijos būtų geresnės kokybės, ir vanduo būtų pilamas ne tik į tą pačią pusę.“

Egzistuoja ir savicenzūra. „Kartais stengiamasi informuoti arba pateikti nuomones konjunktūriškai, pasakojama tai, kas atrodo politiškai tinkama ir panašiai. Oficialios cenzūros, be abejo, Lietuvoje nėra. Jeigu paaiškėtų tokių faktų, kiltų nemenkas skandalas, bet savicenzūros, arba politinio korektiškumo, žiniasklaidoje tikrai yra labai daug“, - teigia socialinių mokslų daktaras.

Žiūrovai nusivilia

Žiūrovus tokia žiniasklaida veikia neigiamai. „Pirmiausia žiūrovai yra prastai informuoti. Jeigu žiūrovas mato, kad kalbama vienaip, o realybė yra kitokia, tuomet jis nusivilia žiniasklaidos priemonėmis ir apskritai nepasitiki viešojoje erdvėje vyraujančia informacija. Jeigu įvairiapusės diskusijos nėra, jis nusisuka. Tas, kas yra suinteresuotas suformuoti savo požiūrį, ieško alternatyvių informacijos šaltinių. Kita pasekmė - kai kurie žmonės yra indoktrinuojami. Jiems įdiegiamos tam tikros nuostatos, požiūriai, kurie gali gerokai neatitikti tikrovės. Televizija neskatina mąstyti kritiškai, manipuliuoja nuomonėmis ir pažiūromis“, - pasakoja profesorius.

Tam, kad diskusijos iš tiesų informuotų žmones ir leistų susidaryti savo nuomonę, o ne tik keltų emocijas, anot A.Krupavičiaus, svarbu išdėstyti savo mintis argumentuotai: „Svarbiausia, kad laidos būtų geros kokybės, būtų daugiau skirtingų požiūrių, o mintys būtų pagrįstos argumentais, įrodymais. Dabar faktų nuomonėms pagrįsti dažnai pritrūksta. Jeigu šis aspektas būtų išspręstas, visuomenė būtų gerokai daugiau informuota.“

Parengta pagal priedą „TV publika“