respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Verslininkas A.Avulis: Supriešinti žmones nesaugu

2013 liepos mėn. 21 d. 12:10:33
Jūratė KILIULIENĖ

Gyvenimo gerovė ne ES atnešama - norint ją susikurti, reikia ilgai ir nuoširdžiai dirbti. Tai vieno turtingiausių Lietuvos verslininkų, nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Hanner“ vadovo Arvydo Avulio sėkmės receptas. Jo sudedamoji dalis - dar ir išmintis, bylojanti, kad greita sėkmė dažniausiai reiškia ir staigų nuopuolį, kad gyventi čia ir dabar - pražūtinga. Daugelis Lietuvos žmonių ir pati valstybė tai jau patyrė savo kailiu, bet yra ženklų, kad ši skaudi pamoka neišmokta.

- Iš šono pažiūrėjus, kuo puikiausiai išgyvenote krizę. Griuvo daugybė statybos milžinų, tokių kaip „Ranga IV“. Neskaitant, kad dirbo statant branduolinių atliekų kapinyną Ignalinoje. Ar tai reiškia, kad šis ES ir valstybės finansuojamas projektas - mirtinai pavojingas? Ar apskritai verslui pavojingi valdiški pinigai? - „Respublika“ pasiteiravo Arvydo Avulio.

- Viena vertus, valstybiniai projektai yra patrauklūs - jie būna labai didelio masto, tad galima uždirbti daugiau. Tačiau yra ir tam tikros rizikos, ne visada su rangovais atsiskaitoma tiksliai, iškilus ginčytiniems klausimams atsiranda neaiškumų dėl projekto įgyvendinimo, kaip atsitiko jūsų minimu ar Sporto arenos Kaune statybos atveju. Nenumatytus atvejus valstybinės institucijos sprendžia gerokai lėčiau nei privatūs užsakovai.

- Kas vis dėlto valstybėje negerai, kad tiek įmonių griuvo?

- Pirmiausia bankrotas nėra pasaulio pabaiga. Tai natūralus procesas, konkurencinė kova, kurioje vieni rinkos dalyviai atsilaiko, kiti ne. Vieni atsargiau vertina riziką, kiti elgiasi kur kas drąsiau. Prisiimant daugiau rizikos galima daugiau uždirbti, bet galima tiek pat ir pralošti.

Dėl bankrotų reikėtų mažiau kaltinti aplinką, o kiekvienai kompanijai daugiau atsakymų ieškoti savyje. Netgi tais atvejais, kai valstybės institucijos ar savivaldybės nesumoka už darbus, manau, galima tai įvertinti prieš dalyvaujant konkurse. Juk žinome, kad tokia praktika valstybėje, deja, egzistuoja, kad savivaldybės ignoruoja sutarties sąlygas, dažnai nesumoka laiku...

Aš taip buvau auklėjamas, taip supratau gyvenimą, kad galiu ką nori kaltinti, bet man niekas nepadės, išskyrus mane patį. Sveikiausias požiūris tiek į verslą, tiek apskritai į gyvenimą, kai mažiau ieškai kaltų, daugiau analizuoji pats, atsakingiau vertini rizikas ir prisiimi atsakomybę už pasekmes.

- O gal vis dėlto prie verslo ir paprastų žmonių žlugimo prisidėjo ankstesnis (2004-2008 m.) įdirbis, kai paskolos dalytos į kairę ir į dešinę, nekilnojamojo turto kainos sparčiai kilo, statybomis užsiėmė net tie, kas neišmano?

- Žmonių svajonės apie gyvenimo pagerėjimą - labai saldus dalykas. Jos apsvaigina, pradeda veikti kaip narkotikai.

Tie metai buvo nepagrįstų lūkesčių laikotarpis. Visi padarėme labai daug klaidų, tiek bankai, tiek investuotojai, tiek privatūs asmenys. Žmonės pirko būstus neįvertinę savo realių galimybių, nesuvokdami, kokią kainą moka. Visi tarsi pamiršo, kad būsto kainos vieną dieną turi nustoti augti. Jos kyla, pasiekia „lubas“, paskui krenta, kada nors vėl pradeda kilti. Tokie yra rinkos dėsniai.

- Kaip atsitiko, kad liko pamiršta tai, kas akivaizdu?

- Įstoję į ES turėjome labai daug lūkesčių, kad mūsų gyvenimas labai greitai gerės. Užmiršome, kad gyvenime ir gamtoje egzistuoja labai griežti dėsniai ir jie veikia nepriklausomai nuo mūsų valios. Šiandien vasara, labai smagu ir malonu, bet žinau, kad po šešių mėnesių Lietuvoje bus labai šalta. Taip pat su ekonomika. Pakilimo metais turėjo būti akivaizdu, kad ateis laikas, kai pakilimas baigsis.

- Kas jus apsaugojo nuo šių klaidų? Ar tuo metu jau ėmėtės atsargumo priemonių ir sukote verslą taip, kad sprogus finansiniams burbulams apsaugotumėte savo verslą?

- Jei pasakyčiau, kad nepadariau klaidų, labai stipriai pameluočiau. Tie, kas esame versle, visi klystame. Tik labai svarbu išvengti didelių ir skaudžių klaidų, taip pat mokytis iš jų.

Situacija rinkoje, kai kainos kilo kiekvieną mėnesį, buvo nesunkiai prognozuojama - žinojome, kad vieną dieną viskas sustos. Tuo metu jau pradėjome gerokai atsargiau investuoti, mažiau pirkome sklypų, mažiau statėme. Tuo 2007-2008-ųjų laikotarpiu mes pralošėme rinkoje, už mus buvo greitesnių, didesnių. Bet krizę mes išgyvenome daug lengviau nei kiti.

Viską reikėtų vertinti žvelgiant į ilgesnį laikotarpį - 5 ar 10 metų. Tik tada matome, kas yra stiprus ir didelis.

- O kaip Lietuvos valstybei išmokti žvelgti tris žingsnius į priekį? Kokių patarimų duotumėt valdžiai? Galų gale kaip žmonėms kapstytis iš krizės?

- Gerai gyventi visi norime šiandien, na, bent jau rytoj, bet ne po 10 metų. Matyt, teks susitaikyti su tuo, kad geras ir gražus gyvenimas taip greitai neateina, o jei ir ateina - labai greitai ir išeina, palikdamas skaudžias pasekmes. Jeigu nusiteiksime, kad teks truputį palaukti ir dar daugiau ir atkakliau padirbėti, gyvenimas pasidarys ne toks jau blogas ir baisus.

Valdžia ir konkrečiai Vyriausybė galėtų daug ką padaryti, kad prie gyvenimo gerovės artėtume sparčiau. Čia labai svarbu tiek įstatymų bazė, tiek valdininkų požiūris, tiek kova su korupcija, kuri apraizgiusi Lietuvą ir yra didelis viso progreso stabdys. Galima būtų valdžiai palinkėti imtis ryžtingesnių ir aktyvesnių veiksmų. Pavyzdžiui, apie renovacijos procesą, kuris dabar pradeda judėti į priekį, buvo kalbama daug metų, bet daroma labai mažai. Vienas iš pavyzdžių, kai atėjus į valdžią tinkamam žmogui, iš karto gali pasikeisti situacija - vėl galime sukurti daugybę darbo vietų, pagerinti žmonėms gyvenimo sąlygas, kai jiems reikės už šildymą mažiau mokėti ir jiems liks daugiau pinigų savoms reikmėms ir t.t.

Valdžiai palinkėčiau mokytis ir iš gerų, ir iš blogų pavyzdžių - nedaryti projektų, kurie Lietuvai ne baisiai reikalingi, apsieiti kukliau. Nemanau, kad mus reikia stadiono už kelis šimtus milijonų, galbūt ir Valdovų rūmus galima buvo pastatyti pigiau nei už 300 mln. litų. Pavyzdžių, kai buvo švaistomi valstybės pinigai, gausu.

O visuomenė turėtų įvertinti tai, kad kas lengvai ateina, tas lengvai ir išeina. Tikiuosi, kad būsimus ekonomikos pakilimus pasitiksime su sunkmečiu įgyta patirtimi ir atsargumu. Daugelis mūsų, manau, žiūrės į ateitį blaiviau, atsakingiau, nesižavės lengvais pasiūlymais.

- O ar galima kalbėti apie blaivų ir atsakingą valstybės valdymą, kai Konstitucinis Teismas pripažįsta, kad per krizę valdininkams atlyginimai sumažinti neteisėtai, kad reikės jiems grąžinti tai, kas nesumokėta? Kaip pavadinti tokią ekonominę politiką, kai biudžetas minusinis, o gerovė vėl kuriama skolon?

- Gyvenant į skolą reikia suvokti, kad kažkas ją turės grąžinti. Mes visi mylime savo vaikus, vaikų vaikus, bet retai kada pagalvojam, kokią naštą paliekam jiems vien tik dėl to, kad patys dabar norime geriau gyventi. Nemanau, kad mums skola bus kada nors nurašyta, kaip Graikijai ar Kiprui. Lietuva yra tarp tų šalių, kurios savo skolas turės sumokėti.

Todėl ir valdininkų noras atsiimti savo pinigus stebina. Be abejo, jie nori gyventi geriau ir turi tokią teisę, kaip ir bet kuris kitas žmogus valstybėje. Bet ar jie to nusipelnė? Valdininkai mums dažnai nepatinka dėl savo požiūrio į darbą bei žmones, kuriems jie turėtų tarnauti. Iš tiesų jie yra ne valdininkai, o valstybės tarnautojai. Tik mes juos vadiname valdininkais, nes jie ir elgiasi kaip valdininkai. Jeigu jie vieną dieną pradės elgtis kaip valstybės tarnautojai, t.y. „aš tarnauju valstybei, mums visiems“, tada viskas atsistos į savo vietas. Mes pradėsime juos gerbti, norėsime, kad jiems būtų mokami geri atlyginimai. Bet šiandien, kai toks korupcijos šleifas, arši ir didelė biurokratija, kai jų požiūris į darbą ir į žmogų tiesiog apgailėtinas, pagarbos jie nenusipelno. Ir labai keistai atrodo, kai šie žmonės nori gauti tai, ką prarado.

Krizė nuskriaudė mus visus. Tik aš labai abejoju, ar mūsų kompanijos darbuotojai, kuriems atlyginimai buvo sumažinti daugiau kaip 30 procentų, vieną dieną ateis čia ir reikalaus grąžinti prarastus pinigus. Žmonės supranta, kad pasikeitė rinkos sąlygos, ir praradimus įvertina kaip faktą - mes solidarizavomės ir taškas.

Jeigu atsiras precedentas, kad valdininkams reikia atkurti, tada reikės ir visiems kitiems. Priešingu atveju jausime, kad mūsų atžvilgiu elgiamasi nesąžiningai. Dabartinėje visuomenės situacijoje supriešinti žmones būtų labai nesaugu. Kiekvieną sprendimą grąžinti, kompensuoti reikėtų labai gerai pasverti.

- Anksčiau žmonės nebuvo prasiskolinę, kone kiekvienas turėjo pasidėjęs juodai dienai. Kas laukia visuomenės, kuri tik raginama vartoti?

- Lietuva yra greitkelyje į primityviąją vartojimo kultūrą, kuri Vakarų pasaulyje jau pasiekė viršūnę. To nesulaikysi, o apsisaugoti nuo liūdnų pasekmių galima tik šviečiant visuomenę.

Skolinimasis taip pat jau šių dienų realybė. Ir negalima to vertinti vien negatyviai. Juk skolinimo sistema padeda žmonėms pasigerinti gyvenimą - įsigyti būstą, automobilį ir pan., kartu pasiliekant pinigų atostogoms, pomėgiams, kultūrai. Jei to nebūtų, tektų tik taupyti, taupyti, nusipirkti po dvejų metų televizorių, dar po dvejų - šaldytuvą. Bet tik tie, kas sugeba rasti racionaliausią sprendimą tarp skolinimosi ir gyvenimo kokybės, jaučiasi laimingi. Aišku, yra ir kitų pavyzdžių, kai pasiskolinti pinigai leidžiami nepagrįstai, nelogiškai.

- O jūs pats esate priklausomas nuo vartotojiškumo? Tarkim, žmonai dažnai perkate sukneles?

- Mes nesame tipinė šeima. Viena vertus, esame pasiturintys žmonės, bet iš kitos - mano vaikystė, jaunystė ir dalis savarankiško gyvenimo praėjo tokiomis aplinkybėmis, kuriomis šiandien gyvena labai daug statistinių lietuvių. Dienų, galvojant apie tai, kaip nusipirkti batus ar marškinius, mano gyvenime buvo daugiau, nei dienų, kai aš jau negalvoju apie tai ir galiu bet ką ir bet kiek pirkti. Bet vaikystėje ir jaunystėje susiformavę įpročiai man dabar nelabai leidžia išlaidauti. Man sunku švaistyti pinigus ir leisti juos. Lygiai taip pat elgiasi ir mano žmona.

Didžiąją savo gyvenimo dalį taupėme pinigus, visi sovietų laikais gyvenę žmonės buvo tokie. Todėl man lengviau suprasti daugelį Lietuvos žmonių, kuriems šiandien daug ko trūksta, net maisto, buitinių dalykų. Juk mano gyvenimas pagerėjo tik prieš 15 metų, prieš 20 metų pradėjau daryti verslą. Iki to laiko gyvenau labai paprastai.

Džiaugiuosi, kad man pavyko kažką gyvenime pasiekti, kad šiandien galiu pasirūpinti savo šeima, vaikais, jų gerove, sveikata. Tai man teikia pasitenkinimą ir neturiu poreikio įsigyti ferarį, helikopterį, jachtą, namus prie jūros... To, kuo gyvenu, man visiškai užtenka.

 Parengta pagal dienraštį "Respublika"

×
Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BOMBA: Afganistane žuvo 17 žmonių ir dar dešimtys buvo sužeisti, kai mečetėje Rytų Afganistane penktadienio pamaldų metu buvo detonuota bomba.
  • KELYJE: praėjusią parą, spalio 17-ąją, Lietuvos keliuose policija užregistravo 87 eismo įvykius, 10 eismo įvykių metu buvo sužeista 14 žmonių; žuvo 53 metų pėsčiasis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +9 +11 C

 

+9 +11 C

+15 +17 C

+15 +17 C

 

 +16 +17 C

0-3 m/s

0-3 m/s

 

0-3 m/s