Maži ūkiai palikti kapanotis patys

2012 rugsėjo 14 15:42:49 Perskaitė 1668

Pagal žemės ūkio struktūrą Lietuvoje vyrauja smulkusis ir vidutinis ūkis. 98 proc. įregistruotų ūkių valdo smulkieji ūkininkai ir tik 2 proc. - stambieji žemės valdytojai. Statistikos departamento duomenimis, stambiųjų žemvaldžių rankose yra net 40 proc. visos dirbamos žemės. Suklestėti plačiabariams sąlygos buvo idealios. Europos Sąjungos parama pati plaukė į jų rankas, turtas garantavo bankų pasitikėjimą, geresnes produktų supirkimo kainas, o keliolika ar kelias dešimtis hektarų valdantiems ūkininkams nekliuvo bemaž nieko.

Kas maitina Lietuvą: saujelė plačiažemių ar vis dar rusiškais kombainais derlių imanti žemdirbių dauguma? Apie tai „Respublika“ kalbėjosi su Šeimos ūkininkų sąjungos vadovu Vidu JUODSNUKIU.

- Paskutinis žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimas atskleidė, kad kai kurie ūkiai ir toliau plečiasi. Gerai tai ar blogai?


- Aišku, blogai, nes stambėja tie ūkiai, kurie ir taip buvo stambūs, o plečiasi jie šeimos ūkių sąskaita. Blogiausia, kad nebuvo griežtai ribojamas žemės įsigijimas. Pirmiausia reikėjo sudaryti sąlygas stambėti patiems smulkiausiems ūkiams, kad jie galėtų išlaikyti, įdarbinti šeimą ir priartėti prie vidutinio žemės ūkio.

Ūkio dydį lemia pasirinkta žemės ūkio kryptis. Europoje niekas nesupranta, kaip pas mus gali būti tokie didžiuliai ūkiai. 500 hektarų per daug net ir vienai kapitalo grupei, sumuojant šeimos narių ir tos pačios įmonės filialų, antrinių įmonių įsigytą žemę, o ką čia kalbėti apie vieną fizinį ar juridinį asmenį. Kai buvo atkuriama nuosavybė, vienam ūkiui buvo nustatytas 150 hektarų plotas. Ties ta riba ir reikėjo pasilikti.

Tuoj bus 20 metų, kai Lietuva nepriklausoma, ir 8 metai, kai mes Europos Sąjungoje, bet Susijusių asmenų įstatymas nėra priimtas iki šiol. Kapitalo grupėse net buhalteriai ir specialistai turi įmones, kurioms leidžiama valdyti 500 hektarų. Tuos 2 proc. stambiųjų ūkių valdytojus aš vadinu latifundiniais ūkiais. Tai ne ūkiai, o didžiulės įmonės. Kiek tie ūkiai turi nuosavos žemės, o kiek jos nuomoja - paslaptis. Mes ne kartą prašėme Žemės ūkio ministerijos, Žemės mokėjimo agentūros, Žemės ūkio rūmų paskelbti informaciją, kas ir kiek valdo žemės. Atsakymo nesulaukėme. Viešumas būtų veiksmingiausia priemonė juos suvaldyti. Taptų aišku, kas už ko slepiasi. Daugelis ūkių sustambėjo valstybinės žemės, kurią jie nusipirko lengvatinėmis kainomis, sąskaita. Jokia paslaptis, kad geriausi jų konsultantai buvo tie, kurie tą informaciją valdė.

- Tuo metu, kai didieji ūkiai stambėja, nedideli šeimos ūkiai nyksta. Nuo ko tai priklauso?


- Smulkieji ūkiai buvo ignoruojami nuo pat pradžios. Nebuvo jiems sudarytos vienodos sąlygos, galimybės su stambiaisiais ūkiais gauti Europos paramą. Skolintis pinigų ir dalyvauti programose smulkiesiems ūkiams buvo neįveikiama kliūtis. Stambieji ūkiai, tarpininkaujant rangovų organizacijoms ir prekybininkams, turėjo galimybes įsigyti stambius pirkinius. Tiesa, ne visi su tomis skolomis susidorojo, žlugo. Neteko girdėti, kad bent vienas šeimos ūkis būtų sužlugęs, jie kažkaip išgyvena iš mažo, tuo tarpu ne stambiajam ūkiui bankrotas į nugarą žvelgia iš labai arti, ir jeigu jie paramos negautų keletą metų, pirmiausia pradėtų byrėti.

Esu išstudijavęs Lietuvos žemės ūkio istoriją nuo Žygimanto Augusto laikų. Valakų reforma buvo 20 hektarų, prie Mykolo Krupavičiaus buvo 30 hektarų. Jeigu tik atsirasdavo koks nors nepalankus ekonominis veiksnys, pirmiausia subyrėdavo didieji dvarai, o ne mažieji ūkiai. Per 500 metų istoriją nebuvo pasimokyta, kad 2-3 proc. ūkininkų negalima atiduoti valdyti 40 proc. valstybės žemės ir leisti jiems užimti monopolinę padėtį. Pavyzdžių kiek tik nori.

Šiemet derlius buvo rekordinis, ir smulkieji ūkininkai vėl buvo apstumdyti. Jie turėjo grūdus pilti į kaupus, kai tuo stambieji grūdų pardavimu apsirūpino pirmieji. Pardavinėti grūdus kaip žaliavą apskritai yra nusikaltimas. Reikėtų patiems grūdus perdirbti, šerti gyvuliams ir parduoti produktus, bet einama paprasčiausiu keliu. Grūdininkai gauna didžiausias pajamas, išmokas ir jie tuo ir žaidžia.

- Kodėl 2 procentams žemdirbių Lietuvoje pasisekė, o kitiems - ne?


- Stambieji gauna didžiules išmokas, investicijas, kitas lengvatas. Reikia riboti paramą, kaip tai daro kitos šalys, kai mato, kad kaupiamas kapitalas labai siaurame rate. Tai kenkia ne tik tam tikrai žemės ūkio šakai, bet ir valstybei. Šeimos ūkio dydis turėtų priklausyti nuo žemės ūkio krypties. Grūdų augintojams užtektų turėti 200 hektarų žemės, sodininkams ir daržininkams - 10-15 hektarų, galvijų augintojams užtektų 10-15 galvijų. Ne vienas anksčiau 50 karvių laikęs ūkininkas džiaugiasi tą patį uždirbantis iš 10-15 karvių. Vien dėl to, kad jiems leidžiama patiems gaminti pieno produktus ir juos parduoti.

Dar vienas šeimos ūkio pranašumas yra tas, kad šeimos ūkyje beveik nereikia samdyti darbininkų. Dirba patys šeimos nariai. Pavyzdžiu galėtų būti Prancūzijos patirtis. Mažų ūkių arba mini kooperatyvų Prancūzijoje yra apie 100 tūkst. Norėtume ta kryptim pasukti ir mūsų žemės ūkį, bet tam vien žemdirbių norų neužtenka, reikia ir politinės valios. Nebus taip lengva, nes tie, kurie turi galių daryti įtaką Lietuvos žemės ūkio politikai, arba patys valdo didelius ūkius, arba kam nors yra įsipareigoję.

Šį pavasarį Briuselyje vyko forumas, jo metu buvo diskutuojama apie vidutinį šeimos ūkį. Dalyvavo per 1 tūkstantį įvairių šalių žemdirbių bei visuomeninių organizacijų atstovų, tarp jų ir mūsų sąjungos atstovai. Šiame forume vienareikšmiškai nuspręsta skiriant Europos paramą atskirti stambiuosius ir smulkiuosius ūkius. Pas mus ta pati tvarka galioja stambiems, 1-2 tūkstančius hektarų žemės turintiems ūkininkams ir turintiems iki 100 hektarų žemės. Jų galimybės yra skirtingos. Tarkim, Slovėnijoje yra net 5 rėmimo projektai. Konsultavimo tarnybos specialistai pataria ūkininkams pagal tai, kiek jie turi žemės, gyvulių, rinktis vieną ar kitą modelį. Pas mus reikia pačiam ūkininkui rinktis, viskas palikta jo rizikai.

- Ko reikia, kad šeimos ūkiai stiprėtų? Kokia parama skiriama jauniesiems, pradedantiems ūkininkams?

- Parama jauniesiems ūkininkams daugiau deklaratyvi, nei reali. Jeigu sūnus ar duktė kuria ūkį, pinigus skolina, žemę dovanoja tėvai, o vaikai dar ir pinigų gauna. Kam nauda, klausti nereikia. Nuo nulio pradedančių jaunų ūkininkų tas procesas nepalietė. Jie paprasčiausiai pradžiai neturi pinigų. Žemės ūkio universitetą baigęs mažažemės šeimos vaikas beveik neturi jokių šansų pradėti ūkininkauti. Jeigu jis turi noro, jam reikėtų padėti įsigyti žemę, technikos, štai čia būtų parama jaunimui. O dabar tam, kuris neturi ūkininko tėvo, gauti paramą nėra jokios vilties. Jam lieka tik Danija arba Norvegija. Parduoti žemę valstybė pirmiausia turi jauniems žmonėms, tiems, kurie turi motyvų ją dirbti. Prancūzijoje yra atskira organizacija, ji kartu su bendruomenėmis sprendžia, kam parduoti žemę, ar tas žmogus ją dirbs.

- Lietuvoje yra apie 300 tūkst. pagal paskirtį nenaudojamos žemės. Ar nebėra kam tos žemės dirbti?


- Absurdas kažkoks. Nežinau nė vienos senosios Europos valstybės, kur būtų apleista tiek žemių. Jos apleistos todėl, kad žmonėms neapsimoka dirbti. Žemės ūkio produktų reikia, o sąlygos juos auginti nesudarytos. Jeigu tik jaunas žmogus pajustų, kad jis gali iš žemės pragyventi, garantuoju, nebūtų laisvo nė vieno aro.

- Kas galėtų padėti šeimos ūkiams? Galbūt kooperacija?

- Norint ūkiniam subjektui kooperuotis, pirmiausia reikia turėti pajamų. Jeigu pajamų neturėsi, tai kaip kooperuosies, kas tave priims. Dar viena svari priežastis, dėl ko ūkiai nesikooperuoja, yra Žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Jos akcijas yra po lygiai pasidalijusios žemės ūkio bendrovės, stambieji ūkininkai, atstovaujami Ūkininkų sąjungos ir Žemės ūkio ministerijos. Šiemet bandėme reikalauti, kad kitaip būtų akcijos padalytos, kad jų tektų ir smulkiesiems ūkiams, bet nieko nepešėme. Iki šių metų akcijos buvo kitaip padalytos. Po 25 proc. priklausė žemės ūkio bendrovėms ir Ūkininkų sąjungai, o kita dalis - Žemės ūkio ministerijai. Prašėme Žemės ūkio ministerijos pusę savo dalies perleisti mūsų sąjungai, bet likome neišgirsti. Turėdami akcijų, būtume galėję daryti įtaką konsultavimo tarnybai, reikalauti rengti programas smulkiesiems ūkininkams. Dabar jie juokiasi iš mūsų.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net