respublika.lt

Laivo „Linkuva“ žūtis: ašaros rieda ir po 20 metų

(0)
Publikuota: 2020 birželio 22 13:42:42, Dalia BIKAUSKAITĖ, „Vakarų ekspreso“ žurnalistė
×
nuotr. 3 nuotr.
Nuskendęs laivas „Linkuva“. Kodėl tada, kai jis nuskendo, plaukiojo su Belizo vėliava, nors buvo registruotas Klaipėdoje, iki šiol atsakymo nerasta.

Laivo, patekusio į uragano „Karlota“ akį Ramiajame vandenyje ties Meksika ir nuskendusio su visa 18 žmonių įgula, istorija jaudina iki šiol. Į klausimą, kodėl „Linkuva“ atsidūrė tropinio ciklono centre, vis dar neatsakyta.

 

Laivo žūties datą kasmet mini Lietuvos jūrininkų sąjungos, Jūrų kapitonų asociacijos, asociacijos „Jūros veteranai“, buvusios AB Klaipėdos transporto laivyno (KTL, dabar AB „Limarko“ laivininkystės kompanija), kuriai priklausė laivas „Linkuva“, atstovai, uostamiesčio meras ar vicemeras. Taip pagerbiamas žuvusių jūrininkų atminimas.

Šiemet jūrinė bendruomenė prie paminklo „Linkuvai“ rinksis birželio 22 d. 12 val. Paminklas pastatytas KTL lėšomis. Buvusiam šios bendrovės laivyno vyriausiajam kapitonui Zigmui Mozeriui jis nepatinka, nes bendrovė galėjo pastatyti ir gražesnį. Tačiau jis buvo statomas atsižvelgiant į artimųjų pageidavimus. „Aš einu prie paminklo. Eidavo ir mano sūnūs, o paskui pasakė kad nėra prasmės, nes tėvo kūno ten nėra“, - sakė žuvusio jūreivio Aleksandro Tolstunovo žmona Svetlana Malyševa. Moteris sakė esanti labai dėkinga Vaclovui Stankevičiui, kuris tuo metu dirbo KTL. „Jis mums po tragedijos labai padėjo. Aš atėjau su vaikais į jo kabinetą. Jis paprašė Aleksandro mamos telefono numerio. Paskambino jai ir atsiprašė, kad neišsaugojo jos sūnaus. Tai nuostabus žmogus, turintis didelę širdį“, - prisiminė Svetlana.

„Linkuva“ - uragano akyje

„Buvau atsakingas už plaukiojimo saugumą ir skirsčiau į laivus kapitonus ir šturmanus. Nieko nebuvo išskirtinio su laivu „Linkuva“. Sukomplektavom įgulą. Jeigu gerai prisimenu, jie išskrido priimti laivo, viskas buvo kaip visada. Daugelį jų pažinojau, - kalbėjo kapitonas Z. Mozeris. - Kas nutiko iš tikrųjų, niekas nežino. Galiu pasakyti tik savo versiją. Laivas plaukė tuščias be krovinio Panamos link. Netoli jos laukė nurodymų, kur vykti toliau. Buvo pasakyta plaukti į JAV Long Byčo uostą pasipildyti kuro atsargas, o paskui - į Kanadą paimti krovinio. Jis buvo ties Meksikos pakrantėmis. Tais laikais visose pakrantėse jau dirbo orų prognozių stotys, kurios perduodavo duomenis iki 400 jūrmylių atstumu. Visi laivai juos gaudavo. O Meksikoje tokių stočių nebuvo.

Vėliau, po tragedijos, kai amerikiečiai atsiuntė duomenis, kur prasidėjo uraganas „Karlota“ ir kur ėjo, jie sutapo su laivo kursu. Likus dviem dienoms iki tragedijos, kapitonas pranešė, kad vėjo greitis 12 m/s. Tai geras oras. O amerikiečiai tądien jau, pasirodo, skelbė, kad daugiau kaip 30 m/s.

Pats centras vadinamas uragano akimi. Tai nedidelis apskritimas apie 10-15 km. Uragano akyje visada būna geras oras. Jeigu kapitonas prieš dvi paras pranešė, kad pas jį geras oras, galima daryti prielaidą, kad laivas buvo uragano akyje. Uragano slinkimas ir laivo plaukimas galėjo sutapti. O paskui gal keliai išsiskyrė, gal greičiai nebeatitiko ir jis išlindo iš tos akies.

50 metų kapitonas Anatolijus Bobrovas tuojau pranešė, kad pateko į uraganą, susisiekė su Amerikos hidrometeorologais, jie jam nurodė kursą į pietvakarius, nes uraganas ėjo į šiaurės vakarus. Antra telegrama iš laivo buvo - sustojo variklis, trečia - užsivedė, viskas normalu, o daugiau žinių iš įgulos nebegauta. Kas vyko toliau, galime tik spėlioti, gal ir apvertė, nes krenas buvo didelis, per 40 laipsnių.

Visi užduoda klausimą, kodėl kapitonas lindo į uraganą. Jis nelindo, pas jį jo nebuvo. A.Bobrovas buvo trečias laivo „Linkuva“ kapitonas. Jo reisas buvo labai ilgas. Jeigu jis būtų plaukęs per Panamos kanalą, o ne į viršų, per tą reisą jis būtų apiplaukęs pasaulį. Tada įgulas keisdavome kas pusę metų, kartais reisas užtrukdavo ir mėnesiu ilgiau. Jeigu „Linkuva“ būtų nuplaukusi iki Kanados, ten būtume keitę įgulą.“

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus prašymu paieška dar buvo pratęsta. Buvo rastos dvi gelbėjimosi valtys, kurios buvo nuplėštos per uraganą, vandens bakelis, ko gero, iškritęs iš valties, ant jo buvo užrašyta „Linkuva“.

„Jis kažką jautė“

Ramusis vandenynas pasiglemžė S.Malyševos vyrą jūreivį Aleksandrą Tolstunovą, kuris būtent birželio 20 d. šventė savo 40 metų jubiliejų. Į jūrą jis buvo plaukęs jau 20 metų. Šiemet jam būtų sukakę 60 metų. Santuokoje jie išgyveno 15 metų, augino du sūnus. Tėvo žūties dieną vyresniajam sūnui Mariui buvo 24 metai, o jaunesniajam Janui dar nebuvo 16-os. Žinoma, po metų gimusio anūko senelis jau nepamatė.

„Aleksandras kažką jautė. Sėdėjo virtuvėje, gėrė kavą, nusprendė palikti mašinos ir garažo raktus. Buvo gruodis, ką tik buvau gavusi teises, sakiau, nevažiuosiu. Stumdėme tuos raktus ant stalo. Norėjo palikti ir pinigų. Žiūri į mane ir sako: „Gal aš nuskęsiu. Sakiau: „Čia dabar, mano tėtis 32 metus į jūrą ėjo ir nenuskendo. Sūnaus Jano gimtadienis gruodžio 21 d. Aleksandras paliko jam 100 litų“, - tvardydama ašaras prisiminė moteris, ir šiandien dar netikinti, kad Aleksandro nebėra tarp gyvųjų.

„Tragiškiausias įvykis mano gyvenime“

V.Stankevičius tuo metu buvo vienas iš KTL viceprezidentų, direktorius laivyno eksploatacijai.

„Linkuva“ gana ilgai dreifavo be krovinio ties Meksikos krantais, bet gana toli nuo kranto (220 jūrmylių, 350 km - aut. past.). Oras buvo puikus. Su partneriais iš Vokietijos suradome jiems krovinį. Laivo kapitonas gavo komandą judėti į šiaurę prie JAV krantų paimti šaldytų žuvų krovinį. Iš pradžių buvo ryšys su laivu. Kapitonas paprašė paimti balastą, tiksliai prisimenu 50 tonų, kad padidintų laivo stovumą. Mes davėme tokį leidimą. Po kurio laiko ryšys su laivu nutrūko. Kai ir po kelių valandų nepavyko jo užmegzti, darėsi labai neramu. Paprašėme JAV ir Meksikos paieškos tarnybų pagalbos. Į paiešką buvo įtraukti ir lėktuvai, ir laivai, deja, ji buvo nevaisinga.

Pirmas tris paras buvo sunku visiems mums. Susitikdavome su giminaičiais ir tai nebuvo lengva, bet darėme tai, ką galėjome. Pats į jūrą plaukiau 17 metų, nieko panašaus nebuvo nutikę. Tai tragiškiausias įvykis mano gyvenime. Labai tikiuosi, kad daugiau jų nebebus“, - prisiminimais dalijosi V. Stankevičius.

Šeimos nariams, žinoma, buvo išmokėtos kompensacijos, kurioms buvo skirta 1,5 mln. litų. Be to, ir Klaipėdos miesto savivaldybė mokėjo žuvusių jūrininkų šeimoms papildomas kompensacijas.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s