Tikrąją istoriją irgi galima pavogti?nuotraukos (20)

2021 vasario 12 11:00:24 Perskaitė 2953

Pastaruoju metu Lietuvos istorija tampa labai populiaria preke, o dar dažniau - politiniu įrankiu. Kai kam įrankiu įrodinėti savo tiesą, kai kam - susidoroti su neparankiais istorijos tyrinėtojais. Pasirodo, Lietuvoje jau seniai yra klano istorikai ir tik jiems priklauso visi laurai ir teisiųjų etiketės. Apie tai, kaip tai įvyksta, „Vakaro žinioms" sutiko papasakoti Lietuvos heraldikos istorikė Violeta Rutkauskienė.


Šešiolika metų V.Rutkauskienė dirbo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vyr. moksline bendradarbe, fondų saugotoja, skyriaus vedėja. Jos domėjimosi sritis visada buvo senoji Lietuvos valstybinė heraldika. Noras geriau pažinti šią Lietuvos istorijos dalį nesumažėjo ir išvykus į JAV, kur V.Rutkauskienė gyvena nuo 1997 m. Matydama Lietuvoje vykstančius istorinės teisybės tyrinėtojų karus, ji ir pati nusprendė papasakoti, kaip iš tiesų Lietuvoje žiūrima į nepriklausomus istorijos tyrėjus. Pasirodo, jeigu nesi elitinio istorikų būrelio narys, neturi teisės nei tyrimų atlikti, nei ko atrasti, nei tikėtis bendradarbiavimo.

V.Rutkauskienė iki šiol savo laisvalaikį skiria istorijos tyrimams, kurie susiję su jos profesija, turimu išsilavinimu bei muziejuje sukaupta patirtimi. Tačiau istorikė atvira - pradėjus kokį nors tyrimą, tuoj pat tenka susidurti su tam tikrų istorikų grupuočių pasipriešinimu, arogancija, spaudimu ir nuolatiniu žeminimu.

Dar labiau ji nustebo, savo istorinius atradimus pamačiusi ant dabartinio VU rektoriaus Rimvydo Petrausko 2017 m. išleistos knygos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais" viršelio. Apie tai, kad tai V.Rutkauskienės atrasti ir pirmą kartą aprašyti iki tol nežinotos Lietuvos istorijos fragmentai - nė žodžio.

Šią heraldiką V.Rutkauskienė atrado dar 2009 m., prieš pat 1000-mečio jubiliejų. Tuomet mūsų istorikams, kaip atsimena V.Rutkauskienė, garsiai ir plačiai skelbiant, kad užsienio šalyse jau neįmanoma nieko atrasti. Tačiau laimė nusišypsojo V.Rutkauskienei, kuriai tuomet kaip tik pavyko atrasti šimtus Lietuvos istorijai nežinotų ir nematytų herbų. Apie tai ji išdrįso prabilti viešai.

„Tuo metu varčiau Alfredo Bumblausko knygą „Lietuvos istorija" ir bevartydama pamačiau įrašą, kad jis XV a. Lietuvos herbą rado XIX a. kopijose. Tada kilo mintis paieškoti originalo. Norėjau pažiūrėti, kaip atrodo spalviniai herbai. Pagal ieškomus žodžius buvo pateiktas daugiau kaip šimto storiausių kronikų sąrašas. Galiausiai senoje vokiškoje knygoje atradau Vytauto herbą. Netekau žado, nes mūsų istorijoje jų iki tol nebuvo, niekas jų nebuvo matęs ir nežinojo. Mūsų istorikai kalbėjo tik apie kažkieno darytą kopiją XIX amžiuje. Tęsiau paiešką analizuodama kitas kronikas ir suradau, kad kone kiekvienoje toje kronikoje paminėta Lietuva ir kiekvienoje knygoje yra lietuviškas herbas. Ne tik Vytauto Didžiojo, bet ir Lietuvos karalystės, ir Lietuvos karaliaus herbai. Ir visa tai užfiksuota ne dabartinių istorikų, teigiančių, kad neturėjome karaliaus, o XV a. kronikininkų, savo akimis mačiusių Vytautą, Jogailą, į Konstanco susirinkimą siųstą delegaciją.

Visą savaitę nemiegojau, kad neprarasčiau informacijos ieškojimo gijos. Surinkau visą informaciją, popierines versijas, viską sužymėjau, kad būtų galima naudoti. Parengiau straipsnius, kurie buvo spaudoje, taip pat ir Lietuvos žiniasklaidoje. Pirmieji herbus išspausdino „Čikagos aidas" ir atsiuntė man padėką už galimybę paskelbti tokią informaciją.

Dirbau toliau ir 2014 m. mane vėl aplankė sėkmė - atradau originalius XV a. Vytauto ir Jogailos vėliavų piešinius, autentišką medžiagą. Juos taip pat aprašiau, ta tema paskelbiau straipsnių, kuriuos iki šiol galima rasti internete. Vienas iš jų buvo publikuotas laikraštyje „Voruta". Tačiau ir tą kartą iš kai kurių istorikų sulaukiau paniekinimo. Iš pradžių siūliau padaryti tų senų leidinių kopijas ar faksimiles. Tačiau galiausiai išgirdau, kad Lietuvai to nereikia ir nėra, kur naudoti. Dar ir šiandien visi tie aplankai guli mano namuose niekam nereikalingi", - socialinio tinklo anketoje paskelbė V.Rutkauskienė.

- Kai daug vėliau savo rastą heraldiką pamatėte ant dabartinio VU rektoriaus Rimvydo Petrausko 2017 m. išleistos knygos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Politika ir visuomenė vėlyvaisiais Viduramžiais" viršelio, kur nors kreipėtės? - „Vakaro žinios" paklausė istorikės Violetos RUTKAUSKIENĖS.

- Man malonu, kad autorius panaudojo šią medžiagą. Bet nė žodeliu nepaminėta, kur ir kada jie buvo atrasti bei kas pirmas apie juos parašė. Tas mane šiek tiek užgavo.

Susisiekiau su leidykla ir pranešiau apie situaciją. Tiesa, dovanų jie man atsiuntė tą knygą. Tebeturiu ją, bet visa mano rinkta medžiaga tarsi tapo garsaus istoriko, dabar universiteto rektoriaus, atradimu, papuošusiu jo senų straipsnių naujai išleistą knygą. Kai po kurio laiko prasidėjus tam tikrai diskusijai socialiniame tinkle vėl apie tai užsiminiau, iš Istorijos fakulteto atstovų pasisakymų buvo leista suprasti: „tu - ne mūsų klano, neturi teisės į tai, ką esi atradusi ir nebandyk čia reikšti pretenzijų".

Tokių istorijų žinau ir daugiau. Štai toks yra paprasto, savarankiško tyrėjo santykis su tokiomis arogantiškomis istorikų grupėmis. Jos gali rašyti skundus, o kokios yra mano, kaip savarankiško tyrėjo, teisės? Ar tik teisė į apspjaudymą ir sudorojimą, kaip atsitiko V.Valiušaičiui? Matau, kaip elgiamasi su mūsų nepriklausomais tyrėjais... Reikia juos gerbti ir sveikinti, jeigu jie nori kažką Lietuvai gero padaryti.

- Panašaus puolimo buvo sulaukęs ir Liudas Mažylis, kai Vokietijoje surado Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą...

- Taip, esame su juo apie tai kalbėję... Žmogus padarė gerą darbą Lietuvai - mes galėjome tokį dokumentą pamatyti savo akimis, o ne iš kopijų ir vadovėlių. Deja, žmonės, kurie nori ir gali tirti, dažnai būna ignoruojami, išstumiami. Labai dažnai jie jaučia priešišką jėgą, o kartais netgi atleidžiami iš darbo.

- Kodėl nepriklausomi tyrėjai tokie nepatogūs?

- Tikrai neketinu nieko versti iš posto, nebėgsiu nei pas Seimo pirmininką, nei pas prezidentą. Noriu tik konstatuoti faktą, kad santykiai tarp istorikų ir nepriklausomų tyrėjų yra nenormalūs. Mes kaip tik turėtume sujungti jėgas, kad galėtume kuo daugiau duoti Lietuvai.

Jaunų tyrėjų neskatina savarankiškai mąstyti ir ieškoti. Juos tarsi suformuoja ir pastato į konkrečias vėžes, kuriomis jie turi važiuoti. Tada jie žino tik vieną tiesą ir nepriima kitos. Bet kartais reikia pasidomėti ir tuo, kas vyksta šalia.

- Ar tik taip atrodo, ar tikrai šiandien kai kurioms grupėms knieti perrašyti istoriją?

- Milijonai istorijos detalių išsibarstė, dingo milijonai dokumentų, mirė daugybė žmonių ir todėl mes matome labai neaiškų istorijos vaizdą. Todėl kiekviena karta turi perrašinėti istoriją, ją tikslinant.

Pernai perskaičiau Icchako Arado knygą „Iš mirties slėnio į Siono kalną", kuri buvo pristatyta knygų mugėje. Tai knyga apie autoriaus skaudžius išgyvenimus Antrojo pasaulinio karo metais. Kai kam gal nepatiks, bet ėmiausi analizuoti tą knygą ir supratau, kad daug situacijų autorius aprašė ne taip arba jose net nedalyvavo. Tai sužinojau surinkusi jo bendražygių, vadų atsiminimus ir palyginusi juos su knygoje pasakotomis istorijomis.

Ir pabaigoje prirašiau, kad istorija turi būti pateikiama ne tik, kaip tau patogu ar kaip tu norėtum. Mes turime rašyti istoriją ne tik vaizduodami, kaip nutiko man ar mano tautai, bet matydami ir tai, kaip tą patyrė kitas. Tik tada istorija galės būti kiek įmanoma teisingesnė.

Informacija:

„Vakaro žinios" susisiekė su VU rektoriumi R.Petrausku, šis, matyt, jau žinojo apie V.Rutkauskienės įrašą, nes pats nuspėjo klausimą. Tačiau savo kaltės rektorius nemato ir patikinęs, kad yra užimtas, pakomentavo situaciją trumpai: „Ta iliustracija buvo paimta iš internetinio, visiems prieinamo, resurso, nepažeidžiant jokių autorinių teisių. O svarbiausia, kad tai yra ne mano, o leidyklos pasirinkimas. Knygos apipavidalinimas nėra autoriaus dalis, tuo rūpinasi leidykla. Gal ji ir gali pakomentuoti, iš kur ir kaip tą iliustraciją paėmė. Iliustraciją pasirinko leidykla."

Knygą išleidusios leidyklos „Naujasis Židinys-Aidai" direktorius Mantas Tamošaitis taip pat nematė leidyklos kaltės. „Knygos bibliografiniame aparate įprasta nurodyti vaizdinės medžiagos saugojimo vietą ir teisių į šią medžiagą turėtoją, o ne atradėją (atradėjas į šaltinį neįgyja jokių išskirtinių teisių), ar kitus šaltinio publikavimo atvejus. Viršelis ir visos jo iliustracijos - leidyklos sprendimas, knygoje šie herbai nėra pristatomi kaip prof. Rimvydo Petrausko atradimas ar mokslo naujiena. Visų iliustracijų bibliografiniai duomenys bei saugojimo vietos nurodyta pačioje knygoje, minint saugojimo vietą, šaltinį ir fondų numerius.

Tiek Bavarijos biblioteka, tiek Džono Rylando (John Rylands) biblioteka šiuos šaltinius prieš keletą metų (2009-2014) yra suskaitmeninusios ir paskelbusios laisva prieiga, iš šių bibliotekų fondų ir paimtos aptariamos iliustracijos. Bavarijos archyvo fondas suskaitmenintas būtent tais pačiais 2009 metais, kuriais paskelbtas V.Rutkauskienės straipsnis apie herbus šiame fonde. O jei ji pirmoji šiuos šaltinius aprašė lietuvių kultūrinėje spaudoje - galime tik kartu su ja pasidžiaugti", - rašoma direktoriaus pateiktame atsakyme.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net