Sureikšminta NATO narystė

Lietuva jau 10 metų yra NATO narė. Ar dėl to ji gali jaustis saugi? Kiek šiandien yra saugūs ukrainiečiai, kurių teritorijos vientisumą ir valstybės saugumą garantavo Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija? Turiu omenyje 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą, kuriuo JAV ir Didžioji Britanija garantavo Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo sutikimą atsisakyti branduolinio arsenalo, likusio Ukrainoje, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga.

Šiandien beveik atvirai yra kalbama apie galimą Rusijos ginkluotos jėgos panaudojimą prieš Baltijos valstybes. Apie tai kalba Jungtinių Valstijų atsakingi pareigūnai, jų žvalgybininkai. Tačiau, be senovinių naikintuvų, kurie, palyginti su Rusijos naudojamais Su-27, yra praeitos kartos mašinos, nieko daugiau mums nesiūlo. Grėsmės akivaizdoje nesiūloma jokios rimtesnės pagalbos. Jeigu būtume užpulti, vienintelis džiaugsmas galėtų būti tai, kad mūsų teritorija bus paversta karo lauku.

Mūsų pagrindinis narystės NATO pliusas, pagrindinė gerovė yra ta, kad NATO pajėgtų atgrasinti potencialų priešą, šiuo atveju Rusiją, nuo ginkluotos jėgos panaudojimo. Deja, NATO pasirodė pernelyg silpna, kad atgrasinimo mechanizmas veiktų.

Todėl aš galiu sakyti tą patį, ką sakydavau žurnalistams prieš Lietuvai stojant į NATO. Mes privalome sukurti savo saugumo sistemą, paremtą mūsų pačių ginkluotosiomis pajėgomis ir dvišaliais susitarimais su atskiromis valstybėmis. Tie susitarimai užtikrintų efektyvų reagavimą mūsų užpuolimo atveju. Kitaip šnekant, mes turime turėti garantijas, kad lenkai griebtųsi atitinkamų veiksmų mūsų užpuolimo atveju, turėtume žinoti, kaip tokiu atveju elgtųsi mūsų artimiausi stiprūs kaimynai skandinavai ir t.t.

Tokių susitarimų nėra. Todėl, kol ateis ta hipotetinė pagalba iš NATO (kuri gali ir neateiti, o gal ateis tik po keleto savaičių) Lietuvoje prasidėjus kariniams veiksmams, gali būti, kad tos pagalbos nebebus kam teikti, nes Lietuvoje bus išlikę tiktai rusų kolaborantai. Kiti arba pabėgs, arba padės galvas.

Kitas klausimas - kodėl tokia vangi NATO, o ypač Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos, reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje. Per pastarąjį dešimtmetį rusai labai gerai pasiruošė, korumpuodami įtakingus Vakarų politikus, vykdydami plačias informacinio, psichologinio karo operacijas Vakarų žiniasklaidoje. Netgi šiandien, Didžiosios Britanijos informacijos analitikų duomenimis, apie 80 proc. informacijos apie Ukrainos įvykius Didžiojoje Britanijoje ateina iš rusiškų šaltinių. Vakarų politikai visada veikia atsižvelgdami į žiniasklaidos sukuriamą nuomonių lauką. Šiuo požiūriu medija yra ne Ukrainos pusėje, nors tarptautiniu lygiu yra padaryta nemažai priešingų pareiškimų. Dėl to ir sakau, kad kalbantys, jog Lietuva, būdama NATO narė, gali jaustis visiškai saugi, pernelyg sureikšmina tą mūsų narystę.