1 nuotr.Seimūnams būtinos ilgos atostogos. Net 40 dienų. Tokį siūlymą pateikė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, jo pirmoji pavaduotoja Rima Baškienė ir Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė, tarsi visiškai pamiršę, kiek atostogauja paprasti mirtingieji. Kažin, ar tai valstiečių trijulės svajonei, kurią siūlytojai vadina tik kvietimu diskutuoti, bus lemta išsipildyti. Piestu stoja Seimo senbuviai, neva susigriebę, kad Tautos verčiau neerzinti.
Toks valstiečių pasiūlymas Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto DAUJOČIO nenustebino. Kur kas įdomesnė jam pasirodė visų Seimo partijų atstovų reakcija, kuri rodo, kad žūtbūt bus siekiama išlaikyti turimas privilegijas.
- Atostogos būtų vienas iš rimtesnių su Seimu susijusių klausimų, nes pastaruoju metu G.Kildišienės „klausimas“ buvo užgožęs visą iš ten sklindantį informacinį triukšmą, - teigia profesorius. - Iškeltas klausimas dėl atostogų išryškino visas Seimo šunvotes. Jų buvo ir anksčiau, bet jos dabar tik ryškėja.
- Atrodo, kad tas siūlymas gali ne juokais suerzinti žmones.
- Sutinku, kad žmonės pirmiausia sureaguos į tas 40 dienų atostogas, nors Darbo kodeksas reglamentuoja 20 darbo dienų. Tačiau esmė slypi giliau. R.Baškienė teisingai sako, ką anksčiau yra pasakęs ir Konstitucinis Teismas. Faktiškai sesijos vyksta po neištisus tris mėnesius du kartus per metus. Visas kitas laikas realiai yra nereglamentuotas. Jo susidaro beveik penki mėnesiai, per kuriuos parlamentarai ką nori, tą ir daro. Jie sako, kad užsiima įstatymų kūryba, po darbo valandų ir naktimis, užmiršdami net pavalgyti. Nors aš Konstitucinio Teismo vaidmenį vertinu kritiškai, bet su jo sprendimu, kad Seimo narių atostogos turi būti reglamentuotos, visiškai sutinku. Jeigu yra dirbantys žmonės, tai Konstitucija reikalauja, kad jie turėtų atostogas.
- Tai kodėl tas siūlymas Seime sutiktas taip vieningai neigiamai?
- Jeigu reglamentuosime atostogas, teks susimąstyti, o ką jie daro tarp tų sesijų per likusius mėnesius. Dabar visą laiką galima prisidengti, kad jie atostogauja tai vienu, tai kitu metu ir mąsto apie įstatymus. Jie puikiai tą žino. Todėl visų kitų partijų pasisakymai yra ne kas kita, o siekimas išsaugoti tuos penkis mėnesius. Nereglamentuojant juos realiai galima bus panaudoti atostogoms.
- O klausimas, kokio ilgumo turi būti atostogos, jums išties nekliūva?
- Jis nėra esminis, bet žmones tai labai suerzins. Kiek jie turės tų atostogų, man neatrodo labai aktualu. Nebūtų nieko bloga, jeigu jie turėtų daugiau negu dirbantys pagal darbo sutartis, bet jeigu likusį laiką jie tikrai produktyviai dirbtų ir padarytų kažką naudinga. Taip, aišku, nebus. Esminis dalykas - tas nenoras tautai bus pateikiamas užmaskuotai. Partijų lyderiai priešinasi nusišnekėdami, kaip, pavyzdžiui, Landsbergis, kad valstiečiai šituo pasiūlymu nori nuslopinti naujai kylantį skandalą aplink G.Kildišienę ir R.Karbauskį. Tai demagoginė šneka, matosi, kad norima toliau atostogauti. Pasitelkiami argumentai, kad ir Europos Parlamentas neturi reglamentuotų atostogų. Kitose šalyse įstatymai atostogas numato, bet sprendimą dėl jų pradžios paskelbia pats parlamentas. Jų vadovybės nustato, kuris laikas yra pats tinkamiausias, kada, galbūt, parlamento nesusirinkimas į sesijas mažiausiai pakenks valstybei. Yra toks geras Merfio pasakymas, kad nė vieno žmogaus gyvybė, sveikata ar turtas nėra saugūs, kai vyksta įstatymų leidžiamoji sesija. Tai mūsų atveju labai tinka. Pajuokausiu: geriau jie atostogautų, gal mažiau bėdos būtų Lietuvai.
- Bet vis viena žmonėms, ypač po to, kai buvo priimtas Darbo kodeksas, tokios įteisintos atostogos atrodytų didelė neteisybė.
- Žmonės labai jaučia neteisybę, tai yra suprantama. Juk Sąjūdžio vienas iš pagrindinių tikslų buvo kova su sovietinės nomenklatūros privilegijomis. Tai žmones erzino ir juos vienijo. Tos truputį ilgesnės atostogos gali būti pateisinamos, bet jeigu tai būtų vienintelė privilegija. O jie turi visą krūvą - nemokamus viešbučius su visomis komunalinėmis paslaugomis už dyką, išlaidas segtuvams, keliems padėjėjams, išeitines pašalpas, o jeigu neįsidarbina, tai jiems kažkurį laiką dar mokama vidutinė buvusi alga. Lietuvoje yra daug tokių darbų, kur yra fiksuotas laikas. Aukštosiose mokyklose yra kadencijos, ir jeigu po penkerių metų tu nelaimi konkurso, išeini į gatvę. Bet niekas apie tai nešneka. Privilegijų, o aš jas vadinu korupcija, Lietuvoje daugėja, manyčiau, todėl tokia atskirtis, didėja žmonių nusivylimas. Dabar grįžta tas pat, kas buvo, tik didesniu mastu. Tokiame psichologiniame klimate jau neįmanoma būti. Žinoma, čia yra žmogiškojo pavydo elementas. Tačiau tai yra žmogiški dalykai, kurie turi būti subalansuoti.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
