respublika.lt

„Respublikos“ archyvai: „Antivakarietiška isterija“: nauja giesmė - senas choras

(0)
Publikuota: 2019 liepos 15 16:22:34, Rolandas PAVILIONIS (1944-2006), 1999 m. gruodžio 10 d.
×
nuotr. 3 nuotr.
Rolandas PAVILIONIS (1944-2006)

Artėjant „Respublikos“ trisdešimtmečiui (rugsėjo 16 d.), tebesklaidome laikraščio komplektus. Patys nustembame: rašyta prieš 20 metų, o atrodo - vakar. Arba šiandien.

 

Lietuvoje pastaruoju metu kai kurie politikai ir komentatoriai, mūsų labai gerbiamų prezidento ir Seimo pirmininko paakinti, ėmė traukti įdomią giesmę - apie „kai kurių intelektualų“ sukeltą „antivakarietišką isteriją“.

Šioje giesmėje du leitmotyvai: „isterija prieš visa, kas amerikietiška“ ir „isterija prieš privatizavimą“, dar kitaip vadinamą „Vakarų investicijomis“. Pats žodis „isterija“ nuo šiol, suprantama, taikomas kitaminčiams apibūdinti.

Taigi „amerikietiška“ ir „privatizavimas“ - du nauji tabu nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje. Apie juos - kaip apie mirusius: aut bene, aut nihil (arba gerai, arba nieko). Tie, kurie juos skelbia, - šventieji: kurie jais abejoja - prakeiktieji. Jei garsiai abejoja - isterikai.

Tai ir yra visa paprasta giesmės prasmė.

Solistai - jau minėti. Choras - mišrus, tiesa, negausus ir beveik vienbalsis: abišalos, juknevičiai, kakčiai, kuoliai, dagiai, mieželiai, dar keli bumgarneriai, kiti patarnautojai, keli „žurnalistai“ ir „politologai“. Visi - sopranai.

Giesmės logika itin paprasta, skirta visiems labai paprastiems, nepažymėtiems, jokio intelekto. Tiems, kurie skiria daugiausia dvi spalvas: baltą ir juodą, pasaulyje mato tik draugus ir priešus, šventuosius ir prakeiktuosius. Kas prieš „Williams“, tas prieš privatizavimą, taigi - prieš visa, kas amerikietiška. Vadinasi, prieš visa, kas vakarietiška. Taigi - prieš Vakarus.

O „amerikietiška“, „privatizavimas“, „vakarietiška“ Lietuvoje nuo šiol tabu - aut bene, aut nihil. Geriau: bene. Dar geriau: benissimo. Ypač jei amerikietiška. Nuo prezidentų iki muilo operų. Nuo seniausios (?!) pasaulyje amerikietiškos demokratijos (ypač įspūdingos po vos prieš 150 metų panaikintos vergijos ir dar gyvų juodukų pogromų) iki idealiai doro amerikietiško biznio, kur viską lemia tik garbės žodis ir artimo meilė. Nuo ypatingos Amerikos misijos Europoje ir pasaulyje, nešančios taiką, laimę, storus kalakutus ir amerikietišką gyvenimo būdą (tiesa, retkarčiais mažumėlę pašaudant sustingusius savo senose kultūrose ir civilizacijose europiečius ir rytiečius) iki fantastiško dorovingumo amerikiečių visuomenės. Tiesa, taip pat pasišaudančios, pasinaudojančios, ne itin raštingos, bet tokios turtingos, tokios turtingos!

Taip mylinčios didelius namus ir didelius pinigus, ir didelį seksą, didelius pasišaudymus ir didelius policininkus, didelius artistus manekenus ir didelius makdonaldus, ir tokius didelius labdaros balius, kad lietuviams net amą atima.

Ir jie nebegali nenorėti, nemylėti tokios Amerikos. Ir Džingi belz. Ir Helovino. Ir Santa Klauso. Ir Klintono, ir Olbrait, ir Kazicko, blogiausiu atveju - Bumgarnerio. Ir dar - jūrų pėstininkų, golfų ir aukštuomenės balių. Ir ypač - kuo daugiau, kuo daugiau! - muilo operų. Juk tai - tokia kultūra, tokia kultūra! Tokie Vakarai! Net galva svaigsta. Vien pamačius Kronkaitį su 40 000 muškietų. Vau! Vien pažvelgus į jų ponias, tokias amžinai jaunas kaip tūkstantmetis ir vis tiek žavias, tokias labdaringas, nesvarbu, kad nelabai išsilavinusias. Tokį gyvą pavyzdį mūsų marceliukėms, „Stiliaus“ pozuotojoms arba toms skandalingoms universitetinėms feministėms, įsivaizduokit, lietuviškiems vyrams - lietuviškiems vyrams! - prilygti, gal net juos pranokti panorusioms, visokių kvailysčių Šiaurės ir Vakarų Europos prisiskaičiusioms ir prisigaudžiusioms.

Giesmė stiprėja. Kuo čia dėta Europa! Dar pasakysit - prancūzai, italai! Kuo čia dėti kokie danai ar švedai! Gal dar graikų, japonų, gal dar geriau - rusų - užsimanysit! Vėl visokių platonų, sartrų, antonionių, strindbergų, jaspersų, kurosavų, čechovų ir dostojevskių? O gal dar - oro ir folknerių?

Stop! Šitų Vakarų, šitų Rytų, šito pasaulio, šitos Amerikos mūsų giesmininkai nepažįsta. Dauguma Amerikoje gyvenusių, tebegyvenančių ir sugrįžusių į Lietuvą. Ši kultūra jiems niekad nerūpėjo, nerūpi ir nerūpės. Ji jiems svetima. Jie „išaugo“ šopų, muilo operų, BIZNIO, labai smulkių ir labai vidutiniškų veikėjų kultūroje, kurioje „turėti gerą laiką“ lygu „padaryti gerą pinigą“.

Tokios kultūros, tokios Amerikos, tokių Vakarų labiausiai geidžia mūsų giesmininkai „vakariečiai“. Ir tie, kurie dar taip neseniai meldėsi saviems beraščiams „kapitalistams“, petrikams ir marcinkevičiams, atidavė sunaikinti pusę Lietuvos. Ir tie, kurie šiandien meldžiasi šiek tiek raštingesniems bumgarneriams ir parmoms, kurie jau patys, be konkurencijos ir sentimentų, pasiima kitą pusę ir vadina tai „Vakarų investicijomis“. O čiabuviams pastato „Master Foods“ - fabriką Europos kačių ir šunų ėdalui gaminti, tinkamiausią vietą mūsų universitetų absolventams įsidarbinti. Ypač pelningą nuskurdusiems, „antivakarietiškos isterijos“ apimtiems intelektualams.

O choras gieda toliau: privatu - tai vakarietiška, valdiška - tai rytietiška, ir nėra nieko geriau už savininką. Ir nenori, nenori girdėti, kad savininkas gali būti toks pat amoralus kaip ir valdininkas. Kad viskas priklauso nuo proto ir moralės. Kad savininko nauda - nebūtinai ir krašto, ir žmonių nauda. Ir kad tą geriausiai žino Vakarai ir jų išminčiai, jau keli tūkstančiai metų kartojantys amžių patikrintą tiesą: ten, kur dideli pinigai, ten paprastai mažai moralės.

Ar ne todėl - visų pirma priklausomai nuo naudos kraštui, jo žmonėms - tie patys Vakarai tiek kartų keitė požiūrį į nuosavybę, ieškojo ir tebeieško geriausių jos valdymo, privataus ir „valdiško“, visuomeninio suderinimo būdų? O šiandien ne kur kitur, bet pačioje Amerikoje, Sietle, pasaulio monopolinio „globalaus privatizavimo“, laukinio liberalizmo šalininkai patyrė didžiausią ir naujausią fiasko. Prieš žmonių, prieš pasaulio visuomenės nuomonę.

Tuo tarpu mūsų giesmininkai „vakariečiai“, dar vakar prisiekę rytiečiai, komsorgai, partorgai, marksizmo skleidėjai ar nutrijų augintojai, o šiandien - jau verslininkai, politikai, naujieji lietuviai, vos pramokė veblenti angliškai, aiškina „antivakarietiškiems“ intelektualams, kas iš tikrųjų yra Amerika, kas iš tikrųjų yra Vakarai. Aiškina tiems, kurie nors ir negyveno Vakaruose, bet gyveno tikroje Vakarų, jų mokslo, meno, literatūros, filosofijos kultūroje, ne jos kiče, ne jos šiukšlyne, šiandien užtvindžiusiame mūsų smegenis, mūsų spaudą ir televiziją. Aiškina tiems, kurie, nors ir gyveno Rytuose, bet skirtingai nuo pusraščių „vakariečių“, negyveno Rytų kiče ir jų šiukšlyne. Aiškina tiems, kurie matė, mato ir matys Vakarus ir Rytus ne per burokevičių ir bumgarnerių akinius, ne per kolektyvinio socializmo arba globalios pinigmeldystės alternatyvą, bet per tai, kas, be jų - be burokevičių ir bumgarnerių, - dar išlieka ir turi vertę pasaulyje ir jo kultūroje.

Giesmininkai pažįsta ir myli Vakarus, deja, tiek, kiek jiems leidžia jų protas, išsilavinimas, jų akiratis ir - ypač jų pačių gobšumo, praturtėjimo instinktas. Intelektualiai jie vis vien lieka vidutinybės, menkystos, miesčionys, nepaisant jų pinigų ir postų - amžinu pajuokos objektu pasaulio, Rytų ir Vakarų intelektualams ir satyrikams. Nes tikrieji, nenupirktieji intelektualai niekada nesimeldė ir nesimels Mamonai ir jai - iš „kairės“ ar iš „dešinės“ patarnaujantiems politikams.

Tie „kai kurie intelektualai, labiausiai erzinantys giesmininkus, sukeliantys jų didžiausią įniršį ir juodą keršto jausmą, skiriasi nuo giesmininkų kaip tik tuo, kad turi savo protą, kuriame telpa Lietuva ir visas pasaulis, Rytai ir Vakarai, Šiaurė ir Pietūs, Čiurlionis ir Dostojevskis, Strindbergas ir Nyčė, Toro ir Folkneris, ir daugelis mūsų giesmininkams niekad negirdėtų vardų. Toks protas niekada nesusitaikys su jam primetama primityvia pasaulio ir gyvenimo schema, jų karikatūra, kurioje yra tik pinigai ir interesai, draugai ir priešai, tik NATO, ES ir NVS, ir visuomet galiausiai virš mūsų galvų susitariantys rusai ir amerikiečiai.

Pasaulis, ponai giesmininkai, yra kur kas įdomesnis ir įvairesnis, nei leidžia suvokti jūsų protai, o intelektualų pareiga - kad vis daugiau žmonių pagautų tos įvairovės prasmę ir priedermę ją saugoti.

Prieš 10 ir visus 50 metų girdėjome seną giesmę: antisovietiška lygu antirusiška, o antirusiška yra tas pat, kas antisovietiška. Dabar - nauja giesmė: antivakarietiška lygu antiamerikietiška, antiamerikietiška yra tas pat, kas antivakarietiška. Giesmė nauja, tik choras - senas.

Anuomet, anos giesmės laikais, už antisovietinę veiklą ir propagandą taikė 68 Baudžiamojo kodekso straipsnį. Įdomu, kokiu numeriu bus įrašytas naujas straipsnis?

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s