Politikas su principais. Negali būti!nuotraukos (22)

2019 balandžio mėn. 29 d. 12:57:09 Perskaitė 2479

Politiko, socialinių mokslų daktaro Algirdo BUTKEVIČIAUS pavardės nerasi jokiuose rinkimų biuleteniuose. Maža to, buvusį Socialdemokratų partijos pirmininką šiandien turėtum vadinti nepartiniu, nes, pasitraukęs iš šitos partijos, jis nenuėjo su naujos partijos kūrėjais. Retas atvejis tuose sluoksniuose, kur kone esminis principas - mainyti kailį dėl asmeninių ambicijų ar naudos. 2009 metais jis buvo partijos kandidatas į prezidentus, jam teko padirbėti ir finansų, ir susisiekimo ministru, o 2012-2016 metais - eiti Vyriausybės vadovo pareigas. Nuo čia ir pradėkime.

 

- Jums patiko gyventi Turniškėse?

- Juk žinote, kad išsikėliau ne dėl to, kad troškau ten įsikurti, - išsikėliau dėl to, kad mano gyvenimas daugiabutyje kėlė tam tikrų nepatogumų ir kaimynams, ir apsaugai. O dirbant premjeru, grįždavau tiktai permiegoti ir apie Turniškių privalumus nebuvo kada galvoti, nes, tiesą sakant, jų ir negalėčiau išskirti.

- Bemaž kaip kalėjime?

- Tą mintį nesyk esu išsakęs, bet ne viešai. Matyt, tokia dalia, kad teko ketverius metus ten atbūti...

- Vadinasi, Turniškės jūsų netraukia. Bet lyg ir ketinote dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose?

- Buvo tokių norų tikrai, bet sukurti judėjimą per nustatytą laikotarpį gana sudėtinga ir laiko, ir finansinių išteklių požiūriu. Juk norint, kad kampanija būtų sėkminga, judėjimo ar partijos struktūra turėtų apimti, galima sakyti, jei ne visą, tai bent du trečdalius Lietuvos, tačiau per trumpą laiką to nepavyko įgyvendinti. Kvietė mane ir kai kurios partijos, kai kurie judėjimai, bet aš nusprendžiau nedalyvauti.

- Socialdemokratų darbo partijos tinklalapyje radusi jūsų nuomonę dėl Andriaus Kubiliaus ir Ingridos Šimonytės skolinimosi „dovanėlės“ Lietuvai, iš pirmo pamaniau, kad esate šios partijos narys...

- Jeigu būčiau tos partijos narys, greičiausiai būčiau jų pretendentų į ES parlamentą sąraše. Kai naujasis Socialdemokratų partijos pirmininkas pasišovė pereit į opoziciją, dalis partijos atskilo siekdama užtikrinti parlamento daugumą ir politinį stabilumą; aš siūliau kurti ne atskirą partiją, bet stiprų judėjimą su integracijos į Socialdemokratų partiją viltimi, tačiau mano pozicijai nebuvo pritarta. Vis dėlto aš, politikas, gerbiu visuomenės pasirinkimą ir man, politikui, labiau už asmenines ambicijas rūpi išsaugoti politinį stabilumą, tad iš Socialdemokratų darbo frakcijos Seime neišėjau.

- Sakote, neįmanoma apgaudinėti visų žmonių ir visais laikais?

- Tai dalis JAV prezidento Abraomo Linkolno citatos. Tačiau žinot, koks melas yra baisiausias? Kada jis tampa amžina tiesa, - štai kas yra pavojingiausia, ypač politikams. Deja, gana dažnai tenka susidurti ir su tuo, kad nemenką įtaką visuomenei turinčių autoritetingų asmenų skleidžiamas melas tampa amžina tiesa.

- Kam, jei ne jums žinoti, kaip daroma politika, nors jūsų kolega Česlovas Juršėnas yra tos nuomonės, kad geriau nežinoti, kaip daromos dešros ir kaip daroma toji politika...

- Aš tikrai žinau, bet nesu linkęs keistis pagal kažkieno planus ar aplinkybes. Yra kategorija žmonių, kuriems reitingai svarbesni už padorumą ir sąžiningumą. Yra žmonių, kurie privengia, kad šalia jų rastųsi stiprios asmenybės, lyderiai, tačiau jeigu kalbėtume apie sėkmingą valstybės valdymą, turėtume kalbėti apie lyderių komandos būtinumą. Lyderis yra tas, kuris kopdamas į kalną atsiveda daug bendraminčių ir sako: mes drauge įveikėme kalną ir įveiksime visus kalnus, kurie mūsų kelyje pasitaikys, o ne tas, kuris pasiekus kalno viršūnę, liaudiškai šnekant, išspardo bendražygius ir pareiškia: žiūrėkit į mane, koks aš „kietas“, didžiuokitės manimi.

- Tokių pavyzdžių mes matome...

- Tai blogas pavyzdys, demonstruojamas tų, kurie turi tam tikrų psichologinių problemų.

- Yra dalykų, kurie jus politikoje vestų iš kantrybės?

- Melas. Tai esu pajutęs savo sprandu ir ne kartą. Sakysim, kai prezidentė iš pradžių palaikė mūsų Vyriausybės siūlomą Darbo kodeksą su visais socialinio mokesčių įstatymo projektais, kurie buvo būtini Lietuvai, o paskui rinkiminiais metais pasakė, kad čia yra blogis. (Juokiasi.) Sunku susitaikyti ir su tuo, kad žmonės, kuriais pasitiki, ima tave ir išduoda. Labai žeidžia patyčios, jų esama ir Seime; nors jas skleidžia žemos kultūros žmonės, tačiau vis tiek jos žeidžia labai, kaip ir politiniai užsakymai formuoti neigiamą tavo paties ar kito politiko įvaizdį.

- Tai keičia jūsų požiūrį į politiką?

- Daug kas pasikeitė manyje. Pirmiausia radosi supratimas, kad būti atviram, nuoširdžiam politikui ir to neslėpti yra minusas, kuriuo bematant pasinaudoja oponentai. Tai yra silpna politiko vieta. O aš užaugęs tikinčioje šeimoje: ten meluoti negalima, ten būtinas kiekvieno žmogaus atžvilgiu dėmesys, mandagumas, pagarba... Visa tai pakeist savyje ir pasirodyt kitokiam nėra paprasta, - charakteris nėra švarkas, kurį pakeitęs galėtum naują pademonstruoti. Žinot, mano mama, kuriai eina aštuoniasdešimt ketvirti matai, sakė: vaikeli, tu ne tą kelią pasirinkai: kam matematikos mokeisi, kam olimpiadose dalyvavai; ji vis klausdavo, kada gi aš pakeisiu darbą, bet, matyt, prarado paskutinę viltį, nes apie politiką su manimi nebekalba.

- Savo viešumu, regis, neuždavėt mamai širdies: nei didelių skandalų, nei romanų...

- Kitą sykį premjerą gali padaryt blogiečiu žmonės, kurie jį supa. Jei būtum Dievas, gal ir žinotum, ką ten užkulisiuose koks ministras sugalvojo, ką su kuo susitarė kokioj pirtelėj, o kai paaiškėja, ką jie sugalvojo, tada „atsakyk, premjere“. Aš mėgstu pasitikėti žmonėmis ir neįsivaizduoju, kaip galima dirbti be to pasitikėjimo, bet po kiek laiko pasirodo, kad tie žmonės, kuriais pasitiki, puoselėja ketinimus vos ne kaip tau, premjerui, ar partijos vadovui, pakenkt. Kartais ministrai nesuvokia, jog jie turi įgyvendinti Vyriausybės programą, patvirtintą Seime ir netikėtai bando laikytis savo partijos nurodymų priiminėjant vieną ar kitą teisės aktą.

- Šitoks patyrimas turbūt tirpdo entuziazmą dalyvauti rinkimuose?

- Darbuotis Europos Parlamente entuziazmo man pakaktų, tačiau pakliūti į jį gali būti sudėtinga ir galiu pasakyti, dėl ko. Aš stebiu, kas vyksta globaliame pasaulyje, aš važinėju į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją (esu Lietuvos delegacijos vadovas), dalyvauju tai Paryžiuje, tai kitur vykstančiose konferencijose, kur kalbama apie ekonomiką, apie socialinę atskirtį, pajamų nelygybę, ir galiu pasakyt, kad mes sukūrėme globalų pasaulį, bet mes nesukūrėme globalaus pasaulio valdymo modelio. Tai yra blogai. Globaliame pasaulyje įsivyravusi tik viena liberalioji ideologija, ir tasai liberalizmo ideologijos buldozeris yra toks stiprus, kad net NPD ar minimalaus mėnesinio atlyginimo pakėlimas priimamas kaip liberalizmo apraiška, nors tai grynai socialdemokratinės ideologijos atspindys. Globalus pasaulis sukūrė negailestingą konkurenciją: tarytum visi rinkos žaidėjai būtų sumesti į vandenyną, ir tie, kurie moka plaukti, plaukia sėkmingai, tie, kurie truputį moka plaukti, plaukia atsilikę, o tie, kurie nemoka plaukti, skęsta. Tokia šiuolaikinio globalaus pasaulio metafora. ES situacija blogėja, palyginti su kitomis rinkomis, dominuojančiomis pasaulyje - su Kinija ir JAV - ir jeigu tokios tendencijos išliks, po aštuonerių metų būsim atsilikę ir nuo Kinijos, ir nuo kitų besivystančių šalių.

- Nesuprantu, kodėl šis suvokimas jums trukdo kandidatuoti?

- Juk matome, kas dabar ateina į politiką ir kokios mintys, kokie pažadai šiandien yra populiariausi. Neimsi dumti akių, matydamas, kas vyksta pasaulyje. Anksčiau buvo manoma, kad globalus pasaulis skatins ekonomikos augimą ir savaime išspręs socialines problemas, tačiau nieko panašaus neįvyko: globalus pasaulis ir ekonomikos augimas padidino socialinę atskirtį ir padidino pajamų nelygybę. Jeigu jūs grįžtumėte į Davoso ekonomikos forumą, ne į praėjusį, bet į užpraėjusį, pamatytumėte, kad daugelis pasaulio lyderių - ir iš Pasaulio banko, ir iš TVF, ir prezidentų - kalbėjo apie būtinumą parengti priemonių planą, kaip mažinti globaliame pasaulyje socialinę atskirtį, socialinę nelygybę, tačiau praėjusiame forume atrodo jau buvo pamiršę, ką buvo įsipareigoję... O kodėl pamiršo? Todėl, kad nežino! Nežinojimas ir abejingumas yra didžiausios mūsų šiandienos problemos.

- Galvoju, kad anuomet, kai jūsų reitingai buvo aukštumoje, galbūt jūs, o ne Dalia Grybauskaitė galėjot tapti Lietuvos prezidentu.

- Laikiausi žodžio. Kai buvo ketinama teikti mano kandidatūrą į premjerus, įvyko pokalbis su prezidente ir jinai paklausė, ar aš dalyvausiu prezidento rinkimuose. Ne, atsakiau, esu pragmatiškas žmogus ir norėčiau dirbti premjeru, nes turiu tam tikrų vizijų dėl energetikos, numanau, ko reikia imtis finansuose, ekonomikoje ir pan. Aš daviau žodį, bet paskui kiti to žodžio nesilaikė.

- O su kokiomis vizijomis kandidatavote į prezidentus 2009 metais?

- (Juokiasi.) Galiu prisipažint padaręs klaidą: kai partijos suvažiavime buvo nuspręsta pirmininku rinkti tą asmenį, kuris vykdys įsipareigojimus partijai ir dalyvaus prezidento rinkimuose, ir tuo asmeniu tapau aš, jau per pirmąją spaudos konferenciją pareiškęs, kad prezidento rinkimuose dalyvausiu kaip partijos kandidatas, neiškenčiau nepridūręs, kad ypatingo noro nejaučiu (kvailas atvirumas!). Be to, tuomet buvo gili ekonominė krizė ir įvyko konfliktas su Dalia Grybauskaite dėl netinkamos valstybės finansų politikos. Netrukus garsiai nuskambėjo jos mintis, neva tik politinis impotentas gali skolintis iš TVF. Bet aš šitokios pozicijos laikiausi ir laikausi: padaryta didelė žala mūsų viešajam sektoriui: dėl neapgalvoto skolinimosi Lietuvos žmonėms teks sumokėti 3,2 mlrd. eurų. palūkanų. Kuo didesnės skolos aptarnavimo išlaidos, tuo mažiau lieka lėšų kitoms socialinėms programoms, mokytojų, gydytojų atlyginimams, ir pan. Be to, didžiąją skolos dalį teks grąžinti 2020-2022 metais, kai valstybės finansinės galimybės ir taip sumenks dėl ES paramos sumažėjimo.

- Girdėjau, esate nieko prieš patarti, padėti kitiems, besirungiantiems dėl prezidento kėdės. Galėtumėt padėti I.Šimonytei?

- Žinokit, ne... (Juokiasi.)





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net