Krescencijus STOŠKUS: patyčios, kurių neatlaikys niekas

Dabar jis tapatinamas su realybe ir partiniais pažadais. O žmonės gerai mato, kad dažniausiai jie nėra nei lygiateisiai, nei lygiaverčiai. O tuo labiau jie neturi lygių galimybių. Tuo būdu politikai išsyk įsipainioja į melo pinkles, o visuomenė nusivilia tokiais šaukiniais ir pyksta, kad tikrovėje nėra to, ką skelbia politikai ir kiti tokiai politikai užsiangažavę žmonės. Net mūsų Seimas jau įprato juokauti, remdamasis Dž.Orvelo literatūrine idėja apie tuos, kurie save laiko lygesniais už lygius.

Iš tikrųjų žmonės niekada nebuvo ir nebus lygūs. O tuo labiau liberalios demokratijos šalyse, kurios sudaro pačias palankiausias sąlygas individualizmui ir konkurencijai tarpti. Varžybos, lenktynės, konkuravimas yra šių šalių kasdienis rūpestis ir masinė pramoga. Žmones domina ir jaudina ne tik lygybė, bet ir galimybė išsiskirti savo pranašumu. Lygius galima matyti tik Šiaurės Korėjos, Kinijos ir Rusijos šventinėse karių rikiuotėse. Bet ir čia į akis krinta tik ūgio vienodumas. Rikiuotėje ši meistrystė „visi kaip vienas" daug ką žavi. Bet, kai pradedama kalbėti apie masinį mentaliteto arba minčių vienodumą, laisvasis pasaulis pašiurpsta.

Net rimtai motyvuotas pažeminimas užgauna žmogiškąją vertę, t.y. jo garbę ir orumą. O ką kalbėti apie nepagrįstą, sumeluotą ar net visa galva pažeidėją pranokstančio asmens pažeminimą. Įžeidžiami žmonės pagrįstai supyksta, neretai net kreipiasi į teismą. Bet, kai šalyje įsiviešpatauja savivalė ir nelieka kur atstatyti pusiausvyros, žmonės ieško būdų, kaip atsilyginti tuo pačiu, t.y. griebtis nesantaiką eskaluojančio keršto.

Kad tokiems konfliktams būtų užbėgama už akių, nėra kito kelio, išskyrus užmirštos mandagumo kultūros gaivinimą. Jau vien iš viešumoje nesibaigiančių kalbų apie patyčias galima spręsti, kaip giliai destruktyvūs užgauliojimas išplito ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Joms būdinga tai, kad visai atskirai (lyg ir atsitiktinėmis progomis ir atsitiktinėse vietose) vis atsinaujina kalbos apie gana skirtingas jų formas ir pasireiškimus: priekabiavimą, apgaudinėjimą, mobingą, bosingą, tyčinį pažadų laužymą, plūdimą, viešą pravardžiavimą, cinišką melavimą ir pan.

Pats nemaloniausias, labiausiai nerimą keliantis ir pavojingiausias dalykas yra tas, kad net dabar, kai visa valstybė iki kraštutinumo yra pritvinkusi tarpusavio neapykantos, Seimas nesiima svarstyti, nei kaip pačiam keistis, nei kaip aprėpti visas įmanomas patyčių sritis ir formas, nei kaip esmingai pagerinti bendravimo kultūrą šalyje. Ir dar griebiasi iniciatyvos, kaip radikaliau bei pragaištingiau supriešinti visą šalį. Stambulo konvencijos ratifikavimo, pasirodo, neužtenka. Stipresnis smūgis Administracinių nusižengimų kodekso pataisos, pavadintos „Tyčiojimasis ar niekinimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės". Intencija lyg ir gera: užtikrinti, kad visos socialinės grupės būtų lygiai apsaugotos nuo patyčių. Bet jeigu iš tikrųjų to norima, taip turėtų būti ir rašoma. Bet čia žmonės rūšiuojami. Į sąrašą patenka tik 5 grupės. Vadinasi, čia joms yra suteikiamos išskirtinės tesės arba privilegijos. Kodėl jos, o ne kitos?

Privilegijuotųjų patyčios. Kur jos veda? Privilegijos yra pats įžūliausias lygybės siekiančių žmonių supriešinimo būdas. Pirma, tas supriešinimas pradedamas jau tuo, kad išvardintoms žmonių grupėms suteikiamas nepažeidžiamumo statusas: iš visų tyčiotis galima, o iš šių grupių - draudžiama.

Antra, šį statusą gavę žmonės žino, kad jiems leista daugiau. Todėl, be jokios abejonės, jie ne tik rodys savo pranašumus, o visi kiti žmonės bus baudžiami už jų neliečiamumo pažeidimus. Administracinių nusižengimų kodekso pataisos numato administracines baudas nuo 560 iki 3000 eurų.

Trečia, ne suma čia gąsdina, o patyčios veiksmais, apie kuriuos oficialiojoje viešumoje dar visi tyli. Tik kas uždraus privilegijuotoms grupėms tyčiotis iš visų kitų žmonių? Niekas. Juk jie bus juridiškai neliečiami. Negi manoma, kad „kitų grupinių priklausomybių" žmonės kentės ir tylės? Jau dabar jie pritvinkę įtūžio. Į patyčias atsakoma neapykanta.

Panašiai kaip ir klasių kova XIX-XX a., šiandien supriešinimas vykdomas po lygių teisių diegimo ir viso pasaulio sulyginimo priedanga. Tik klasių kova vedė į kruviną revoliuciją, o kur veda šis supriešinimas? Bijau, kad tai bus paskutinės patyčios: jų neatlaikys nei tauta, nei pati valdžia.