Iš praeitų metų Lietuvą labiausiai sukrėtusių įvykių turbūt būtent banko „Snoras“ bankrotas visuomenėje sukėlė daugiausia sumaišties ir klausimų. Dėl šio skandalo – kitaip to net nepavadinsi - kilo labai daug diskusijų tiek ekonomikos, tiek finansų sektoriuje, tiek ir tarp paprastų šalies gyventojų.
Kita vertus, stebint tolesnę įvykių eigą iš šalies, vis labiau susidarė įspūdis, kad būtent Vyriausybė priiminėjo sprendimus ir buvo procesų priešakyje, o Seimas tarsi liko nustumtas į šalį. Žinant, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Seimas yra aukštesnė valdžios institucija, daug kam iškilo dar daugiau klausimų, kurių svarbiausias turbūt – kodėl Seimas šioje istorijoje vaidina tokį pasyvų vaidmenį ir delsia bei, panašu, nenori sudaryti komisijos banko „Snoras“ istorijai tirti? Apie tai ir pakalbėsime šioje ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO diskusijoje, kurioje dalyvauja Lietuvos Respublikos Seimo narys Jurgis RAZMA, pirmoji Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovė prof. Kazimiera PRUNSKIENĖ, Lietuvos Respublikos Seimo narys Valentinas MAZURONIS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Diskusiją veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Kodėl net keletą kartų buvo atidedamas Seimo sprendimas, kad nereikia sudaryti komisijos?
J.RAZMA: Mūsų veiksmais gal tik buvo padaryta šiek tiek didesnė pauzė. Kodėl mes entuziastingai nepuolėme pritarti tai iniciatyvai? Tuo metu buvo paskelbti Lietuvos banko vadovo nuogąstavimai, kad komisijos sudarymas tokiais klausimais gali sukelti tam tikros žalos. Aš asmeniškai niekada neskubu prisidėti prie to, kas gali sukelti žalos. Bet dabar, kai bus tęsiamos tos procedūros, jeigu visi Seimo nariai - ir opozicijos, ir daugumos atstovai - turėtų geros valios nuoširdžiai pasižiūrėti į formuluojamus klausimus, jei sutartume, kad komisijos darbo laikas nebūtų be galo ilgas, manau, galima sudaryti komisiją. Tik nenoriu sutikti, kad tai Vyriausybės narių blaškymasis ar sutrikimas. Pirmas dalykas, sprendimus priiminėjo bankas. Čia galima pabrėžti, kad Lietuvos banko naujoji vadovybė, palyginti su ankstesniąja, veikė gana ryžtingai. Vyriausybė tam tikru momentu priėmė sprendimą perimti akcijas. Buvo neilgas laikotarpis ir jo nesureikšminčiau.
G.JAKAVONIS: Profesore, jūs buvote pirmoji valstybės premjerė, jums teko kalbėtis apie „Snoro“ banką ir su buvusiu premjeru Gediminu Vagnoriumi. Pasak jo, buvo toks laikotarpis, kai po banko „Litimpeks“ griūties beveik bet kurį banką buvo galima uždaryti taip kaip „Snorą“. Nebuvo stabilumo, didesnės kontrolės.
K.PRUNSKIENĖ: Mano įsitikinimu, Seimo kompetencija galėjo būti žymiai svaresnė rengiant, aptariant sprendimą, kaip elgtis su šiuo banku iškilus problemai. Kaip suprantu, Seimas, išskyrus nebent atskirus asmenis, net nežinojo situacijos, kol Vyriausybė nebuvo apsisprendusi padaryti tuos lemtingus žingsnius nacionalizuojant, o paskui ir skelbiant banko bankrotą. Taigi neišeitų taip mąstyti ir sudėlioti institucijų kompetenciją, kad komisija tarytum būtų tik pasekmėms nustatyti ar įvertinti, kiek sprendimas buvo pagrįstas. Kitaip tariant, šaukštai po pietų.
Jei kalbėtume apie prasmingą įstatymų leidybos institucijos - Seimo įsikišimą, tai jis buvo prasmingiausias tada, kai reikėjo apsispręsti, ką daryti su banku. Ar būtinai reikėjo nacionalizavus banką, jei jau prie to prieita, skelbti jo bankrotą? O gal kaip tik, ypač galvojant apie pasekmes verslo subjektams, piliečiams, būtų buvę geriau tą nacionalizuotą banką parduoti nesunaikinant paties banko, jo struktūros ir šiuo veiksmu nedestabilizuojant bankinės sistemos?
Taigi tikrai iškilo labai daug problemų. Dabar man atrodo, kad Seimas eina procesui iš paskos, bet jokiu būdu ne priešakyje, kaip derėtų. Džiaugiuosi, kad šiandien dalyvauja žmonės, kurie laiku kėlė tą klausimą. Būtų žinoję, kad tokia grėsmė iškilo, tai būtų galėję kartu su Vyriausybe, Lietuvos banku sudaryti tegul ir uždarą komisiją, kol nebuvo priimti lemtingi sprendimai.
Vėliau, kai prasideda bankroto procesas, tenka skaičiuoti liūdnas pasekmes, iš to niekam nėra naudos. Nebent konkurentams, kurie sunaikino savo konkurentą, arba, sakykime, dalis verslo struktūrų, kurios šiuo atveju daugiau dirba Rytų kryptimi, patyrė daugiau nuostolių ir kažkam galbūt iš to yra naudos.
Peršasi tam tikros abejonės ir jos turi pagrindo, nes visas tas procesas nuo pat pradžių nėra visai logiškas.
V.MAZURONIS: Manau, kad visas banko „Snoras“ procesas ar bankrotas ir dabar turi, ir ateityje turės rimtą įtaką Lietuvos ekonomikai ir finansams. Puikiai žinome, kad jau šiandien į garantinį fondą pervesta 4 mlrd. litų, iš kurių per pusantro milijardo buvo garantiniame fonde laikomi vertybiniais popieriais, bet jie dar neparduoti. Už kiek juos parduos, kaip? Galbūt juos ir parduos, likusi suma turėtų būti atsiimta vykstant bankroto procedūrai. Neaišku, po kiek metų tai bus. Kitaip sakant, mes iš biudžeto jau sumokėjome didžiulius pinigus.
Iš tiesų stebina baimė. Kaip šiandien teigiama, dingę 4 mlrd. iš bendro apie 8 mlrd. turto - maždaug 50 proc. banko turėto turto. Nelabai įsivaizduoju, kaip toks bankas galėjo dirbti.
Kitas klausimas, kaip dirbo mūsų institucijos, kad 4 mlrd. litų dingsta ir niekas to nepastebi. Oficialūs veiksmai, kurių ėmėsi valdantieji, man, kaip parlamentarui, nesuvokiami.
Pasakykite, ką reiškia Seimo pirmininkės oficialus kreipimasis į Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, jis skamba taip: ar Seimo nariai, kurie inicijavo laikinosios komisijos sukūrimą (priminsiu, kad pasirašė 40 Seimo narių), bandydami ar norėdami sužinoti, kas įvyko, nekenkia Lietuvos valstybei ir nacionaliniam saugumui? Palaukite, jeigu mes gyvename demokratinėje valstybėje, apie ką mes kalbame?
Kai šiandien paskaitau premjero A.Kubiliaus teiginį, kad tie Seimo nariai, - daugiausia opozicija, - kurie pasisako už komisijos kūrimą, atstovauja ar yra nupirkti didžiųjų kreditorių, tai pirmiausia premjerui noriu priminti, kad didžiausias banko kreditorius šiandien yra valstybė. Tokia baimė iš tikrųjų kelia rimtų prielaidų, daug klausimų.
Kodėl šiandien visuomenėje nematome inspekcijos ataskaitos, kuria remiantis buvo priimti sprendimai sustabdyti banko „Snoras“ veiklą? Kodėl šiandien nematome laikinojo administratoriaus S.Friklio darbo rezultato, už kurį jis gavo tuos žymiuosius 17 mln. litų? Kur čia paslaptys? Manau, šios komisijos klausimas - ne tik „Snoro“, bet ir mūsų valstybės demokratinės santvarkos klausimas.
J.RAZMA: Paneigčiau kaltinimus, kad čia kažkas kažko bijo. Jei bijotume, tai sakytume: sudarome dėl šventos ramybės tą komisiją. Būtent ne bijome, o jaučiame atsakomybę. Jei ponui Mazuroniui patinka, gali vartoti žodžius „bijo padaryti žalą valstybei neapgalvotais veiksmais“.
O dėl informacijos stygiaus - paminėsiu labai iškalbingą faktą. Nuo lapkričio pabaigos Seimo specialiojoje raštinėje guli gana svarbi Lietuvos banko pažyma apie visas banke „Snoras“ buvusias inspekcijas, apie buvusius įpareigojimus „Snorui“. Spėkite, kiek Seimo narių perskaitė tą pažymą iki vakar vakaro? Atsakau: perskaitė vienas Seimo narys - Jurgis Razma. Tas faktas parodo, kiek realiai Seimo nariai šūkauja, kad trūksta informacijos, o kiek domisi, kai ta informacija pateikiama.
O būtų įdomu patyrinėti, kokių perspėjimų anksčiau buvo gavęs „Snoras“, kaip juos įvykdė ar neįvykdė.
Profesorė kalbėjo, kad gal buvo kitų išeičių ir nereikėjo skubėti skelbti bankroto. Manau, Lietuvos bankas ir Vyriausybė labai atidžiai nagrinėjo ir mielai būtų pasirinktas kitas kelias. Bet kai laikinasis administratorius patikrino padėtį, kai rodikliai pasirodė labai blogi, tai pagaliau teismas priėmė sprendimą, kad tai yra bankrotas.
Kad būtų banką apsimokėję gaivinti, įmesti mokesčių mokėtojų milijardus - toks kelias sunkiai įsivaizduojamas kaip perspektyvus, jau valdant tą banką valstybei. Žinant, kad bankas pagrindinius pinigus užsidirbdavo iš įvairių transakcijų Rusijoje ir t.t., tai galėjo daryti buvę savininkai, ten jie turėjo kažkokių ryšių. Lietuvoje šis mažmeninis jų tinklas, kiek žinau, buvo nuostolingas.
V.RUBAVIČIUS: Sakyčiau, trūksta platesnio akiračio, suvokimo tam tikrų tendencijų, kurios pradeda ryškėti Europos Sąjungos politiniame sluoksnyje, santykiuose su finansinio kapitalo viršūnėmis. Keičiasi valstybės vaidmens finansų rinkose ir visoje finansų sistemoje supratimas. Kodėl jis keičiasi? Todėl, kad nuo 2008 metų krizė, kuri prasidėjo finansiniuose sluoksniuose, buvo gelbstima mokesčių mokėtojų pinigais. Europos centrinis bankas ar tik ne 600 mlrd. eurų išleido finansinei sistemai stabilizuoti. Tai didžiuliai mokesčių mokėtojų pinigai. Vadinasi, čia yra didžiulis politinis aspektas, politinio vaidmens stiprėjimas.
Akivaizdu, kad ir Lietuvos politinis elitas tą dalyką turėtų suvokti. Jis turi aiškiai suprasti, kad pinigai, kuriais užlopomos skylės, yra mokesčių mokėtojų pinigai. Kai pradedama aiškinti, kad šios problemos nereikia politizuoti, tai tarsi norima nueiti nuo politikos. Tarsi atsikratyti atsakomybės už mokesčių mokėtojų pinigus.
Kodėl vengta sudaryti tokią komisiją? Mano galva, yra keli aspektai. Vienas paprastas, jis Lietuvai būdingas: nenorima rodyti, kaip Lietuvoje veikia daugelis dalykų, kaip savo pareigas vykdo politinė sistema, politinės institucijos. Manau, yra didelis suinteresuotumas neišsiaiškinti, kaip atsitiko, kad prižiūrint Lietuvos bankui vis dėlto tai įvyko. Juk Lietuvos bankas turi didelę patirtį bankrotų srityje. Jis prižiūrėjo ir anuos bankrutavusius bankus, ir valstybinį komercinį.
Dabar ryškėja, kad beveik visi dabartinės Lietuvos banko valdybos nariai šiaip jau susiję su komerciniais bankais: giminių darbai ir t.t. Atrodo, išskyrus dabartinį Lietuvos banko vadovą.
Čia ne pavienių žmonių reikalas, bet tie pavieniai žmonės atstovauja ir sluoksniams, ir grupėms. Čia susitelkę labai daug interesų. Tuos interesus pradėti viešinti, manau, Lietuvoje nėra linkstama.
Čia buvo paminėta, kad guli pažymos ir t.t. Tai jeigu jos gulėjo taip anksti, kodėl pati Vyriausybė nesiėmė veiksmingų priemonių, kad kaip nors stabilizuotų padėtį.
Akivaizdu, kad viskas Lietuvoje vyksta rutininiu būdu: kažkas tarsi atlieka pareigas, kažkas parašo ataskaitą, bet beveik niekam neįdomu, kol kas nors neatsitinka.
Tokios didelės sumos pavogti vienu kartu tikrai neįmanoma. Akivaizdu, kad šiose schemose dalyvauja tikrai labai daug žmonių, dalyvauja verslo struktūros. Bet tas verslo struktūras privalo prižiūrėti mūsų specialiosios tarnybos. Tai klausimas, kurio, manau, nenorima kelti. Mūsų specialiosios tarnybos atsakingos už priežiūrą.
Trečia, ką buvo galima daryti ir ką dar pasiūlyti daryti su šiuo banku? Atrodo, procedūra dar nėra pasibaigusi, juolab kad ir jai pasibaigus yra įvairių dalykų, kuriuos valstybė pagal savo įstatymų leidybos kompetenciją gali priimti. Klausimas yra toks: ar išties valstybei nebūtų naudinga turėti finansinį banko pavidalo instrumentą, kuris mūsų vietinėje rinkoje galėtų veikti kaip tam tikras žaidėjas? Tuomet jis galėtų vienaip ar kitaip konkuruoti su kitais užsienio bankais. Mano galva, čia atsivertų daug įvairių galimybių, bet kodėl nenorima jų svarstyti, sunkiai suvokiama. Juk palaikius šį banką, nebūtų atsiimta daug indėlių, nes valstybė garantuoja, tiesiog tas bankas vienaip ar kitaip plūduriuoja.
G.JAKAVONIS: Informacinėje erdvėje buvo ir tokių minčių, kad sprendimai dėl banko bankroto priimti ne Lietuvoje. „Snoro“ bendrasavininkis, Rusijos pilietis V.Antonovas ruošėsi pirkti „General Motors“ akcijas. O turint šias akcijas atsiranda priėjimas prie karinės gamybos, prie Amerikos paslapčių. Negi Amerika kažkur Lietuvoje esančiam bankeliui leistų daryti tokius dalykus? Manau, čia duota labai stipri komanda iš užsienio.
O kalbant apie banko administratorių S.Friklį... Pas mus kaime yra toks pasakymas: „Kas moka pinigus, tas užsako muziką“. Už tokią algą ir atvažiavęs būtent iš Amerikos. Tuomet man kyla aiškus atsakymas, kodėl nenorėta sudaryti tos komisijos.
J.RAZMA: Manau, kad ne taip. Jeigu norime gerai išspręsti tokį reiškinį kaip „Snoro“ banko situacija, kad ir kaip aukštai save vertintume, Lietuvoje tikrai nerasime tokio specialisto, kuris panašius procesus yra valdęs. Dėl to atlyginimo kiekvienas gali turėti savo nuomonę.
Bet atkreipčiau dėmesį, kad dabar yra bankroto procedūra. Yra kreditoriai, kurie žiūri, kad kuo daugiau pinigų jiems išliktų. Ir jie tikrai nepaliks ramybėje, jei yra pagrindo objektyviai kelti klausimą dėl buvusio per didelio išmokėjimo laikinajam administratoriui. Aš tuos dalykus palikčiau teisiniam procesui.
Dėl bankroto administratoriaus išmokėjimų - kartais ta suma eskaluojama pamirštant, kad ji skirta ir visam dabar negyvam bankui su nemaža dalimi paliktų darbuotojų išlaikyti. Kreditoriai tai gali ginčyti, turi pasisamdę geriausias Lietuvos advokatų kontoras. Tai galingi kreditoriai, tarp jų yra tokių, kurie praradę sumas, viršijančias šimtą milijonų. Manau, jie akylai stebės, kad kas nebandytų administratoriui skirti per didelį atlyginimą ar kitus netinkamus mokėjimus.
Seimo nariai, susirinkę į komisiją, taip kompetentingai ir akylai nesužiūrės tų procesų. Ir jie neturi tokių mechanizmų, kad daugiau pamatytų, reaguotų, įvertintų, nei dabar tikrai aktyvioje pozicijoje esantys kreditoriai.
G.JAKAVONIS: Mano pastebėjimu, politinis elitas visada išduoda savo tautą. Visoje šioje istorijoje, manau, labiausiai nukentėjo Lietuvos žmonės.
K.PRUNSKIENĖ: Politinis elitas ateina iš tautos išrinktų žmonių. Neišeina to supriešinti. Deja, visko būna ir ten. Ir tarp paprastų žmonių atsiranda ir vagių, ir žmonių, kurie tampa šventaisiais ar bent kardinolais ir t.t. Visų negalima sulyginti.
Turime konstatuoti, kad tarp Vyriausybės, Lietuvos banko ir realybės, kuri buvo ir tebėra, finansų, bankų sistemoje yra per maža sąveika.
Pamenu laikus, kai buvo rengiamas Lietuvos banko įstatymas. Vėliau kūrėsi pats bankas. Ir buvo tokia nuostata, kurią šiek tiek ginčijau, kad bankas - tarytum atskira respublika respublikoje. Kad jis teisiškai nepriklausoma, autonomiška, savarankiška institucija ir Vyriausybė šiukštu neturi netgi domėtis. Kiekvienas bandymas pareikalauti iš Lietuvos banko informacijos, kokia yra padėtis, buvo priimamas kaip iššūkis, kaip jo savarankiškumo pažeidimas.
Bet galvokime kaip savo šalies patriotai, o ne kaip ramiai kur nors sėdintis elitas, kaip jūs pavadinote. Galvokime apie atsakomybę už visų institucijų darbą. O finansų sistema, bankai, kurių aukščiausia instancija - Lietuvos bankas, ir realioji ekonomika, kuri kuria produktą, iš kurios gimsta ir pajamos kaip mokesčiai biudžetui, yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Vyriausybė, Lietuvos bankas turi dirbti ranka rankon. Tai nereiškia, kad Vyriausybė turi valdyti banką. Bet tai reiškia, kad turi turėti informaciją, turi rūpintis pasekmėmis.
G.JAKAVONIS: Kai pabandau įžvelgti, kas laimėjo, sakykime, iš banko „Snoras“ sunaikinimo, tai vienareikšmiškai laimėjo skandinavų bankai. Atkreipiau dėmesį, kad kalbėdami viešojoje erdvėje premjeras ar finansų ministrė akcentuoja tokius žodžius: „Mus pagyrė už mūsų veiksmus Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas“. Ar ne geriau, kad savi pagirtų? Ar tai Lietuvoje priimti sprendimai?
V.MAZURONIS: Pirmą kartą komisijos įkūrimą valdantieji blokavo, tas klausimas buvo atmestas. Tada buvo 17 klausimų, dabar, man regis, likę 13. Opozicija neturi tikslo, kaip bandoma parodyti, kad tik blogiau būtų valstybei, kad galbūt prisivogę vieni ar kiti asmenys būtų išsukti.
Vienas iš tų klausimų, kuris labiausiai kliuvo valdantiesiems, tai buvo mūsų klausimas, kada buvo pirmi kontaktai su laikinuoju administratoriumi S.Frikliu, kas tuos kontaktus turėjo, kada buvo pasirašyta sutartis dėl jo atvykimo į Lietuvą, kokia ta sutartis ir kas joje parašyta.
Noriu priminti tuos žymiuosius 17 mln. litų. Ant pavedimų, kadangi turiu jų kopijas, visur buvo parašyta, kad tie pavedimai padaryti remiantis sutartimi dėl laikinojo administratoriaus. Galų gale, kas pasirašė sutartį tarp S.Friklio ir Lietuvos valstybės? Pasirodė, kad šie klausimai, kur aš asmeniškai nematau jokio pavojaus valstybei, buvo patys skaudžiausi.
Sakykime, kodėl dabartinis administratorius N.Kuperis pasirašinėja „asmuo, juridiškai neatsakingas už savo veiksmus“? Kodėl taip rašoma, nežinau. Bet įrašas labai įdomus ir daug sakantis.
Antra, pačioje bankroto pradžioje Lietuvos banko valdybos pirmininkas aiškino, kad mūsų įstatymai jokiu būdu neleidžia Lietuvoje bankroto administratoriumi skirti užsienietį. Ir staiga užtenka ūkio ministrui pakeisti administratoriaus skyrimo taisykles, ir administratoriumi paskiriamas N.Kuperis, kuris, mano žiniomis, neturi atitinkamų atestatų ar licencijų, įgalinančių vadovauti bankroto procedūrai.
Tokių klausimų, į kuriuos norėtųsi žinoti atsakymus, manau, yra labai daug. Čia gali būti paslaptis tų, kurie bijo padaryti vienokius ar kitokius žingsnius dėl savo veiksmų. Todėl mes, kaip piliečiai, pagrindiniai kreditoriai ir šio banko savininkai, turime teisę žinoti.
V.RUBAVIČIUS: Mano galva, niekada nesužinosime tų didžiųjų veikėjų, kurie kuria tam tikras krizines situacijas. Manau, visada sveika aiškintis dėl vienos paprastos priežasties: tada parodoma, kad visuomenėje yra tam tikrų jėgų, ypač tarp politinio elito, kad jie nori išsiaiškinti. Todėl kiti veiksmai jau nebūtų tokie neatsakingi. Na, kad su šitais galime elgtis kaip norime, viską greitai sutvarkysime ir panašiai. Tai čia kalbant apie amerikiečius arba vakariečius.
Lygiai taip pat galima sakyti, jog mūsų visuomenėje buvo ir tokių gandų, kad čia galėjo būti ir Rusijos aukščiausi valdžios sluoksniai, kurie mūsų valstybės pareigūnams užsiminė, kad metas būtų šituos vaikinus prigriebti, nes jie pakankamai prisidirbo ir Rytų šalyje.
Pažiūrėkime, kur po to bėgama ieškoti prieglobsčio. Vis dėlto į Angliją, ne į Rusiją. Tarsi ten jau veiktų su politinės vadovybės žinia, tai tikrai nebūtų išduoti. Manau, komisija galėtų kelti tokius klausimus, bet realiai reikia suvokti, kad atsakymų į juos nesužinosime.
Veikėjų gali būti nemažai ir čia susipina politiniai ir ypač ekonominiai įvairių finansinių grupių interesai. Bet visi dalykai įvykdomi, negalima kitaip jų įvykdyti, kaip tik su vietinių pagalba. Jokios užsienio, jokios Europos Sąjungos nei Rytų jėgos negali tiesiogiai veikti valstybėje. Jos veikia per tam tikrus politinio institucinio elito žmones, kurie sužaidžia vienus ar kitus žaidimus ne be naudos sau.
Mes juk žinome, kad kilus krizei galima labai gerai pasipelnyti. Visada yra laiminčių iš žmonių bėdų, iš ekonominių nuosmukių ir t.t. Apie tuos laiminčius taip pat būtų galima kalbėti. Jei politinis elitas būtų gana stiprus - net pareikalauti tam tikro užmokesčio. Tarkime, mes jums atiduodame tokią rinkos dalį, dabar gaunate tiek klientų, tai šiek tiek galėtumėte ir sumokėti. Čia aš ironiškai kalbu.
J.RAZMA: Dėl bankroto administratoriaus paskyrimo iš esmės atsakė teismas. Jau yra du teismo nutarimai. Atsakyta, kad viskas gerai. Tai gal ir politikai galėtų gerbti teismo nutarimus ir nekelti tų problemų.
Dėl laikinojo administratoriaus skyrimo tie neva gąsdinantys klausimai. Šioje dalyje jokių gąsdinimų nėra. Jau beveik į visus juos atsakė Lietuvos banko vadovas.
Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad Seimui nedera sudaryti komisijų tais klausimais ir tuo momentu, kai vyksta ikiteisminis tyrimas.
Kitas - kad komisija neatsakingais veiksmais nesukurtų prielaidų, kurios sudarytų papildomus pagrindus į mūsų mokesčių mokėtojų milijardus pretenduoti tiems kreditoriams, kurie iš parduodamo banko turto gal ir neatgaus visų savo įdėtų lėšų. Nemanau, kad kreditoriai yra rizikavę, ėmę banko neapdraustus produktus su geromis palūkanomis, kad dėl to dabar turi su jais atsiskaityti visi mūsų mokesčių mokėtojai.
O ką reiškia Seimo nariams tiesiog pakelti rankas? Už tai atsakomybės nėra. Kad nebūtų tai pagrindas išvengti ekstradicijos buvusiems bankų savininkams, nes juos sugrąžinus į Lietuvą ir apklausus, manau, galime tikėtis, kad bus atskleista, kur dar yra papildomai turto, lėšų, kad kuo daugiau būtų atsiskaityta su kreditoriais. Tai čia yra nuogąstavimai.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
