Joks karinis aljansas neapsaugo nuo savų

- Šią savaitę sužinojome, kad Lietuva ir JAV pasirašė dvišalę karinio bendradarbiavimo sutartį penkeriems metams su galimybe ją pratęsti vėl. Šią savaitę Krašto apsaugos ministerija pasidžiaugė, kad nuo 2014 metų JAV į Lietuvos saugumą investavo beveik 80 mln. dolerių ir kad Lietuvos „įsigijimų“ iš JAV suma greit sieks 200 mln. Kuo daugiau ginklų, tuo labiau esame apsaugoti?

- Yra dalykų, nuo kurių ir NATO negali apsaugoti. Sakysim, ji negali apsaugoti nuo emigracijos. Kai Lietuvoje neliks lietuvių, nei nelabai kam, nei nelabai ką bebus ir ginti. Sakome normalu, kai tam tikras procentas žmonių atvažiuoja, išvažiuoja, keičiasi, bet kai tas procentas peršoka kritinę ribą, prasideda nykimas. Kaip sakė mano a.a. bičiulis iš Toronto, pokario emigrantas Juozas Balsys, labai šviesus žmogus: emigracija - tautiškumo kapinės. Juk kai kurių emigravusių lietuvių vaikai jau nebekalba lietuviškai, o jau anūkai - tik vienas kitas. NATO negali apsaugoti nuo mūsų pačių silpnėjimo. Nuo visapusiško silpnėjimo.

- Kaip jūs manote, iš ko jis kyla? Iš korupcijos?

- Nesakyčiau, kad dėl to kalta vien korupcija ar diletantizmas, - yra bendras viso to vardiklis - savanaudiškumas. Jis turi daug veidų: gali pasireikšti papirkinėjimu, bet gali pasireikšti ir kitaip, kai, sakykime, tikras žioplys pakliūna į Seimą ir sėdi ten metų metus. Ar jis korumpuotas? Nekorumpuotas, tik jame rusena mažas savanaudiškas interesėlis - jam patinka gauti neblogą Seimo nario atlyginimą ir daugiau jam nieko nereikia. Jis nėra korumpuotas, bet jis nieko gero valstybei neduos, nes pagal savo išmanymą nieko ir negali duoti. Arba pažiūrėkime į Lietuvos ūkį: nė viena sritis nėra reformuota struktūriškai iki galo. Taip yra juk ne dėl korupcijos, bet dėl diletantizmo, nesugebėjimo (aišku, yra ir kitų susieinančių interesų). Nors tam atrodo reikia nedaug: tik intelekto, tik namų darbų, tik valios vykdyti reformas. Ar jūs galėtumėte Nepriklausomos Lietuvos istorijoje rasti bent vieną atvejį, kad partija, ateidama į valdžią, padėtų ant stalo gatavą švietimo, energetikos, kultūros ir t.t. vystymo strategiją: va, sakytų, tyrimai, va, specialistų išvados, - eidami į valdžią tam ruošėmės, dirbome ir ne tuščiomis atėjome. Na, gerai, „valstiečiai“ pirmą kartą prasiveržė ir nepadeda ant stalo strategijos, betgi nei konservatoriai, nei „socdemai“, šitiek metų buvę valdžioje, nepadeda. Gal jie nėra korumpuoti, bet jie ne itin ką ir padaro...

- Bet užduoda toną...

- Taip, tiesa, yra žmonių, kurie brėžia toną tiek vertindami šių dienų aktualijas, tiek istorinę praeitį, kaip sakysim, Arvydas Anušauskas ar net pakreipdami žmonių likimus. Prisimenu Marijono Misiukonio bylą, kurią sekiau nuo pat pradžių ir nuo pat pradžių buvo aišku, kad M.Misiukonio veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, bet ji užtruko ilgiau kaip septyniolika metų, kol jis buvo visiškai išteisintas. Kodėl ta byla tęsėsi tiek laiko? Politikų būrelis važinėjo pas prokurorus, lindo į kabinetus, darė spaudimą ir prokurorai nedrįso nutraukti bylos, jie ją vilkino iki begalybės, kol ji perėjo visus teismus. Kai M.Misiukonį išteisino pirmos instancijos teismas, Vytautas Landsbergis pasakė: gaila Panevėžio teisėjų, nežinančių Lietuvos istorijos. Vadinasi, jeigu istoriją žinosi, tai tu nuteisi. Net ne pagal įstatymą, bet pagal istoriją. Apskritai, manau, kad toną Lietuvą garsinančioms nepagarbai, paniekai, patyčioms, kuriomis mes pirmaujame Europoje ir kurios priveda iki savižudybių, užduoda mūsų teisėsauga ir mūsų valdžia. Pamenat, kai Saulius Skvernelis viešai įžeidinėjo Seimo pirmininkę, ir liaudis nepasipiktino, priėmė tuos pasišaipymus labai pozityviai ir net kilstelėjo jo reitingus. Mes žiūrim į žemiausią grandį ir išgyvename, kad vaikai šaiposi, tyčiojasi vieni iš kitų ar iš mokytojų, bet imkime ir pakelkime akis į teismų sistemą. Štai prieš savivaldybių rinkimus mums buvo parodyta, kaip STT pareigūnai suima teisėjus: nors nė vienas iš jų dar nekaltas, nė vienam iš jų dar nepareikšti kaltinimai, bet jiems demonstratyviai uždedami antrankiai, o vidaus reikalų ministras nusišneka aiškindamas, kad taip reikia. Nereikia taip. Juk taip viešai net su pasigardžiavimu tyčiojamasi iš žmogaus. Ir kas atsiprašo paskui, kai sudirbta karjera ir sveikata, o bylos viena paskui kitą ima ir subliūkšta? Niekas. STT neatsako už pasekmes žlugus byloms, bet trimituoja, kad deda antrankius. Ši sritis - man liūdnas bendros nepagarbos žmogui laukas.

Kai man teko atstovauti Lietuvai kovos su korupcija klausimais Europos Tarybos GRECO struktūroje, visi buvo pastatę ausis išgirdę apie STT, nesuprasdami, kas čia per institucija. Jų logika tokia: jeigu policija sugeba išaiškinti narkotikų platinimo tinklą, nužudymus ir pan., vadinasi, ir korupciją ištirti tikriausiai jos pečiams, tačiau pas mus STT iškelta virš teisėsaugos (nesakau, kad ji nieko nedaro, - padaro) ir paversta specialia išskirtine tarnybėle su išskirtiniu pavaldumu prezidentui. O užkulisinės mūsų valdžios įtakos teisėsaugai yra gana nemažos.

- Jums irgi teko tai patirti?

- Taip, žinoma, bet pasigirsiu ir niekam nepavyks įrodyti priešingai: nedirbau nė vienai partijai. Žinoma, kai aiškiai kategoriškai pasakai, kad nesileisi spaudžiamas, gali sulaukti kokio bjauraus rašinio ar prasimanymo savo atžvilgiu, netikėtos atitinkamo bjaurumo laidos; žinoma, jei būsi nepalankus ar nenuolankus, gali tave nuimti nuo pareigų, - tokių atvejų tikrai buvo. Dar anuomet buvo toks dalykas: prezidentas Algirdas Brazauskas savotiškai net vengė slaptos informacijos: jeigu jam nebūtina žinoti, jis verčiau ir nežinos. Jo nedomino varžovą ar partiją kompromituojančios žinios, jis nesiekė jų gauti, neprašė niekada, nors kiti tą darė. Man dirbant Saugumo departamento direktoriumi, nebuvome įsipynę į tuos dalykus: pažymų buvo, bet jomis nebuvo daroma politika.

- Sako, žvalgybininkas niekada neišeina į atsargą...

- Šis pasakymas aiškiai perdėtas - išeina ir į atsargą, ir į pensiją ar užtarnautą poilsį (juokiasi). Išeina...

- Bet tikriausiai negali nematyti, kaip metams bėgant kinta valstybei kylančių grėsmių pobūdis?

- Man dabar sunkiau kalbėti, kaip ir kas, grėsmės iš tiesų kitokios pasidarė. Jeigu pamenat, atsikūrusios valstybės sienos buvo kiauros, kontrabanda važiuodavo ne tik, kaip dabar pasitaiko, autobusiuku, - būdavo, važiuoja keturi furgonai spirito - per 100 tonų spirito, - tai vienu važiavimu iš to spirito gali padaryti pusę milijono butelių pilstuko ir užpilti juo visą Lietuvą. Cigaretės taip pat plūdo furgonais. Kada sienos kiauros, kiauras ir biudžetas, paprasčiausiai jį sunku surinkti. Atsimenu, prezidentas A.Brazauskas sako: pagal statistiką automobilių padaugėjo du kartus, o naftos pardavimas liko tas pats. Vadinasi, eina kontrabandinė. Vadinasi, nekontroliuojant sienų nereikia net išorės invazijos, kad mūsų ekonomikai būtų suduotas stiprus smūgis. Šiandien šita pusė yra suvaldyta ir nebėra tokia grėsminga. Žinoma, yra dar juodojo verslo, bet situacija kita, dabar mes esame NATO nariai. Manau, suprantate, kad NATO šalys, tarp jų ir Lietuva, bendradarbiauja, dalinasi žvalgybine informacija.

- O kaip verstasi jūsų vadovavimo Lietuvos saugumui metais?

- Atsikūrusios valstybės pradinėje stadijoje užsienio specialiosios tarnybos nežinojo, kas mes esam, kokie mūsų sugebėjimai, kaip mes dirbame ir išvis, kur ta Lietuva eina, todėl mūsų atžvilgiu laikėsi tam tikros distancijos. Maloniai pabendraus, kažkokius kurselius praves, bet informacija nesidalins, kol nesuvoks, kad esi patikimas partneris. Įgyti pasitikėjimui reikėjo ne vienų metų. Pritvirtinus iškabą „Saugumo departamentas“ dar nėra saugumo, nes jame nėra žvalgų profesionalų, - tai tik iškaba. Kaip ir daugelyje sričių, pradžioje mes buvome diletantai; saugumo sistemą kūrė diletantai. Dėl suprantamų priežasčių mes negalėjome pasitelkti žmonių iš KGB ir todėl tas kūrimas buvo gana sudėtingas (dabar esminius dalykus gal daryčiau kitaip). Buvome įvedę tvarką į saugumą priimti tik aukštojo mokslo magistrus, manydami, kad žmogus su galva daug kur tinka, kad jis imlus ir specialiam pasirengimui; tokio mes pradžioje neturėjome. Į valstybinių paslapčių skyrių atėjo istorikų, gabių vaikinų (norint įstoti į NATO būtinai reikėjo paslapčių apsaugos), jie bendravo su kolegomis užsienyje ir praktiškai parengė valstybinių paslapčių pirmuosius įstatymus, kurie buvo viena iš prielaidų mums stoti į NATO. Manau, mūsų dienomis santykiai su specialiosiomis tarnybomis, su kolegomis užsienyje smarkokai yra pažengę į priekį. Pasitikėjimo atsirado.