respublika.lt

Ar Nemuno šalis garsi bus tik kelmais?

(0)
Publikuota: 2015 gegužės 31 11:06:44, Respublika.lt
×
nuotr. 1 nuotr.
2015 05 14. Svarstant Seime prezidentės veto miškininkai protestavo prie Parlamento. Stasio Žumbio nuotr.

Miškininkų bendruomenė su nerimu laukė, kuo baigsis Seimo ir prezidentės galynėjimasis: šalies vadovė vetavo Parlamento priimtas Miškų įstatymo pataisas, mat jai atrodo, kad reikia stambinti urėdijas. Vis dėlto Seimas įveikė prezidentę, atmetė jos veto, ir reformų miškininkystėje nebus. Reikia ar nereikia esminių pertvarkų?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo A.Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas, profesorius Edmundas BARTKEVIČIUS, Seimo narys, buvęs ilgametis Ukmergės urėdas Kazys GRYBAUSKAS, Miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė Inga RUGINIENĖ, Lietuvos miškininkų sąjungos Girininkų bendrijos pirmininkas Raimundas JUZIKIS, Valkininkų urėdas Arvydas STRAZDAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Kodėl vis kyla visokių fantastinių idėjų keisti miškų valdymą?

E.BARTKEVIČIUS:
Dažnai sakau, kad kiekvienąkart pasikeitus Seimui ar premjerui, šįkart - generaliniam urėdui, vis grįžtama prie valstybinių miškų valdymo reformos. Dabar - gal ketvirtą kartą. Šį kartą labai netikėtai, galima sakyti, slapta nuo miškininkų bendruomenės, nuo visuomenės premjerui buvo pateikta valstybinių miškų pertvarkos vizija, kurioje vietoje 42 miškų urėdijų numatytos 9. Kad ir kiek prašėme miškininkų vadovybės aptarti tuos reikalus, buvome raminami, kad nieko nevyksta, kad bus tariamasi su miškininkais, su miškininkų sąjunga. O štai premjerui buvo nunešta vizija, kurioje numatytos 9 urėdijos. Buvo apeitas ir Seimas, ir Aplinkos apsaugos komitetas. Natūralu, kad Seimo nariai taip audringai sureagavo ir įrašė į Miškų įstatymą 42 urėdijas.

Visa Lietuva žino, kad prezidentė šitas įstatymo pataisas vetavo, bet Seimas pakartotinai balsavo už Miškų įstatymo pataisas, kuriose numatytos 42 urėdijos. Manau, visos miškininkų bendruomenės vardu turiu teisę, pareigą ir progą padėkoti už tokį vieningą balsavimą.

G.JAKAVONIS: O kas buvo iniciatoriai? Kas tie Tautos didvyriai, kurie pradeda tokius dalykus?

K.GRYBAUSKAS: Tais didvyriais, matyt, reikėtų įvardyti tuos pačius, kurie buvo prieš 8 metus, nes visas scenarijus prasidėjo nuo to, jog kai kurių netenkino, kad miškininkai parduoda paruoštą medieną kaip žaliavinę. Ir, aišku, Seimą pirmiausia vienas po kito pasiekė įstatymų projektai, kuriuose buvo siūloma suteikti pirmenybę medieną perdirbančioms šalies įmonėms. Žinoma, reikėtų šiai idėjai pritarti. Bet tikrai reikėjo atsižvelgti į tai, kad Lietuvos medieną perka ir Europos šalys. Įstatymo svarstymo metu buvo pasirinktas labai paprastas variantas, kuris jau buvo įstatymu įteisintas, - pas mus parduodant žaliavinę medieną tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota Aplinkos ministerija. Kitaip sakant, visi šitie klausimai grįžo į Aplinkos ministerijos lygį.

Aišku, liko nepatenkintų, kurie visą laiką manė, kad medieną reikėtų pirkti iš vieno asmens, kad iš kelių urėdijų yra per daug sudėtinga ir pan. Tikrai buvo galima per tuos 8 metus paieškoti geresnių medienos pardavimo tvarkos variantų.

Tarp kitko, padaryta ir labai gerų dalykų dėl skaidrumo. Pvz., prekyba per aukcionus. Bet lankstumo tikrai pritrūko, ir buvę Generalinės miškų urėdijos vadovai, įsitikinę tos tvarkos teisingumu, ko gero, šiek tiek klydo.

Aišku, lobistinės grupės suprato, kad galima dar išlošti valstybės arba valstybinių miškų sąskaita sugriovus sistemą, pasinaudojus tos sistemos sugriovimu, o tada jau galima diktuoti kainas ir panašiai. Gal tai buvo įžanga prieš tam tikrą laikotarpį. Kad tai yra tiesa, galima spręsti iš Juozupo Zimnicko (Medienos perdirbėjų asociacijos direktoriaus - red. past.), viename Aplinkos apsaugos komiteto posėdžių aiškiai pasakiusio, kad negalima atiduoti, kaip jis paminėjo, 42 vagims visos medienos ir miškų valdymo tvarkos. Mane, kaip miškininką, ir visus miškininkus, kurie dorai ir sąžiningai dirba, tai tikrai labai žeidžia. Štai tokia galbūt buvo pradžia, bet paskui, aišku, tai išsirutuliojo į visiškai kitokį procesą.

Kuo skiriasi miškų reformos nuo kitų šakų reformų? Pirmiausia mūsų miškai sertifikuoti pagal tarptautinius reikalavimus. Šių reikalavimų pagrindinis principas aiškiai sako, kad visos miškų reformos, kad ir kokios jos būtų, turėtų būti vykdomos nepabloginant miškininkų visuomenės santykio su bendruomene tiek socialine, tiek ekonomine prasme. Ką tai reiškia? Pagerinti visada galima. Sakykime, miškininkai gali prisiimti papildomų paslaugų - ar konsultavimo, ar apželdinimo darbų ir panašiai, jie gali suteikti papildomų paslaugų mokykloms, darželiams ir visiems kitiems, kurie yra jų teritorijoje.

G.JAKAVONIS: Kas būtų atsitikę, jeigu vis dėlto siūlymas būtų priimtas?

I.RUGINIENĖ: Mus, kaip profsąjungų federaciją, iš tikrųjų jaudina tas begalinis Vyriausybės spaudimas reorganizuoti urėdijas. Skaudžiausias klausimas - darbuotojai. O kas gi bus po reformos? Generalinio urėdo žiniasklaidoje minimi skaičiai - 320 ar 350 - tiek būtų atleista. Mūsų skaičiavimais, turėtų būti atleista ne mažiau kaip 1000, netgi daugiau.

O mūsų oponentai rodo įvairius modelius, kurie neva yra patrauklūs ir kurie turėtų būti Lietuvoje įgyvendinami. Juose aiškiai matomas darbuotojų skaičius, kuris neviršija 1000. Nereikia būti dideliam matematikui, kad iš 3700 atimtum 1000 ir sužinotum, kiek žmonių po reformos galėtų būti atleista. Be abejo, mes suprantame, kad ne per vieną etapą, tačiau nukentėtų labai didelė dalis.

Daugelis mūsų oponentų galbūt pamiršta, kad tos darbo vietos yra sukurtos ne didmiesčiuose, o regionuose ir kaimo vietovėse, kur šansai susirasti naują darbą žmogui yra artimi nuliui. O miškininkas yra ypač siauros kvalifikacijos žmogus, tai nėra darbininkas, kuris kastų duobes ir galėtų vienam ar kitam regione rasti tą darbą. Miškininkui tai padaryti būtų kur kas sudėtingiau.

Taigi tas visas procesas kaip ir prieštarauja bendrai logikai. Vyriausybė šiandien eskaluoja temą apie užimtumo didinimą regionuose, Europos Sąjunga meta begalinius pinigus įmonėms, kurios įkurs verslą regione, skatins užimtumą ir mažins nedarbą... O dabar išeitų, kad mes ta reforma kuriame atvirkštinį procesą - visus stumiame į centrą, į didžiuosius miestus ir paliekame likimo valiai regionus.

G.JAKAVONIS: Tądien, kai buvo svarstomas prezidentės veto dėl Miškų įstatymo pakeitimų, mitinge prie Seimo buvo paminėta, kad reikia išsaugoti užimtų žmonių skaičių. Jau matėme, kaip viskas ribojama Dzūkijos nacionaliniame parke, Marcinkonių seniūnija tapo visiškomis dykvietėmis, ten išnyko visi kaimai.

R.JUZIKIS: Girininkai su nerimu stebi šitą procesą, kuris susietas su miškų sistemos valdymo tobulinimu. Mes kalbame apie tai, kad vizijos, kurios yra numatytos, nėra išdiskutuotos, jos nėra ilgalaikės strategijos, kaip tobulinti mūsų sistemą. Tokiu atveju mes galėtume spręsti, kas laukia, jei, sakykime, šiandien sujungtume urėdijas, ir kas laukia mūsų girininkijų, kaip to padalinio, kuris tiesiogiai dirba miške.

Manau, diskusijos, ko gero, dar laukia ir ateity. Bet tai reikėjo daryti anksčiau, tada galbūt nebūtų reikėję imtis drastiškų veiksmų dabar. Mes, girininkai, visada buvome už tai, kad miškų sistemoje būtų ūkininkaujama kompleksiškai. Labai svarbu visiems suprasti, kad girininkijoje ar miškų urėdijoje dirbantys žmonės užsidirba sau pinigus, jie išlaiko miškus, juos prižiūri ir dar sugeba valstybei atiduoti tam tikrą įnašą, - tai yra labai svarbu.

Girininkijos dabar yra optimaliai minimalios. Darbuotojų nėra tiek, kad galėtume lengvai atlikti visus darbus. Mūsų funkcijos labai plačios - reikia ir gamybą plėsti, aišku, automatiškai kalbama ir apie miškų atkūrimą, priežiūrą. Labai svarbu, kad mes galėtume parodyti visiems, jog valstybiniai miškai tvarkomi tinkamai.

Visada sakiau, kad mes dažnai ieškome, kas blogai, bet nesidžiaugiame, ką darome gerai. Kai prieš keletą metų miškai buvo įvertinti labai gerai, lyg ir santūriai džiaugėmės. Turbūt labiau reikėtų pasidžiaugti, kad gerai tvarkomės. Mūsų, girininkų, toks požiūris - jei dabar veikiančioje sistemoje gali būti stambinamos urėdijos, turbūt būtų labai keista, jei ateityje nebūtų stambinamos girininkijos.

Mes matome tendencijas, tokį estišką, latvišką variantą, kai girininkijų yra apie 10 tūkst., o darbuotojų dirba po 5-7. Tai visgi kas čia yra šeimininkas? Ar Lietuvos miškams reikalingas šeimininkas girininkas?

G.JAKAVONIS: Seime diskutuojant buvo paminėta, kad lietuviai dirba neefektyviai, o štai latviai, estai - daug efektyviau.

A.STRAZDAS: Pirmiausia miškų urėdijos yra valstybinės įmonės, tik specifinės. Jos ne tik siekia pelno parduodamos nukirstą medieną, bet ir ją augina. Sodinimas yra privalomas darbas. Ir jeigu mes jo atsisakytume ir efektyvumą urėdijose skaičiuotume pagal tai, kiek nukirto medžių, kokia gamybos savikaina, pelnas būtų kur kas didesnis nei Latvijoje, Estijoje arba Lenkijoje.

Tačiau miškas yra visos Lietuvos žmonių turtas ir kad jį išsaugotum, reikia ne vien tik žiūrėti, kaip jis auga. Yra ir medelynai, reikia užauginti sėklų, sodmenų, reikalinga priešgaisrinė apsauga, melioracija, keliai. Ir tuos darbus urėdijos, kaip specifinės įmonės, atlieka.

Jeigu žiūrėtume į pajamas, gaunamas iš ploto vieneto, vis dėlto įžvelgtume tendenciją, kad smulkesni padaliniai dirba efektyviau. Efektyvumas yra ir priešgaisrinė apsauga. Gaisrų plotas Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, yra labai mažas. Mes patys atliekame valstybinių miškų priešgaisrinę apsaugą, kartu saugome ir privačius miškus. Tačiau to kai kas nežino. Vykdome bendrą sanitarinę miškų apsaugą, o tam irgi naudojamos iš valstybinių miškų gautos lėšos.

Bandyta priimti reforma daugiausia paliestų tas 42 urėdijas. Jose dirbantys darbuotojai nėra biurokratai, tai yra specialistai, atliekantys tam tikras jiems skirtas funkcijas. Tai - atrinkti specialistai, išaugę iš žemesnės grandies - girininkų, eigulių, baigę mokslus, jų funkcijos tikrai labai reikalingos miškui. Mes imdamiesi šios reformos nepagalvojome, kad mažindami žmonių skaičių mažiname ir specialistų, kurie prižiūri miškus, skaičių.

Esu buvęs Latvijoje, kurios valdymo modelis yra giriamas, tačiau aš buvau Latvijoje ir kai susikūrė jų valstybiniai miškai, bet nemačiau po juos važinėdamas nė vieno rekreacinio objekto, labai mažai mačiau plakatų priešgaisrine tematika. Ten viskas tiek užspausta, lėšos miškui skiriamos minimalios. Ir tomis minimaliomis lėšomis yra operuojama, kad tai efektyvus miškų valdymas.

Efektyvus miškų valdymas kaip tik Lietuvoje ir susiformavo per ilgą miškininkystės vystymo laikotarpį. Lietuva pripažinta pasaulyje kaip geriausiai tvarkanti miškus.

G.JAKAVONIS: Koks skirtumas tarp valstybinio ir privataus miško? Pagal įstatymą jie turėtų būti kaip ir lygūs.

E.BARTKEVIČIUS: Miškininkai valstybinius miškus prižiūri labai rūpestingai. Valstybiniai miškai sertifikuoti, labai gražiai prižiūrėti ir tikrai yra geras palikimas ateinančioms kartoms. Dėl valstybinių miškų Lietuvos žmonės gali būti ramūs. Privačiuose miškuose taip pat yra gerų pavyzdžių. Negalima kalti prie sienos privačių miškų savininkų. Bet yra ir nelabai gerų dalykų. Dabar savavališkų kirtimų, jeigu jų buvo Nepriklausomybės pradžioje, tikrai nėra. Visi privačių miškų savininkai kerta tik gavę mūsų tarnybų specialistų leidimus. Tačiau problema turbūt yra miško atkūrimas. Vienkartinį pelną pasiėmęs privataus miško savininkas nebenori investuoti į mišką, nes juo pats tikrai nepasinaudos.

G.JAKAVONIS: Ar privatininkui galioja kitokie įstatymai?

E.BARTKEVIČIUS: Yra skirtumų. Sakykime, atkūrimo nuostatai yra liberalesni privatiems savininkams. Galima palikti mišką savaime atželti. Jeigu, sakykime, ten auga drebulės, taisyklės leidžia palikti atželti savaime. Žinoma, tikėtis gero miško sunku.

G.JAKAVONIS: O valstybiniuose miškuose?

E.BARTKEVIČIUS: Valstybinių miškų atveju griežtai pasakyta, koks miškas turi būti atkurtas. Labai griežtai. Kita vertus, negalima visų miško savininkų kaltinti, nes tos valdos yra labai smulkios. Savininkas gyvena toli. Neturi galimybių tvarkingai prižiūrėti miško, nes jis - ne specialistas. Nors vyksta savininkų konkursai, įvairūs mokymai, tačiau jeigu tavo miškas yra už 200 kilometrų, per dieną nenuvažiuosi. Ten ir vagysčių būna. Žodžiu, dėl privačių miškų problemų yra.

K.GRYBAUSKAS: Man atrodo, kad su įstatymų baze kaip ir viskas gerai. Miškų įstatymas vienodai galioja tiek valstybiniams, tiek privatiems miškams. Yra šiokių tokių nukrypimų poįstatyminiuose aktuose. Aplinkos ministerija galėtų truputį griežčiau tą reikalą prižiūrėti, nes jau dabar yra numatytos tam tikros sankcijos, jeigu miško neatkūrei. Tokiais atvejais atkuria valstybiniai miškininkai. O už tai turi pinigus atiduoti.

Bet takoskyros nėra. Labai džiugu, kad valstybiniai miškininkai puikiai bendradarbiauja su privačių miškų savininkais. Šiokia tokia takoskyra atsirado įstatymų pagrindu, kai Seimas apsisprendė, kad 5 proc. gautų pajamų privačių miškų savininkai turėtų sumokėti į valstybės biudžetą. Bręsta mintis, kad tie pinigai turėtų grįžti atgal į privačius miškus. Sakykime, keliams tvarkyti. Jei valstybinės miškų urėdijos galėtų dar praplėsti savo teises, galėtų kur kas daugiau dirbti kartu su privačių miškų savininkais. Na, bent jau priešgaisrinei ir sanitarinei apsaugai skirtus kelius prižiūrėtų. Tai labai svarbu nacionalinio saugumo klausimu. Manau, kad girininkijos neturėtų atsisakyti.

Dėl privačių miškų norėčiau pareikšti dar vieną nuomonę. Valstybė per ilgai nesprendžia privatizuotinų miškų likimo klausimų. Tokių yra daugiau nei 200 tūkst. hektarų. Tada galėtų atiduoti už miestų žemę. Dabar, kaip žinome, daugiau nei 2 tūkst. pretendentų paprašė miško už turėtą miesto žemę. Jeigu šitie procesai pagreitėtų ir dar dalis būtų parduota aukcionuose, atsirastų papildomai apie 10 proc. miškų, kurie pakliūtų į apyvartą. Iš šito galima tikėtis didesnės naudos ir valstybei, ir visiems. Taigi manyčiau, kad reikėtų įstatymų pagrindu paieškoti būdų šiam procesui paspartinti, kad reforma būtų baigta ir su žmonėmis sąžiningai atsiskaityta, taip pat ir mišku.

Ne visai sutikčiau dėl girininkijų stambinimo. Girininkų taryba aiškiai apsisprendė, Miškininkų sąjunga pritarė, kad optimalus dydis yra 2,5 tūkst. Tai yra variantas, kuris taikomas kitose šalyse. Nereikėtų girininkijų visai naikinti, galbūt reikėtų spręsti dėl girininkų darbo stiliaus. Sakykime, kaip gali būti girininkija ir Sudervės, ir Dūkšto. Gal dvi dienas girininkas galėtų dirbti Sudervėje, o dvi dienas - Dūkšte. Tada ir žmonėms prieinamumas pagerėtų.

Pateiksiu tokį palyginimą, gal ir ne visai mums tinkamą: juk parapijose klebonai irgi ne visur yra, bet parapijų nenaikina. Manau, kad valstybiniai miškininkai neturi nutolti nuo privačių miškų savininkų. Vietos tikrai užteks. Konfrontacijos ir dabar nėra, bet galimybių bendradarbiauti tikrai dar yra.

G.JAKAVONIS: Kas yra Rusijos nelaimė? Tai, kad ji laikosi ne iš gamybos, o iš savo naftos produktų, dujų eksporto. Ir mes, lietuviai, kopijuojame juos. Nieko negaminame, miškus užauginome, supjovėme ir išvežėme. Tie, kurie save vadina medienos perdirbėjais, mano įsitikinimu, tiesiog yra didelės lentpjūvės. Nesugebame nieko gaminti patys. Kaip jums atrodo tie perdirbėjai? Jie šiandien diktuoja, kad urėdijos nereikalingos, panaikinsime, bus mažesnė miško medienos kaina. Su viena urėdija visada lengviau susitarti nei su 42.

R.JUZIKIS:
Tikrai yra daug tiesos, kad su viena dviem susitarti lengviau nei su 42 urėdijomis. Problema yra ir ta, kad visuomenė, kuri, aš taip tikiuosi, palaiko miškininkus, ir ypač tikiuosi, kad palaiko girininkus, dažnai kalba tą, ką mato. O matome ką? Dažniausiai vežamą medieną. Tad reikia kiekvieną kartą aiškinti visuomenei, kur ta mediena vežama, kad ji nėra „parceliuojama“, kaip liaudiškai kalbama. Ir kad girininkų bei miškininkų pagrindinė priedermė yra atsodinti mišką, jį puoselėti ir paruošti. Vis dėlto tai yra produktas. Ir mes, valstybė, nesame tokie turtingi, kad mišką paleistume vėjais, yra taisyklės, kad jis turi būti paruoštas ir parduotas.

Mūsų sistema kaip ir prekybos modelis, - kas rinkoje pasiūlo didžiausią kainą, tas ir laimi.

G.JAKAVONIS: Suomijos Konstitucijoje yra įrašas, kiek procentų turi sudaryti miškų plotas. Ne šiaip kokiame įstatyme, o Konstitucijoje!

A.STRAZDAS: Lietuvos miškingumas vis didėja. Šiuo metu jis yra 33 proc. Prisimenu, kai įstojau į Žemės ūkio akademiją 1975-aisiais, dekanas uždavė klausimą, koks yra Lietuvos miškingumas. Tuo metu miškingumas buvo 27,2 proc. Kadangi mano tėtis miškininkas, aš į šitą klausimą atsakiau. Kaip matote, miškingumas padidėjo 6 proc.

Lietuvos teritorija yra 64 tūkst. hektarų, taigi suskaičiuokime, kiek jos sudaro miškai. Tai pirmas atsakymas, kodėl mūsų Konstitucijoje nėra nurodyta, kiek turėtų būti miškų. Tačiau yra ilgalaikės miškų programos, kuriose numatyta, kad miškingumą reikia padidinti iki kokių 35 proc. To siekiama kiekvienais metais. Juk yra daug nederlingų dirvonuojančių žemių.

Varėnos rajonas yra specifinis, čia miškingumas yra didesnis nei 60,62 proc. Teko susitikti su buvusiu rajono meru, jis kalbėjo, kad Varėnos rajonui Miškų įstatymas yra tam tikras stabdis, negali plėtotis gyvenamųjų namų statyba. Yra tam tikrų problemų, kurias reikia išspręsti. Tačiau galima tai padaryti nepažeidžiant tam tikrų pusių interesų.

G.JAKAVONIS: Kaimas visada buvo Lietuvos šaknys, kur išsilaikydavo mūsų kalba ir tautosaka. Visada lietuvių Tauta atsigaudavo nuo žemės. Mūsų kaimas nyksta, ką daryti, kad neišnyktų ir miškai?

E.BARTKEVIČIUS: Ką daryti? Gal negražu taip pasakyti, bet nereikia tokių drastiškų reformų, tada tikrai mūsų miškai gražiai žaliuos.

Yra, sakykime, kokių nors smulkmenėlių, kurias įvardijo generalinis urėdas, bet jas visas galima išspręsti urėdijos viduje.

Dabar man atėjo mintis, kad nukentėtų ne tik miškininkai, nukentėtų ir daug kaimo žmonių, kurie šalia to miško yra. Nes jeigu būtų stambios urėdijos, iš karto prasidėtų ir stambūs viešieji pirkimai. Kaimo žmonės nesugebėtų dalyvauti tuose pirkimuose. Ateitų stambūs užsakovai. Kaimo žmonės nebegautų darbų mišką sodinant, mišką kertant ar panašiai. O jeigu tas stambus viešojo pirkimo dalyvis ir pasisamdytų kaimietį, jis dirbtų vergo sąlygomis. Taigi manau, kad miškininkai pasiruošę ir toliau gerai dirbti. Jie neužsispyrę, pasiruošę reformuotis. Tai vyksta nuolat, nenutrūkstant. Manau, mes tai išlaikysime.

G.JAKAVONIS: Kiti metai paskelbti Piliakalnių metais. Piliakalnių yra ir urėdijų teritorijose. Kas jiems nutiktų?

K.GRYBAUSKAS:
Kernavėje yra ne vienas piliakalnis, bet, kad ir kaip keista, Ukmergės miškų urėdija nutarė Kernavės girininkiją panaikinti. Tikrai nesuprantama. Ten labai gražus pažintinis takas. Žmonės, kurie atvažiuoja, jei negali su ekskursija pereiti per Kernavės piliakalnius, tą laiką praleidžia miške. Vienas iš bendruomenės narių kiekvienais metais organizuoja miško dienas, yra ir kitokių renginių. Taigi beveik visi apylinkių gyventojai nepritarė šiam svarstymui.

Kitas pavyzdys - Ukmergėje esanti Želvos girininkija. Želvos girininkas daug dirba su bendruomene ir yra viso Ukmergės rajono bendruomenių pirmininkas. Tai reiškia, kad girininkai užėmę tvirtą vietą visuomenėje, žmonės pas juos gali ateiti ne tik dėl miškų, bet ir bet kuriuo kitu klausimu.

Kaip vienas iš reformos variantų - sugrįžti prie senųjų tradicijų ir jas puoselėti. Valstybiniai miškininkai, eiguliai ir girininkai spręsdavo visus klausimus, kurie iškildavo privačių miškų savininkams. Kontroliuoti yra kitos struktūros, yra valstybinių miškų tarnyba, kuri gali atvažiavusi patikrinti. Tai dar labiau priartintų mūsų žmones, visi žinotų, kad reikia atvažiuoti į girininkiją, girininką rastų bet kuriuo paros metu. Anksčiau, aišku, taip buvo, bet kažkuriuo laiku viską centralizavo, o pasekmės yra blogos, nes Ukmergėje, pavyzdžiui, privačių miškų savininkais, kurių yra 9000, rūpinasi vos du žmonės ir jie, aišku, niekur nespėja. Išeina tokia paviršinė pagalba ir žmonės vienas kito pradeda nebesuprasti.

G.JAKAVONIS: Atsimenu tokią diskusiją pasišaipant. Sako: gerai tau būti girininku, tavęs darbe niekada nėra, paklausi kur - miške... Apsiginti, kad laiku neateini darban, pasiteisinimą visada turi.

R.JUZIKIS: Šiandien girininkas pasiekiamas beveik 24 valandas per parą, jeigu ne mobiliuoju, tai vietiniu, ačiū Dievui, juos dar vis palieka.

Daugiau straipsnių skaitykite čia.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s