respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Žmogus iš Maidano: švelnios okupacijos nebūna (3)

2019 rugpjūčio mėn. 19 d. 11:07:10
Živilė Kavaliauskaitė, „Šiaulių krašto“ žurnalistė

Dai­lės fes­ti­va­ly­je "Šiau­lių Mon­mart­ro res­pub­li­ka" da­ly­va­vęs gar­su­sis Uk­rai­nos dai­li­nin­kas Mat­ve­jus Vais­ber­gas sa­ve va­di­na žmo­gu­mi su Mai­da­no sie­la. "Ne vis­kas vyks­ta taip, kaip no­rė­tų­si. Ir, de­ja, ne taip grei­tai. Ma­no klai­da, kad gal­vo­jau, jog po Mai­da­no mes vi­si pa­si­kei­tė­me. Paaiš­kė­jo, kad pen­ke­ri me­tai – per ma­žai", – sa­ko M. Vais­ber­gas. Mai­da­no me­tu su­kur­tas dai­li­nin­ko cik­las "Sie­na" eks­po­nuo­tas Uk­rai­no­je, Len­ki­jo­je, Sa­kart­ve­le, Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, šiai te­mai skir­ti dar­bai nu­ke­lia­vo ir į Niu­jor­ką.

×
nuotr. 1 nuotr.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

 

Re­van­šo bai­mė

– Kaip jau­čia­tės šiau­lie­tiš­ka­me Mon­mart­re?

– Šiau­liuo­se jau­čiuo­si la­bai ge­rai. La­bai pa­tin­ka žmo­nių po­žiū­ris į me­ną ir me­ni­nin­kus. Ma­lo­nu ir ne­tgi, sa­ky­čiau, jau­di­na.

Esu bu­vęs Lie­tu­vo­je: Kau­ne, Vil­niu­je, Pa­lan­go­je, Klai­pė­do­je. Bet Šiau­liuo­se – pir­mą kar­tą.

Šiau­lius, man at­ro­do, kaž­kiek ga­lė­tų pieš­ti Ša­ga­las: yra to­kių me­di­nių na­mu­kų! Pri­si­me­nu, jų bū­da­vo Ki­je­ve, bet be­veik ne­be­li­ko.

Pas­ta­rą­jį kar­tą Lie­tu­vo­je bu­vau 2014 me­tais – ple­ne­re Pa­žais­ly­je.

– Gal­būt Lie­tu­vo­je tu­ri­te šak­nų?

– Neat­mes­čiau. Aš žy­das, ma­no pro­se­ne­lis bu­vo lit­va­kas, jo pa­var­dė Ba­sis. La­bai ga­li bū­ti: pa­var­dės ga­lū­nė lie­tu­viš­ka, Vil­niaus Gao­nas ir taip to­liau. Ma­nau, kad šak­nų yra.

– Neieš­ko­jo­te?

– Su­dė­tin­ga. Mo­čiu­tės jau nė­ra, pro­se­ne­lio aky­se ne­ma­čiau, mi­rė prieš dve­jus me­tus iki ma­no gi­mi­mo. Apie jį daug gir­dė­jau, jis bu­vo la­bai ti­kin­tis, skir­tin­gai nei aš.

– Ko­kia da­bar si­tua­ci­ja Uk­rai­no­je – iš­rink­tas nau­jas Pre­zi­den­tas, Dū­ma?

– Švel­niai ta­riant, man ne­la­bai pa­tin­ka. Aš žmo­gus iš Mai­da­no, Mai­da­no dva­sios žmo­gus. Da­bar bi­jau re­van­šo ar­ba ban­dy­mo at­si­re­van­šuo­ti. Vi­siš­ku re­van­šu ne­ti­kiu, bet ti­kiu ban­dy­mu.

– Ko­dėl taip gal­vo­ja­te?

– Pen­ke­ri me­tai praė­jo nuo Mai­da­no, nuo ver­ty­bių re­vo­liu­ci­jos, kaip vi­siš­kai tei­sin­gai pa­va­di­no­me, kai iš­ryš­kė­jo nuo­sta­tos, ju­dė­ji­mo kryp­tys – į Eu­ro­pą, Eu­ro­pos Są­jun­gą, į NA­TO ir t. t.

Da­bar, man at­ro­do, pra­de­da at­si­ras­ti... Mes juk ži­no­me dau­ge­lį žmo­nių, ku­rie už to sto­vi. Ko­dėl taip gal­vo­ju? To­dėl, kad taip yra, kaip be­bū­tų gai­la.

Esu tarp 25 pro­cen­tų, ku­rie bal­sa­vo už Po­ro­šen­ką. Ma­nau, kad šis Pre­zi­den­tas nau­jo­jo­je Uk­rai­nos is­to­ri­jo­je ge­riau­sias. Tu­riu jam daug klau­si­mų, kaip ir kiek­vie­nam žmo­gui. Gai­la, kad bu­vo daug klai­dų.

Paaiš­kin­siu, ko­dėl aš esu Po­ro­šen­kos pu­sė­je. Tu­riu drau­gų ir Ru­si­jo­je. Prieš Pre­zi­den­to rin­ki­mus man ra­šo vie­na mo­te­ris, ži­no­ma tei­sių gy­nė­ja, fo­tog­ra­fė. Da­bar Uk­rai­nos jū­rei­viams, areš­tuo­tiems Ru­si­jo­je, mais­tą ne­ša.

"Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te ko­kiu ly­giu pas mus – iš kiek­vie­no te­le­vi­zo­riaus, ly­gin­tu­vo, – ra­šo ji, – iš kiek­vie­no ra­di­jo taš­ko lie­ja­si pur­vas ant Po­ro­šen­kos. Aš ne­ga­liu jums pa­tar­ti, aš ki­tos ša­lies pi­lie­tė, ga­liau­siai – ša­lies ag­re­so­rės pi­lie­tė. Bet vien dėl to ei­čiau bal­suo­ti už Po­ro­šen­ką."

Įvy­ko tai, kas įvy­ko. Kar­tais no­ri­si nu­bus­ti ir pa­klaus­ti: "Kur aš? Ki­je­ve? Ar ta­me Ki­je­ve, kur vy­ko Mai­da­nas?!"

Ypač pir­mo­mis die­no­mis po rin­ki­mų bu­vo gė­da nu­bus­ti. Nu­bun­di ir gė­da. Kaip taip ga­lė­jo nu­tik­ti? Aš ne­ti­kė­jau. Aš ne­ži­no­jau, kas jis. Ak­to­rius. Kaip taip?!

Kar­tą pa­žiū­rė­jau jo pro­gra­mą, gal­vo­jau, išei­siu iš pro­to, so­vie­ti­nis hu­mo­ras, že­miau kri­ti­kos, toks, ku­rio, ma­no ma­ny­mu, nor­ma­lus žmo­gus iš vi­so ne­ga­li žiū­rė­ti. Pa­si­ro­do, žiū­ri daug žmo­nių, po­pu­lia­ru.

Man sa­ko: jūs gy­ve­na­te ki­ta­me pa­sau­ly­je. Man at­ro­do, tai jie gy­ve­na ki­ta­me pa­sau­ly­je. Jei Ga­li­lė­jas gal­vo­jo, kad Že­mė su­ka­si apie Sau­lę, o vi­si ki­ti gal­vo­jo at­virkš­čiai, tai ne­reiš­kia, kad jis gy­ve­no ki­ta­me pa­sau­ly­je.

– O ka­ras tę­sia­si...

– Ka­ras tę­sia­si – kas yra svar­biau­sia ir bai­siau­sia. Kiek­vie­na ma­no die­na pra­si­de­da tuo, kad at­si­ver­čiu in­ter­ne­tą ir žiū­riu, ar kas ne­žu­vo ka­re. Ir kas­dien kaž­kas su­žeis­tas, kaž­kas žu­vęs... Pas­ku­ti­nis mė­nuo bu­vo vie­nas iš bai­siau­sių. Ko­dėl? Sa­ko, ne­šau­dy­ki­me. Ne­šau­dy­ki­me, ta­da šau­dys tik į mus. Nie­kas ne­no­ri šau­dy­ti. Ma­no sū­nus au­ga, jam ke­tu­rio­li­ka me­tų. Aš ne­no­riu ka­ro.

Aš su­pran­tu, kad ka­rą ga­li už­baig­ti tik tas, ku­ris už­puo­lė. Jei ka­rą baigs už­pul­ta­sis, tai bus ka­pi­tu­lia­ci­ja. Ir seks oku­pa­ci­ja, gal ir švel­nia for­ma, bet švel­nios for­mos ne­bū­na: daug me­tų gy­ve­nau So­vie­tų są­jun­go­je.

Ne tik me­nas

– Apie Mai­da­ną kal­ba jū­sų gar­sus ir di­de­lio dė­me­sio su­lau­kęs ta­py­bos cik­las "Sie­na". Pa­pa­sa­ko­ki­te apie šį kū­ri­nį.

– Jei žiū­rė­tu­me cik­lo "biog­ra­fi­ją", pir­miau­sia jis bu­vo pa­ro­dy­tas Ki­je­ve, iš­kart po Mai­da­no.

Ta­da ke­lia­vo į Lon­do­ną, bu­vo ro­do­mas ES ir Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos ga­le­ri­jo­je. Rei­kė­jo ap­si­spręs­ti: Niu­jor­kas ar Lon­do­nas, pa­ro­dos ne­bu­vo ga­li­ma da­ly­ti. Pa­ro­dą ve­žė­me į Lon­do­ną, o da­lį dar­bų nu­ta­piau spe­cia­liai Niu­jor­kui. Niu­jor­ke ne­bu­vo eks­po­nuo­ja­ma vi­sa se­ri­ja, bet dar­bai, skir­ti tai pa­čiai te­mai. Pa­ro­da Niu­jor­ke vei­kė Uk­rai­nos ins­ti­tu­te, Penk­tojoje ave­niu.

Pas­kui "Sie­na" bu­vo eks­po­nuo­ja­ma Len­ki­jos Sei­me. Da­ly­va­vo Len­ki­jos ir Uk­rai­nos am­ba­sa­dų pa­siun­ti­niai. Ma­nęs pa­pra­šė, kad Len­ki­jo­je pa­ro­da pa­bū­tų dar pus­me­tį.

Dar "Sie­na" eks­po­nuo­ta Sa­kart­ve­le, Na­cio­na­li­nia­me mu­zie­ju­je Tbi­li­sy­je. Ke­lia­vo pa­ro­da ir po Uk­rai­ną.

– Ar pa­ma­ty­si­me "Sie­ną" Lie­tu­vo­je?

– Tu­riu prin­ci­pą: nie­ka­da ne­siū­ly­ti sa­vęs. Jei pa­kvies – su ma­lo­nu­mu. 2014 me­tais, kai da­ly­va­vau ple­ne­re Pa­žais­ly­je, Uk­rai­no­je bu­vo nu­muš­tas Ma­lai­zi­jos lėk­tu­vas "Boeing". Pri­si­me­nu pa­mal­das vie­nuo­ly­ne už Uk­rai­ną. Net­gi man, ne­ti­kin­čiam žmo­gui, bu­vo la­bai svar­bu ir ma­lo­nu, jau­čiau vi­sų lie­tu­vių, ku­riuos pa­žįs­tu, di­džiu­lį pa­lai­ky­mą.

Ma­nau, lie­tu­viai ge­riau už vi­sus mus su­pran­ta. Ypač daug pa­dė­jo Da­lia Gry­baus­kai­tė.

Kai bu­vau Lon­do­ne su "Sie­na", da­ly­va­vo la­bai daug am­ba­sa­dų at­sto­vų. Bet ge­riau­siai kū­ri­nį su­pra­to pa­siun­ti­niai iš bu­vu­sio so­vie­ti­nio blo­ko: iš Če­ki­jos, Len­ki­jos... Tai bu­vo ne tik me­nas, bet ir po­li­ti­nė po­zi­ci­ja.

Kai pie­šiau "Sie­ną", dar vy­ko Mai­da­nas. Kai pra­si­dė­jo pa­liau­bos, nu­spren­džiau, kad jau ga­liu ei­ti į dirb­tu­ves. Kai įvy­kiai vėl pra­si­dė­jo, grį­žau į aikš­tę. Kū­ri­nį pa­va­di­nau "Tie­sio­gi­nio veiks­mo me­nu". Tu­riu vil­tį: kai įvy­kiai liks praei­ty­je, pir­mo­je vie­to­je bus ta­py­ba. Jei atei­ty­je "Sie­na" kur ka­bės, no­rė­tų­si, kad tai bū­tų me­no, o ne re­vo­liu­ci­jos mu­zie­jus.

– Nie­ka­da ne­gal­vo­jo­te emig­ruo­ti?

– Nie­ka­da, nors ma­no ma­ma ir mo­čiu­tė iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją, jų ne­bė­ra šia­me pa­sau­ly­je. Iš­vy­ko dėl ma­mos li­gos. Aš ne­no­rė­jau vyk­ti, ne­no­rė­jau, kad ir ji iš­vyk­tų.

Jau ne­kal­bant apie tai, kad my­liu vie­tą, ku­rio­je gi­miau, su­pran­tu sa­vus žmo­nes. Esu ma­žiau­siai ket­vir­tos kar­tos ki­je­vie­tis. Čia ma­no ger­bė­jai, ma­no me­no my­lė­to­jai, čia ma­no drau­gai.

Prieš daug me­tų nu­ti­ko to­kia si­tua­ci­ja: bu­vo blo­ga nuo­tai­ka, va­žiuo­ju met­ro, gal­vo­ju, man rei­kia iš­vyk­ti. Ma­tau: sė­di mer­gi­na ir man šyp­so­si. Vi­sai suį­žū­lė­jo! O ji ma­nęs klau­sia, jūs Mat­ve­jus? Sa­kau, taip. Ji sa­ko: "Jūs – ma­no my­li­miau­sias dai­li­nin­kas!"

Ki­tas pa­na­šus at­ve­jis bu­vo ne taip se­niai ka­vi­nė­je, ma­ne ir­gi pa­ži­no mer­gi­na. Bu­vo la­bai ma­lo­nu. Tai­gi – kur man ki­tur!

Ži­no­ma, ne­ga­liu vi­siš­kai iš­si­ža­dė­ti, mes ne­ži­no­me, kas ga­li nu­tik­ti. Kai pie­šiau "Sie­ną", dar vy­ko Mai­da­nas, ne­gal­vo­jau, kad ma­no dar­bai bus ro­do­mi Lon­do­ne, Niu­jor­ke, Tbi­li­sy­je ar ta­me pa­čia­me Ki­je­ve.

Aš gal­vo­jau, koks Bau­džia­mo­jo ko­dek­so straips­nis man bus pri­tai­ky­tas. Tuo­met Uk­rai­no­je 2014 me­tų sau­sio 16 die­ną bu­vo priim­ti įsta­ty­mai dėl da­ly­va­vi­mo įvy­kiuo­se. Pa­gal juos jau bū­čiau už­si­dir­bęs straips­nį – ma­nau, kad "Sie­nos" se­ri­ja taip pat "tem­pia" iki straips­nio. Te­ro­riz­mo pro­pa­gan­da – ga­li­ma vis­ko pri­si­gal­vo­ti.

Pas­ta­ruo­ju lai­ku man at­ro­do, kad šie lai­kai ga­li grįž­ti. Už tai, kuo aš di­džiuo­juo­si, ga­li bū­ti įžvelg­ta kal­tė. Ne­pa­so­dins į ka­lė­ji­mą už me­ną, bet... Ti­kiuo­si, kad iki to ne­priei­si­me: jūs bu­vo­te ban­di­tai, te­ro­ris­tai ir taip to­liau.

Ža­vi Ki­je­vo mo­kyk­la

– Esa­te ta­py­to­jas, gra­fi­kas, kny­gų iliust­ra­to­rius. Ko­kios jū­sų mė­gia­mos te­mos?

– Aš tu­riu daug mė­gia­mų te­mų. Ma­no dirb­tu­vių lan­gas sep­tin­ta­me aukš­te, ma­ty­ti Ki­je­vo So­fi­jos so­bo­ras ir daug dan­gaus. Gai­la, kad me­tų pa­bai­go­je ma­no lan­gą už­stos nau­jas na­mas. Dvi­de­šimt me­tų pie­šiu per lan­gą ma­to­mą pei­za­žą. Ne nuo­lat, bet, pa­vyz­džiui, kai pra­si­de­da lie­tus ar pa­si­den­gia rū­kas. Šią se­ri­ją pa­va­di­nau "Silp­nas ent­ro­pi­nis prin­ci­pas".

Ga­liu nu­pieš­ti po­rtre­tą.

Iliust­ruo­ju kny­gas – F. Dos­to­jevs­kį, Bib­li­ją ir t. t. Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą aš – kny­gų gra­fi­kas. Kai bai­giau ins­ti­tu­tą, bu­vo 1985 me­tai, man be­veik ne­da­vė dar­bo – tik me­di­ci­nos lei­dyk­lo­je.

"Ką ži­no­te apie reu­ma­tiz­mą?", "Kas yra iš­sė­ti­nė skle­ro­zė?", "Aku­še­ri­jos-gi­ne­ko­lo­gi­jos ži­ny­nas". Pas­kui pa­sa­kiau: vis­kas, dau­giau ne­be­no­riu jo­kių kny­gų.

Bet vė­liau ma­no drau­gai ėmė pa­tys leis­ti kny­gas. Pak­lau­sė, ar ne­no­rė­čiau iliust­ruo­ti. Da­vė Or­te­gos I Ga­se­to, gar­saus is­pa­nų fi­lo­so­fo eseis­to, teks­tą. Pers­kai­čiau. Pa­sa­kiau, ge­rai, da­ry­siu. Apie pi­ni­gus ir apie dar­bų ko­ky­bę ne­kal­bė­jo­me. Ga­lė­jau da­ry­ti, ką no­riu.

Iliust­ra­vau Jo­zef Rot kny­gas, man la­bai svar­bi Jo­bo te­ma. Kaip ir bib­li­nės te­mos – sep­ty­nios pa­sau­lio su­tvė­ri­mo die­nos.

Aš pa­ts ban­džiau su­pras­ti, ką pie­šiu. Leng­viau pa­sa­ky­ti, ko ne­pie­šiu.

– Ko­kia šiuo­lai­ki­nė Uk­rai­nos dai­lė?

– La­bai įdo­mi, la­bai stip­ri. Daug me­ni­nin­kų į Ki­je­vą at­vy­ko iš Lvo­vo, Ode­sos, Char­ko­vo. Nors ge­ra ir Char­ko­vo mo­kyk­la, ir Ode­sos, ir Lvo­vo.

Ki­je­vo mo­kyk­la ma­no aki­mis – nuo­sta­bi.

Rei­kia pa­mi­nė­ti mi­ni­mum du žmo­nes, me­no­ty­ri­nin­kus: ko­lek­ci­nin­ką Igo­rį Di­čen­ko (1946–2015) ir Dmit­ri­jų Gor­ba­čio­vą, jis bu­vo vy­riau­siasis Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus fon­dų sau­go­to­jas ir iš­gel­bė­jo daug praė­ju­sio am­žiaus ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio dai­li­nin­kų pa­veiks­lų.

Jis į pa­sau­li­nį kon­teks­tą at­ve­dė uk­rai­nie­čių me­ną: Ba­ga­ma­zo­vą, Ma­le­vi­čių. Da­bar gin­či­ja­ma­si, kam pri­klau­so Ma­le­vi­čius – Len­ki­jai, Ru­si­jai, Uk­rai­nai. Jis sa­ve lai­kė uk­rai­nie­čiu, mo­kė Ki­je­ve.

Igo­ris Di­čen­ka, ku­rio ko­lek­ci­jo­je bu­vo Ma­le­vi­čius, 80-ųjų pabaigoje–90-ųjų pra­džio­je su­ren­gė to­kias pa­ro­das!

Pa­vyz­džiui, klau­siu drau­go, ar no­rė­tu­mei su­da­ly­vau­ti pa­ro­do­je? Jis ma­nęs tei­rau­ja­si, kas dar bus. Sa­kau, na, aš. O jis sa­ko: "Aš su Ma­le­vi­čiu­mi vie­no­je pa­ro­do­je bu­vau!" Ir tai tie­sa, aš ir­gi bu­vau eks­po­nuo­ja­mas su Ma­le­vi­čiu­mi. Kar­tu eks­po­na­vo­mės su avan­gar­do pir­mei­viais.

Ki­je­vo mo­kyk­la – la­bai įdo­mus reiš­ki­nys.

Lais­vės kai­na

– Ar ti­ki­te Uk­rai­nos atei­ti­mi?

– Ži­no­ma, ti­kiu. Bet ne vis­kas vyks­ta taip, kaip no­rė­tų­si. Ir, de­ja, ne taip greit. Ma­no klai­da, kad gal­vo­jau, jog po Mai­da­no mes vi­si pa­si­kei­tė­me. Paaiš­kė­jo, kad pen­ke­ri me­tai – per ma­žai.

Žmo­nės pa­var­go nuo nuo­la­ti­nio spau­di­mo. "Ko­dėl aš tu­riu gal­vo­ti, ge­riau pa­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių, pa­nar­šy­ti so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Aš – ne po­li­ti­kas, po­li­ti­ka to­li nuo ma­nęs."

Jei tu to­li nuo po­li­ti­kos, po­li­ti­ka pa­ti pas ta­ve ateis.

– Praė­jo be­veik 30 me­tų po So­vie­tų Są­jun­gos žlu­gi­mo, ko­dėl Uk­rai­na ne ten, kur Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja?

– Lie­tu­va, Lat­vi­ja, Es­ti­ja vi­są lai­ką ko­vo­jo už ne­prik­lau­so­my­bę. Uk­rai­nos is­to­ri­ja su­dė­tin­ga. Mū­sų ne­prik­lau­so­my­bė gau­ta kaip do­va­na: su­si­ta­rė tri­se, ir lais­vė.

Is­to­ri­ja ro­do, kad už lais­vę rei­kia su­si­mo­kė­ti. Jei ne iš kar­to, tai vė­liau. Mū­sų Dan­giš­ko­ji šim­ti­nė, jau 13 tūks­tan­čių žu­vu­sių­jų ka­re. Ir kiek dar tai tę­sis...

Pu­ti­nas į komp­ro­mi­sus neis, jam rei­kia vis­ko, vi­sos Uk­rai­nos. Čia mes sa­ko­me, kad iš mū­sų Kry­mą atė­mė, jis sa­ko, kad iš jo atė­mė Uk­rai­ną. Ir ne tik jis taip gal­vo­ja, bet ir di­de­lė da­lis gy­ven­to­jų. "Mū­sų Ki­je­vas!" Ne, ne jū­sų.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (3)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BOMBA: Afganistane žuvo 17 žmonių ir dar dešimtys buvo sužeisti, kai mečetėje Rytų Afganistane penktadienio pamaldų metu buvo detonuota bomba.
  • KELYJE: praėjusią parą, spalio 17-ąją, Lietuvos keliuose policija užregistravo 87 eismo įvykius, 10 eismo įvykių metu buvo sužeista 14 žmonių; žuvo 53 metų pėsčiasis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +9 +11 C

 

+9 +11 C

+15 +17 C

+15 +17 C

 

 +16 +17 C

0-3 m/s

0-3 m/s

 

0-3 m/s