Žinomiausias Lietuvos anūkas ėmė byloti arabiškai. Matyt, ruošiasi tapti mula?nuotraukos (69)

2021 liepos 25 17:00:00 Perskaitė 1989

„Respublikos" savaitės akiratyje - garsiausias Lietuvoje anūkas, užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Savo paskyroje feisbuke į būsimus ir jau esamus nelegalus ėmęs byloti arabiškai. Nors nė vienas į Dzūkiją įbėgęs arabas nesiruošia mokytis dzūkiškai ar kitaip lietuviškai prabilti, mūsų ministrai jau pratinasi prie arabų šnektos. Aiman, dar neapsipjaustė, bet arabams įtikti ruošiasi. Kad arabams toliau į Lietuvą plūstant ir ėmus Solecznikuose, atsiprašau, Šalčininkuose kabinti lenteles ne su lenkiškais, bet su arabiškais gatvių pavadinimais, mūsų valdininkai sugebėtų tuos pavadinimus perskaityti. Kitaip išlėks iš darbo. Ir tiksliai žinotų, kiek nuo Vilniaus yra kilometrų ne iki Astravo, bet iki Mekos. O ką gali žinoti? Gal arabų kalba Lietuvoje taps valstybine. Na, tokia neva lietuvių, bet arabiškos tarmės. Tiek apkaišyta arabeskomis, kad lietuviško fasado nesimatys.

 

Lietuva pirmą kartą abiejų šalių istorijoje užmezgė diplomatinius santykius su Irako Respublika tik 2006 metų sausį. Praėjus beveik trejiems metams, kai į Iraką įžengė JAV ir Didžiosios Britanijos kariuomenė ir jėga buvo nuverstas Sadamas Huseinas (1939-2006). Irako ambasadorius Lietuvai reziduoja ne Vilniuje, bet Varšuvoje. Irake turime tik Garbės konsulą Ibrahimą Othmaną Mahmodą. Tad sprendžiant iš ankstesnio valstybių bendravimo, nebuvome vieni kitiems labai įdomūs. Ir staiga prasidėjus neteisėtų migrantų veržimuisi, Irakas tapo toks aktualus, kad G.Landsbergis pats nudardėjo į „ugnies karščio šalį Iraką". Čia susitiko su Irako diplomatijos vadovu Fuadu Huseinu, o vėliau - su visa Irako vyriausybės delegacija. Ar G.Landsbergis ir jiems bylojo arabiškai - oficialieji šaltiniai nutyli. Bet tikėtina, jog tokiame svilinančiame karštyje pirmasis šalies anūkas dar varžėsi kalbėti kitatikių kalba. Nes mokėjo tik tris keturis žodžius. Grįžo kupinas entuziazmo. Nors Rytų kraštuose mandagiai daug žadama, bet lygiai taip pat mandagiai pažadų nevykdoma.

Ar derėjosi pagal papročius?

Taisyklingai veikdamas G.Landsbergis turėjo visus Irako vyriausybės delegacijos narius pabučiuoti į abu skruostus ir kiekvieną pasveikinti:„Ramybė jums." O šie atsakyti: „Ir su jumis tebūna ramybė bei Dievo malonė ir gailestingumas tebūna su jumis." Tada G.Landsbergis kiekvienam iš eilės turėjo atsakyti: „Būk pasveikintas, garbusis, kaip gerbiamasis laikosi, tebūnie pašlovintas Viešpats, kaip sveikata? Kaip gyvenimas?" Galiausiai pasiūlyti kavos ar arbatos. Nes, kaip savo dienoraščiuose rašo britų diplomatas Roris Stiuartas, dalyvavęs sąjungininkų sugriauto Irako atstatyme, ritualiniai sveikinimai ir vaišingumas šioje visuomenėje yra būtinas dalykas, kone pareiga. Ar mūsų ministras iš anksto pasirūpino, pasitaręs su Austėja, kažkur užplikyti kelis termosus arbatos? Oficialieji Vilniaus ir Bagdado šaltiniai nutyli. Ar atsisveikindamas apšlakstė kvapiu vandeniu susirinkusiųjų veidus bei rankas? Šaltiniai taip pat nutyli. Tarsi pirmasis anūkas būtų susitikęs su Ali baba ir dar su 40-čia. Nesakysiu su kuo. Bet kadangi G.Landsbergis atvyko į Bagdadą be maišo JAV dolerių, eurų ar bent dinarų, tai pokalbiai buvo beprasmiški. Be prekybos poveikiu. Neįdomūs. Neįkvepiantys stengtis dėl kažkokių išbalusių lietuvių. Kokia prasmė gaišti laiką, jei niekas nenusiveda irakiečio funkcionieriaus į kamputį ir asmeniškai nešnipšteli apie dinarus už asmeninę paslaugą. Kurios pats Irakas visai nepageidauja. Priimti savo išbėgusius piliečius atgal? O kam? Žmonių čia ir taip netrūksta. Yra daugiau kaip 38 milijonai. O kuo daugiau pabėgs maištingųjų, vis nepatenkintų kurdų, tuo geriau.

Negi skraidys ant „skraidančio kilimo"

Irako pusė stengėsi išpešti iš jiems visiškai neįdomios Lietuvos pirmojo anūko kuo daugiau naudos. Dėl Europos Sąjungos vizų, kelionių. O G.Landsbergiui, atvykusiam be dinarų maišo, vėlgi teliko vaizduoti įtakingą. Galintį padėti Irakui geriau bendradarbiauti su Briuseliu. O kokia nauda mums? Negi tikimės, kad koks nors Irako ministras puls įtikinėti irakiečius, kad bus vietinių ir Baltarusijos turizmo firmų apgauti. Na, kas taip grubiai kišasi į privatų firmų verslą. Net pačiame banaliausiame Rytų turguje toks ministras, pažeidęs nerašytą prekeivių etiką, būtų apmėtytas akmenimis ir išgrūstas iš turgaus. Užtraukęs gėdą visai giminei. Nuo kada prekybininkams draudžiama apgauti kvailą pirkėją? Įsiūlyti dar neprinokusį arbūzą? O kas žino? Gal irakiečius grūstis į Lietuvą vilioja koks nors Irako užsienio reikalų ministro šeštos eilės pusbrolis. Ar jo žmonos penktos eilės pusseserė, dėdė ir trys tetos? O gal uošvis vadovauja keleivius skraidinančiai firmai? Negi Alachas ir Koranas draudžia skraidyti lėktuvams? Negi būtina skraidyti tik su „skraidančiais kilimais"? Rytai europiečio protui vis dar nėra pavaldūs. Tiek Artimieji, tiek Tolimieji. Nepakanka G.Landsbergiui žinoti, kad musulmonai nevalgo kiaulienos ir dažnai meldžiasi.

Teks tapti mula

Tad kol kariškiai skuba statyti apie 600 km ilgio sieną, G.Landsbergis, matyt, pats nesitikėdamas, kad apie lietuviškus spąstus, paspęstus irakiečiams, afganams, afrikiečiams mūsų pasienyje, ims byloti mulos, šeichai, Korano aiškintojai ir Bagdado poetai, pats imasi švietėjiškos veiklos:

„Jus nori apgauti, nori pasisavinti jūsų pinigus pasinaudodami jūsų patiklumu ir neišmanymu. (...) Jūs gyvensite palapinių miestelyje tol, kol rasime būdų jus grąžinti namo. Ir jūs grįšite. Tik be pinigų, kuriuos sumokėjote."

Ar arabai tokiu arabišku išaiškinimu patikės - kitas klausimas. Kol kas dar nepatikėjo. Nes šiomis dienomis Irake nebuvo susprogdintas nė vienas turizmo biuras. Nelegalų giminaičiai dar nesuspardė nė vieno gido. Atvykėliai toliau į Lietuvą brukasi. Juolab kai atrodo, jog jie pamaldesni savo išmaniajam telefonui nei Pranašui. Antraip mūsų valdžia galėtų jiems pasiūlyti nemokamą piligriminę kelionę į Meką. Išvilioti baltarusišku būdu. Tik ne prie Lietuvos sienos, bet Saudo Arabijoje palikti. Manyčiau, ir šventose vietose praverstų „nepilnamečiai inžinieriai, IT specialistai".

Jei Lietuvos pilietis ne grybaudamas pasiklydęs, bet sąmoningai neteisėtai pereis kitos valstybės sieną, jis bus teisiamas ir pasodintas už grotų. O mes neteisėtus nelegalus, kurie tyčia bjaurojasi, teršia, kad mes, netekę kantrybės, juos išgrūstume iš palapinių stovyklų lauk, humaniškai toleruojame, maitiname. Rūpinamės jų higiena, nors kai kurie jų net nesuvokia, kas yra asmens higiena. Ką gi, puošiame savo gimtinės klonius arabeskomis. Jei svarbiausias šalies anūkas jau byloja arabiškai, tai ir mums reikia neatsilikti. Dar nespėję suanglėti imsime arabėti. O jie mums atgalios pūs arabus. Apie „nepilnamečius inžinierius, IT specialistus".

Lietuvos Baudžiamojo kodekso 291 str. skelbia: „Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos sieną, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 2 metų." Nuo bausmės atleidžiama tik tada, jei pažeidėjas išsiunčiamas į tą valstybę, kurios pilietis yra. Arba pasiprašo prieglobsčio. Bet kokį prieglobstį gali gauti žmogus, tyčia išmetęs savo pasą ir negalintis įrodyti tapatybės...

 

 





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net