respublika.lt

Valstybei skausmingų pamokų nė viena valdžia taip ir neišmoko

Apskritojo stalo diskusija su Gediminu JAKAVONIU

(122)
Publikuota: 2022 lapkričio 07 22:00:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 1 nuotr.
Žvilgsnis į Klaipėdos jūrų muziejaus laivų espoziciją primena, kad prieš 30 metų Lietuva buvo vadinama jūrine valstybe... Redakcijos archyvo nuotr.

Paskelbę Nepriklausomybę, savo rankose turėjome visas strategines įmones. Dabar matome, kad, daugumą jų atidavę į privačias rankas, likome tartum prie „suskilusios geldos". Tačiau ir tokia liūdna patirtis netapo pamoka. Kodėl?

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs LR Seimo pirmininkas, teisininkas Artūras PAULAUSKAS, politologas Algis KRUPAVIČIUS, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS bei buvęs Seimo narys, psichologas Gediminas NAVAITIS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Diskusiją norėtųsi pradėti nuo fakto, kaip ne per seniausiai faktiniu valstybės vadovu įvardintas politikas reikalavo iš Rusijos atlyginti okupacijos metu Lietuvos patirtą žalą. Viskas būtų lyg ir teisinga, bet kai pagalvoji, kiek mums viso ko buvo likę atsiskyrus nuo Sovietų Sąjungos...


„Mažeikių nafta", jūrų laivynas, Ignalinos AE, daugybė buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių ir t.t. Ekonomistai skaičiavo, kad buvome viena turtingiausių pasaulio šalių, bet viską privatizavome, pusvelčiui išpardavėme, leidome išvogti. Kas, Jūsų manymu, tada įvyko, kad turėto valstybės turto nesugebėjome išlaikyti savo rankose?

A.PAULAUSKAS: Šie klausimai mus grąžina į valstybės atkūrimo pradžią. Šiandien galime objektyviai pažvelgti į pirmuosius dešimt mūsų valstybės metų ir pabandyti suprasti, kodėl buvo daromos klaidos valstybės valdyme, kodėl nesuveikė saugikliai, ginantys asmens ir visuomenės interesus, kodėl tylėjo pilietinė visuomenė, kodėl net dešimt premjerų pasikeitė per dešimt metų. Ir dar kiltų šimtas „kodėl"...

Kalbame apie valstybės turto išpardavimą, tačiau Lietuva neteko virš milijono savo gyventojų, piliečių, o tai, mano manymu, yra didžiausias praradimas. Ne karas, ne badas ar stichinės nelaimės išvarė juos iš šalies, bet nematymas perspektyvų kurti normalų gyvenimą Lietuvoje. Daugelis valstybės reformų buvo nukreiptos į politinių, partinių, tarptautinių, asmeninių tikslų siekimą, o žmonių interesai, jų gerovė, mažai ką domino.

Aš prisimenu, kaip prie privatizuotų fabrikų, gamyklų žmonės naktimis degindavo laužus, reikalaudami iš naujųjų kapitalistų atlyginimų už dvejus, trejus darbo metus, kaip per dieną, žlugus kolektyvinei žemės ūkio gamybai, kolūkietis turėjo tapti ūkininku, kaip žmonės ilgus metus kovojo už prarastus indėlius bankuose, kaip žemės savininko vaikai dar iki šiol bylinėjasi su „persikėlusiais" žemę į jų sodžių asmenimis ir t.t..

Tuo metu dirbau Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru ir akivaizdžiai teko matyti nenusisekusių reformų pasekmes, su kuriomis kovojo teisėsaugos institucijos.

Pasakyti, kad privatizacijos procesas buvo neskaidrus, vadinasi, nieko nepasakyti. Čekinis įmonių privatizavimas ne tik nedavė valstybės biudžetui pajamų, bet ir tikrų savininkų, suinteresuotų gamybos vystymu. Šoko terapijos ekonomikai nebuvo paruošta teisinė bazė, teisėsaugos institucijoms trūko materialinio aprūpinimo, darbuotojų, todėl kriminalinis elementas greitai pajuto privatizacijos proceso naudą. Tokio privatizavimo pasekmė - 33 procentai Lietuvos žmonių neišlipa iš skurdo zonos, vidurinioji klasė labai nedidelė, o Lietuva tarp šalių, kuriose didžiausia atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų.

A.KRUPAVIČIUS: Žvelgiant į Lietuvos patirtis ir pamokas daugiau nei per tris dešimtmečius po 1990-ųjų, pastebimas vienas iškalbingas, bet paradoksalus faktas. Pamatykime save lygindami. Vakarų Vokietija, kurioje bemaž 95 proc. Reino pramoninės pakrantės, o ir likusi šalies dalis 1945-aisiais buvo tiesiog fiziškai nušluota nuo žemės paviršiaus, sugebėjo atkurti 1939 m. lygio BVP vienam gyventojui maždaug po 7- 8 metų, t.y. 1952 ar 1953 metais, kai Lietuva analogišką ikikrizinį, tik jau 1989 m. lygmens, rodiklį vėl pasiekė tik 2003-2004 metais, arba po 13-14 metų, t.y. po dvigubai ilgesnio laikotarpio nei pokarinė Vokietija. Nors Lietuvoje karo nebuvo, tad kas čia buvo baisiau nei karas?

Dalis atsakymo veikiausiai būtų ta, kad ponepriklausomybinės ekonominės reformos, arba perėjimas į rinkos ekonomiką, buvo neapskaičiuotas ir netinkamai vykdomas. Pirmiausia pasirinktas ydingas modelis - vadinamoji čekinė privatizacija, o vėliau ir išpardavimas pigiai už grynus pinigus. Beje, privatizacija pradėta net neturint nacionalinės valiutos - lito. Vien tai dažnai yra vertinama kaip esminė klaida.

Lygiai klaida buvo per labai trumpą laiką privatizuoti daugiau nei du trečdalius valstybės turto. Užsienio ekspertai jau vėliau sakė, kad tai turėjo savo kainą. Privatizacijoje laimėjo vadinamieji insaideriai (realiai sena ir beiškylanti nauja nomenklatūra) ir šešėlinės ekonomikos bei kriminalinio pasaulio veikėjai. Kaip visada tokiais perversmų laikais, prisidėjo jo didenybė godumas ir savanaudiškumas, vyko „stebuklingi" apsivertimai, kai net nekilnojamasis turtas tapo kilnojamuoju.

Dar daugiau. Socialinės reformos didžiąja dalimi ne tik buvo socialiai nejautrios, bet ir antisocialios. Jokios visuomeninės sutarties, kaip galėtų pasakyti prancūzų filosofas Ž.Ž. Ruso, dėl tų reformų nebuvo ir ji niekada neatsirado. Priešingai, „skęstančiųjų gelbėjimas" teliko pačių skęstančiųjų reikalu.

V.RUBAVIČIUS: Kas ir kaip vyko su tuo vadinamuoju „liaudies turtu", kitaip tariant, išsilaisvinusiai iš sovietinės okupacijos tautai ir visuomenei atitekusiomis gėrybėmis? Pirmiausia visuomenė nelabai nutuokė, kad ji esanti tokio turto savininkė. Jis kaip buvo, taip ir išliko valdančiųjų rankose. Tik dabar jau reikėjo keisti jo pobūdį ir priklausomybę - privatizuoti. Vadinasi, imti ir pasidalyti.

Tad valdančiųjų rankose esantis, bet jiems tarsi ir nepriklausantis turtas turėjo būti kuo skubiau paverstas privačiu, kitaip tariant, nusavintas. Žmonės gana greit pajuto, kad čia vyksta nešvarūs žaidimai - vieni labai greitai turtėja ir milijonierėja kitų - tą turtą kūrusių - sąskaita.

Tad privatizavimo ir ekonomikos liberalizavimo vajus greit buvo labai tiksliai įvardytas - „prichvatizacija". Prichvatizavimo schemos tobulėjo, jos veiksmingos iki šių dienų. Kur tik išgirsime apie „liberalizavimą", ten toji schema ir veikia. Aiškiausias pavyzdys - „Igničio" vertimas akcine bendrove. Vyksmas kelių pakopų, gerokai užtrukęs, tačiau vėlgi - išrinktiesiems pilasi milijonai.

Matyt, niekas nedrįs parašyti išparceliuoto ir nusavinto Lietuvos turto istorijos, nesiims įvertinti tų šimtamilijardinių nuostolių. Toks mokslininkas nemenkai rizikuotų užsitraukti didelę nemalonę kad ir visuotinu elitiniu tylos smerkimu bei atmetimu. Juk prisimename, kaip mūsų valstybės vadovas aiškino, esą „Mažeikių naftą" būtina kuo greičiau parduoti kad ir už vieną simbolinį dolerį. Toks buvo įsivaizdavimas apie turimą turtą ir jo valdymą.

G.NAVAITIS: Įsitraukę į ginčus apie praeitį, vis dar suvedinėdami kone ketvirčio amžiaus ar ir dar senesnės politines sąskaitas, negalime vieningai, o svarbiausia protingai, veikti dabartyje. Todėl dabartiniai socialiniai bei ekonominiai projektai vis dar teikiami be kaštų ir naudos analizės. Jų rengėjams nelabai rūpi, kas ir kiek kainuos ir kokią tai duos naudą. Todėl reformos vyksta nepertraukiamai, o jų rezultatai neįvertinami, bet labai rūpinamasi, kad būtų sužlugdytas anksčiau priimtas politinio oponento sprendimas.

Užtektų paminėti iškilmingai skelbtus šūkius apie siekimą paversti mokytojo profesiją prestižine. Kiekviena kartą, kai tai buvo paskelbiama, drauge buvo suniekinama ir ankstesnė patirtis, o ją nurašius uždaromi ir pedagogikos mokslo centrai, pvz., Pedagogikos mokslinio tyrimo institutas, Edukologijos universitetas ir kiti. Panašių pavyzdžių galima rasti tikrai daug. Taip kova už kažkam patogesnį praeities vertinimą, noras „atsiskaityti" už praeities pralaimėjimus pavirsta geresnės ateities žlugdymu.

Ji kuria visuomenės būseną, kuri įvardinama anomija. Tai ryšių tarp žmogaus ir visuomenės irimo jausena. Ją rodo nuomonės, jog visuomenės lyderiai yra nusišalinę ar abejingi žmonių reikmėms paplitimas, požiūris, kad socialinė tvarka yra nestabili ir neprognozuojama, o socialinės normos atgyvenusios ir nebeveikia; suvokimas, kad gyvenime nėra pažangos ir vėl tenka spręsti anksčiau spręstus uždavinius. Anot sociologo E.Durkheimo, su anomija susiję net kai kurie savižudybių tipai. Turbūt nereikia priminti, kad Lietuva pirmauja pagal savižudybes.

G.JAKAVONIS: Kai amerikiečiams padovanojome „Mažeikių naftą", visa sveikai mąsčiusi Lietuva suprato, kad tai konservatorių afera. Jie tai pateikinėjo kaip vakariečių investicijas, ateinančias į mūsų posovietinę ekonomiką. Na, o privatizacijos viršūne tapo „Lietuvos telekomo" atidavimas į valstybinės suomių kompanijos rankas. Už tokius „žygdarbius" po 2000-ųjų Seimo rinkimų šalies parlamente liko tik 9 TS-KP nariai. Atrodė, kad nesveikas Lietuvos turto išparceliavimas sustabdytas. Tačiau palaipsniui mūsų šalies finansų sektorius tapo skandinavų bankų padaliniu, o A.Kubiliaus pradėtas ir D. Grybauskaitės tęsiamas Lietuvos valstybinio turto likvidavimas tapo kelrode žvaigžde S. Skvernelio vyriausybei. Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje ir toliau vyksta tokie dalykai?

V.RUBAVIČIUS: Valstybės turto perėmimo schemos veikia kaip veikusios, tik šiuo metu gerokai išmaniau. Jos pritaikomos prie Europos Sąjungos direktyvų, potvarkių, taip pat ir neoliberaliosios ideologijos palaikomos ekonominės darbotvarkės. Gausu korupcinių schemų, įvyniotų į „viešųjų pirkimų" ir kitokias „skaidrumo" skraistes, kurias ir žinovui sunku išvynioti.

Geras pavyzdys yra europinis energetikos kainų „algoritmas", kuriame viskas pajungta rusiškoms dujoms. Ar norima aiškintis, kas ir kodėl tokį „algoritmą" kūrė bei įtvirtino ir kas iš jo pelnosi? Jau kiek kalbėta apie mūsų suskystintų dujų terminalą, tačiau pagrindiniai tos nežmoniškai išlaidžios nuomos „beneficiarai" nėra įvardyti. O juk jie yra ir šiuo metu sėkmingai tuose baruose darbuojasi.

Vakarų politikų bei analitikų nuomone, didieji ekonominiai kontraktai korupcinio šišo apimtose valstybėse ir valstybėlėse kuruojami pirmųjų valstybės asmenų. Kas vadovavo to laivo įsigijimui ir išnuomavimui? Yra ir gražios nuotraukos, vizitų į Pietų Korėją ataskaitos. O kas vadovavo prezidentės Dalios Grybauskaitės rinkimų štabui? Ofšorinių sąskaitų specialistas, nemenkai pasidarbavęs ir „Mažeikių naftoje" bankininkas, drįsęs išsakyti auksinę laikmečio tiesą - moralė esanti ne šio pasaulio dimensija.

Juk kiek sutelktinės aukščiausios politinės valios buvo parodyta atmetant ir sutrinant a. a. Bronislovo Lubio sumanymą statyti valstybei nieko nekainuosiantį terminalą už savas lėšas. Baisu - niekam į jokius ofšorus nebūtų plaukę milijonai. Suprantama, visada esama tam tikro „beneficiarų" būrelio, nes jokie pirmieji valstybių asmenys patys savo jėgomis niekaip negalėtų tokių projektų įgyvendinti, tačiau ką jie gali ir sugeba - teisėtai padėti regimus parašus ant visuomenei neatskleidžiamų ir amžinon paslaptin nugramzdinamų sutarčių. „Igničio" akcijinimas yra esminis naujųjų demokratų ir konservatorių bendradarbiavimo pagrindas, tad vargu, ar kas ims klausti, kam ir kiek atitenka.

A.KRUPAVIČIUS: Ko gero, pamatas čia yra trys „banginiai" - besmegenystė, savanaudiškumas ir korupcija. Besmegenystės pavyzdžių yra daug. Tebūnie tik pora jų. Lietuva jau daugiau nei dešimtmetį įgyvendina vadinamąjį šimtmečio „Rail Baltica" projektą. Jo atkarpa tarp Kauno ir Balstogės, kur atstumas maždaug 250 km, buvo atidaryta dar 2016 m. birželį. Iki šiol pavieniai keleiviniai traukiniai ją įveikia per geras penkias valandas, nes Lietuvoje „pamiršo" įrengti tinkamą signalizacijos sistemą, o Lenkijos pusėje vėžė yra sena. Vokietijoje ar Prancūzijoje tokį pat atstumą nuvažiuotų per mažiau nei vieną valandą. Arba penkis kartus greičiau. Tuo viskas ir pasakyta.

Kitas dabartinio neįgalumo ar besmegenystės simbolis yra nacionalinis stadionas Vilniuje. Jo pradžia yra jau tolimi 1987-ieji. Projektu rūpinosi tai savivaldybė, tai Vyriausybė. Sovietmečio degradacijos ir neįgalumo simboliu buvo viešbučio „Lietuva" Vilniuje (dabar „Radisson Blue") statybos, kurios prasidėjo 1966-aisiais, o buvo baigtos maždaug po 20-ies metų, t.y. bene 1986-aisiais (viešbutis atidarytas 1983 m.). Bet „nacionalinis stadionas" jau aplenkė anuometinę „Lietuvą".

Simptomiška, kad šių laikų Lietuvoje beveik kiekvienas vadinamasis strateginis nacionalinis projektas ne tik dažnai yra besmegeniškas, bet tampa ir korupciniu. Pats korupcinis modelis suvešėjo ir įsitvirtino su strateginių objektų privatizacija. Jos istoriją turėtų kas nors parašyti. Ateityje. Tokių strateginių ekonominių projektų - aferų priedanga paprastai buvo ir tebėra politiniai skandalai.

Lietuvoje kiekvieno politinio skandalo fone reikia ieškoti savanaudiškų ekonominių interesų. Nors korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje yra pagerėjęs per keletą pastarųjų metų, bet šalies vieta tame reitinge vis dar maždaug du su puse karto blogesnė nei estų. Tad korupcijos „banginis" yra vis dar čia.

A.PAULAUSKAS: Vienu metu labai populiarus buvo šūkis „be užsienio investicijų Lietuva be ateities". Kas tie investuotojai, kokie jų tikslai, mažai kam rūpėjo, todėl siekusių „pasišildyti rankas", pasinaudoti lietuvių „svetingumu" netrūko. Čia prisiminėme „Lietuvos telekomo" privatizaciją, tačiau didžiausias nusikaltimas buvo suteikti privatizuotai įmonei monopolisto teises telekomunikacijos srityje septyneriems metams.

Privatizavę sektorius, kuriuose nėra konkurencijos, greitai pajuntame kainų šuolius ir dažniausiai į viršų. Mūsų jau nestebina faktas, kad prekių kainos Lietuvoje aukštesnės nei daugelyje Europos Sąjungos šalių.

Prisiminkime, kaip masiškai buvo privatizuojamos miestuose katilinės, užtikrinančios daugiabučių centrinį šildymą. Valstybė perdavė šilumos ūkį savivaldybėms, o šios privatininkams. Ir tik tų kelių savivaldybių, kurios nutarė pačios likti katilinių šeimininkėmis, gyventojai šiandien džiaugiasi mažiausiais tarifais ir sąskaitomis už šildymą.

„Lietuvos geležinkelių" padalinys, pervežantis krovinius, yra atskirtas nuo keleivių pervežimo, todėl pastarasis tapo nuostolingu ir keleivių vežimas šiandien priklausomas nuo valstybės (savivaldybių) dotacijos. Pradedant geležinkelių restruktūrizavimą, buvo žinoma, kad taip ir įvyks. Kyla rimtas įtarimas, kad pelninga įmonės dalis - krovinių pervežimas gali atsidurti privačiose rankose. Energetinė sistema iš dalies jau privatizuota ir, kaip dabar matome, Lietuvos žmonės iš to jokios naudos negauna.

Teikdamas šiuos pavyzdžius, galvoju, kodėl politikai nebijo taip elgtis. Atsakymas paprastas - tyla. Tyli žiniasklaida, vadinamasis elitas, aktyvioji visuomenės dalis, Seimas, prieš tai pritaręs sprendimams, o didžioji visuomenės dalis apie priimtus sprendimus sužino, kai juos tai paliečia asmeniškai. Reikia didžiulio skandalo, panašiai kaip su „Mažeikių nafta", kad rinkėjai nubaustų politikus.

G.JAKAVONIS: Man susidaro toks įspūdis, kad sparčiai artėjame prie Trečiojo pasaulio šalių. Valstybė, iššvaisčiusi ar padovanojusi savo nacionalinį turtą kitiems, niekada negalės efektyviai spręsti ne tik ekonominių, bet ir socialinių problemų. Šioje situacijoje labiausiai stebina trumpa mūsų tautiečių atmintis. Jie seniai pamiršo premjero A. Kubiliaus padarytas skriaudas, bet dar labiau protu nepaaiškinami aukšti pono S. Skvernelio partijos reitingai.

Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" lyderiui realiai galima kelti dvi apkaltas: dėl „Lietuvos geležinkelių" sužlugdymo ir dėl „Ignitis" 27 proc. akcijų pardavimo, dėl ko šiandien kenčia visi mūsų šalies elektros vartotojai. Ar nebus taip, kad kitais metais į rinkimus atėję Lietuvos žmonės bus pamiršę savo „didvyrius"?

A.KRUPAVIČIUS: Būtent Lietuva yra ne tik neišmoktų pamokų kraštas, ne mažiau jai būdingas trumpos atminties sindromas. Suprekintos sąžinės valstybėje turime tokią politiką ir politikus, kurių, matyt, nusipelnome. Juolab, kad ne iš dangaus ta politinė mana krenta. Ją papildo ir šių laikų visuomenės ydos.

Pirmiausia, atomizacija, arba susiskirstymas visuomenėje į mažus mažučius privačius kiemelius, dar ir aukštomis tvoromis vienas nuo kito atitvertus. Toliau seka politinis ir socialinis abejingumas. Labai svarbus ingredientas yra neatsakomybė. Tariama elektros energijos tiekimo liberalizacija yra tiesiog labai geras neatsakomybės pavyzdys. „Liberalizaciją" ne dabartiniai valdantieji sudėliojo, o prieš juos valdžioje buvę. Bet atsakingų čia nėra.

V.RUBAVIČIUS: Norint, kad žmonės prisimintų vienus ar kitus „prichvatizavimo" vyksmus, būtina juos aiškinti ir tą aiškinimą skleisti. Tačiau ir aiškintojų menkoka, o skleidėjų dar mažiau. Juolab kad tokios žinios sėkmingai žiniasklaidos blokuojamos arba nurašomos kaip politinės kovos „ginklai", pridedant dar vienokias ar kitokias „kremlines" etiketes. Jaunesni žmonės apskritai linkę viską skaidyti „patinka" ar „nepatinka" požiūriu, tad visokia kritika jiems atrodo nepatinkančiųjų apkalbos.

O konkrečių žinių apie didžiųjų „beneficiarų" sąskaitas ir juose nugulusius valstybinius milijonus - lyg ir nėra. Tad kas iš to, kad svarstai vienokią ar kitokią „prichvatizavimo" schemą, jei tų svarstymų nepalaiko jokia opozicine save vadinanti jėga. O palaikyti nėra kaip - juk visose partijose esama rimtų „beneficiarų".

„Prichvatizavimo", biudžetinių ir europinių fondų lėšų „nusunkimo" schemoms tapus struktūriniais ekonominės politikos elementais, jų veikimą palaiko visi valdantieji. Kitaip ir negali būti - didelėje sistemoje visi jos elementai veikia tam tikru vieningu režimu. Vienam kuriam išsiskiriant, pavyzdžiui, neįtikėtinu skaidrumu ir valstybės lėšų taupymu, sistema imtų akivaizdžiai „buksuoti".

Kitas dalykas, kad visokie prisiminimai tuoj įvardijami gręžiojimusi į praeitį ar anų laikų nostalgija, o visa žiniasklaida ir politinį sluoksnį aptarnaujantys viešųjų ryšių specai skatina „žvelgti į ateitį". Tiesa, taip ir nepaaiškina, ką ateityje galima įžvelgti, kai joje dar nieko nėra.

G.NAVAITIS: Įspūdis, kad artėjame prie Trečiojo pasaulio šalių, tuo pat metu ir teisingas, ir klaidingas. Mes esame turtingiausia visuomenė Lietuvos istorijoje, mūsų bendras vidaus produktas vienam žmogui artimas ES šalių vidurkiui. Regis - nuostabu. Bet ketvirtadalis žmonių gyvena skurdo rizikos ribose ir nieko gero ateityje nesitiki, iš Lietuvos masiškai emigruojama. Taigi - nelabai džiugu.

Galimas šio neatitikimo paaiškinimas - žmonės planuoja savo ir savo vaikų ateitį, tačiau Lietuvos visuomenės ateities horizontas susitraukė iki kelerių metų perspektyvos. Daugiausia, ką sugeba pasiūlyti politinis elitas, tai esamų krizių įveikimą (o ką darysime, kai jas įveiksime?) ir turtingo investuotojo, kuris padės pastatyti didelę gamyklą, pritraukimą (ar tada jau ateis laimė?). Mums nuolat siūlo svarstyti išgyvenimo galimybę ir pasirausti praeityje.

Mes galime būti modernių valstybių ekonomikos ir visuomeninių santykių pokyčių lyderiais, nes esame mažiau varžomi tradicijų, nes esame nepatenkinti savo gyvenimu ir norime permainų. Tačiau mums siūlo ir toliau eiti tradicinės rinkos ekonomikos keliu ir nepastebėti laimės ekonomikos idėjos, kad turto gausėjimą turi papildyti laimingesnių žmonių skaičiaus augimas. Interesų grupės stabdė ir stabdys naujų sprendimų pasirinkimą, politikai kurs korupcines schemas ir riesis dėl postų bei praeities įvertinimo.

Bandymai spręsti šias ir panašias problemas pamiršus žmones, siekiant tik didesnio ekonomikos augimo ir vartojimo, nėra sėkmingi ir vargu ar tokie bus, nes ir turtingiausiose pasaulio šalyse netrūksta skurstančiųjų bei visuomenės atstumtųjų. Todėl reikia atmesti ne tuos politikus, kurie darė ką sugebėjo praeityje. Jie savo jau padarė. Rezultatas žinomas. Reikia remti tuos, kurie geba projektuoti ateitį, geba pasiūlyti kažką daugiau nei užkampio, nuolankiai vykdančio galingųjų nurodymus, vietą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
88
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (122)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s