respublika.lt

Tiesus kelias į krikščioniškosios civilizacijos pakasynas

(146)
Publikuota: 2022 kovo 27 17:10:00, Danutė Šepetytė, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Romas Ramanauskas. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste girdime sakant: civilizacijų kova, globali katastrofa, trečiasis pasaulinis, totalus geopolitinių galių susikirtimas... Girdime ir LGBT atstovus, tikinant, kad jų partnerystės (suprask, šeimos) klausimas yra geopolitinės svarbos byla. Gal jie teisūs? Žinomas kino ir teatro aktorius Romas RAMANAUSKAS sako, jog homoseksualizmo skvarba į visas gyvenimo sritis prilygsta kvietimui padėti tašką civilizacijai. Tai išties geopolitinė katastrofa.

 


- Rusijai pradėjus nuožmų karą Ukrainoje, kai kurie žmonės ėmė džiovinti duoną, kiti kastis bunkerius, treti susikrovė kuprines ir išnyko iš Lietuvos. Kam paakino šita tragedija jus?

- Pasaulio stebėjimas man tampa kone rutina. Iki tol matant, kaip keičiasi V.Putino kūno kalba (personažų skaitymas, aktorystė padarė savo), atėjo pajautimas, kad karas bus. Baigėsi olimpiada, ir toks liūdnumas užėjo, sakiau paskambinusiai kolegei, kad ateina tikra bėda. Apsirikau tik pusdieniu. Didelė klaida buvo manyti, kad dauguma Rusijos žmonių galvoja panašiai kaip mes.

Dabar atsiveria mūsų akys, pasirodo, kad dabartinį Kremliaus melą palaiko ne tik tie, kurie mato vien televizorių, bet ir tie, kurie atrodė esą gilumų žmonės. Žinoma, per dešimtmečius žmogiškąją sąmonę gali kaip nori perverst, bet vis tiek išlieka didelė mįslė, kaip tam pasiduoda mąslūs žmonės, inteligentija. Dar galiu suprasti, kad Kremlių palaiko pietų afrikiečiai (jie toli nuo mūsų), tačiau kai staiga pamatai, kaip buvę jugoslavai, dabartiniai serbai, sovietmečiu gyvenę vienoje iš šviesesnių socialistinių valstybių, marširuoja kone su meile Putinui ir Kremliui, nebežinai, ką ir galvoti...

- Vieno garsiausių latvių režisierių Alvio Hermanio nuomone, rusai tik išoriškai atrodo kaip europiečiai: „Tiesą sakant, tai visiškai kitokia civilizacija, su kitokiomis vertybėmis, kitokia religija, kitokiu mentalitetu. Šios žemės žmonės yra skirtingi. Net jei mums tai nepatinka. Mano nuomone, tai, kas vyksta, nėra vieno žmogaus problema. Tai dviejų skirtingų civilizacijų susidūrimas dėl išgyvenimo".

- Žinoma, kaip ir dauguma tautų, esame skirtingi. Bet tiek vieniems, tiek kitiems šis metas yra didžiulis išbandymas. Jeigu man atrodė, kad pandemija padės žmogui atsitokėti, atsiverti tikėjimui, tai dabar aišku, kad tai buvo tik uvertiūra. Rusai kitokie. Kartais pagalvoju, iš kur pas juos toks gajus imperinis genas, kuris net inteligentiškiems žmonėms prasimuša į viršų.

Suprantu, kad ne visa informacija iš kruvino ir šiurpaus karo Ukrainoje juos pasiekia, tačiau interneto laikais „aš nežinojau" nebus kaip pasiteisinimas, girdėtas po Antrojo pasaulinio konclagerių baisumų. XXI a. tai nebe pasiteisinimas. Tai ne tik skirtingų civilizacijų, bet gėrio ir blogio, melo ir tiesos susidūrimas. Tame yra pavojus su muilino vandens putomis išmesti ir „kūdikį", išbraukti tautą, kurioje yra be galo daug šviesuolių, išdrįsusių dėl tiesos aukoti ir sveikatą, ir karjerą, ir laisvę. Negalima supainioti valstybės ir žmogaus...

Savaitę iki Rusijos agresijos kažkas paskambino į duris. Už jų stovėjo žmogus su kelioniniu krepšiu, laikantis rankoje porą nuotraukų. Paaiškino, kad yra iš Maskvos. Įleistas vidun, pridūrė, kad Vilnių pasiekęs per Helsinkį. Paprašė autografo, dėl jo, sakė, ir atvažiavęs. Pasakojo, kad jo dėdė labai didžiavosi mano autografu, jį buvo gavęs prieš kelis dešimtmečius, sutikęs mane gatvėje, kur aš esą gražiai ir ilgai su juo šnekėjausi. Pasirašiau ant nuotraukos. Mačiau pavargusį, bet laimingą žmogų. Pagalvojau, kad tai yra simbolinis atsisveikinimas (bent tam kartui) ir su valstybe, iš kurios jis buvo atkeliavęs...

- Pažiūrėkim į savo valstybę. Ar ne simptomiška, kad negandos akivaizdoje tebekariaujame savus vertybinius karus, o valdžia, galinti jei ne padaryti jiems galą, o bent jau amortizuoti juos, pati imasi kurstytojo vaidmens? Visų pirma turiu galvoje visuomenėje nepopuliarų, iš Seimo darbotvarkės nedingstantį Partnerystės įstatymo projektą.

- 1980-1990 m. daug mano laiko prabėgo besidarbuojant Ukrainos kino studijose. Atrodė, taip ukrainiečius ištyrinėjau, taip gerai juos pažinau su visais paralyžiuojančiais sovietinės valdininkijos niuansais, ir staiga per televiziją matau, kad jie, užklupus bėdai, yra kaip kumštis, kokie jie vieningi, gražūs, graudūs ir tokie vieniši, ypač tos šeimos, bėgančios nuo karo su vaikais. Kiekvienai tautai gyvybiškai svarbu išsaugoti šeimą ir vaikus.

Man gražu, kad turime harmoningą prezidento Gitano Nausėdos šeimą, man būdavo įdomiau stebėti JAV prezidento Barako Obamos šeimą su dviem paauglėmis dukterimis, negu klausyti jo kalbų, patiko stebėti jų šiltą ironiją vienas kito atžvilgiu ir kartu begalinę meilę. Lietuvoje, deja, geru tonu laikoma pašiepti Šeimų maršą, o visam kam, kas ateina iš Vakarų, kas globalu, madinga, suteikti kokybės ženklą - kitaip manantį suniekinant, pasmerkiant ir dar labiau didinant takoskyrą tarp žmonių.

Apie vienos iš Konstitucijos kūrėjų Zitos Šličytės kalbą Kovo 11-osios minėjime viena iš madingųjų politologių atsiliepė taip: gal ji ir turi teisę sakyti tokią kalbą, bet, suprask, tai - naftalininė kalba. Suprask, jos samprata apie šeimą jau dvelkia naftalinu, - graži, darni šeima jau atgyvenusi...

- Noriu pacituoti britų filosofą Rodžerį Skrutoną: „Kai prigimtinis moters ir vyro ryšys praranda savo privilegijuotą statusą ir institucinę apsaugą, tada visa ant šio ryšio pastatyta civilizacija pradeda griūti".

- Prisimenu matytą vaizdą tarp mitinguojančių prie prezidentūros - viena šeima vaiko vežimėlį buvo išdidžiai apklojusi vaivorykštės vėliava. Nesinori būti liūdnu pranašu, bet, man rodos, tėvai, šitaip paženklinę savo vaiką, tą dieną prisimins ne kartą. Kokiame keistame pasaulyje mes gyvename. Kai madingieji liberalai sako, kad LGBT yra sveika, aktualu, ir dejuoja pasigendą visuomenės entuziazmo seksualinių mažumų ir konkrečiai jų paradų atžvilgiu, aš jiems turiu paruošęs paprastą argumentą.

Paprastai žmogus, dalyvaujantis parade, kviečia tobulumo, idealo link. Jeigu tu palaikai LGBT, jeigu marširuoji su jais, jei kvieti kitus sekti jų pavyzdžiu, tai tavo reikalas, tačiau žinok, kad kvieti į civilizacijos tęstinumo pabaigą. Nes tęstinumo nebus. Nereikia nei bart, nei smerkt LGBT žmonių, - bet kviesdamas tapti tokiu pat, kaip ir jie („būkit tokie pat, kaip mes"), skatindamas ir skleisdamas lytinės įvairovės ugdymą vos ne nuo darželio, palaikai generalinę liniją - pasisakai už civilizacijos pabaigą, bent jau pagal dabartinį pasaulio prieauglio rodiklį - už baltųjų civilizacijos, mažųjų jos valstybių pabaigą. Ir viskas. Kad ir kaip vadintum vienalyčių sąjungą, ji bevaisė, ji neturi perspektyvos.

- Galbūt egzistuoja koks nors taikus ir genialiai paprastas būdas sugrįžti pasauliui į vėžes?

- Esu apie tai ne kartą pagalvojęs. Kartą pamaniau, kad bent Europoje reikėtų surengti piliečių apklausą ar referendumą ir patikrinti piliečių nuostatas: jie yra tikintys ar materialistai. Jeigu po visuotinės ir, pabrėžiu, nuoširdžios gyventojų apklausos paaiškėtų, kad valstybėje diduma krikščionių, tąsyk valstybės politinis ir visuomeninis gyvenimas turėtų vadovautis krikščioniškomis dorybėmis.

Taip daugelis konfliktų nunyktų vos užsimezgę, pasitelkus vienintelį kriterijų: ar krikščioniška tai, ar ne. Jau seniai viską matuoju krikščioniškomis dorybėmis. Man moralu tas, kas yra krikščioniška. Deja, pagrindinės medijos, tarp jų ir lyderiaujanti LRT televizija, dažnai pasirodo kaip amoralumo ruporai, vaizdingai tariant, kaip kvailys žiemą. Tai Ernesto Hemingvėjaus įvaizdis iš jo romano „Kam skambina varpai". Kvailys žiemą daug pavojingesnis už kvailį vasarą, kai jo kvailumas akivaizdus, nes nepridengtas drabužiais."

- Į tokį kvailį mums ir liepiama lygiuotis...

- Pernai LRT rimtu veidu buvo įgyvendintas projektas, kur komisija sprendė, kas geriausiai imituos tikrą dirigentą. Na, pagalvojau, kodėl mums nepabandžius būti dar drąsesniems ir nenueiti dar toliau: pamokinti ne tik dirigavimo, bet ir pilotavimo ar išminavimo (komisijai stebint, kaip dalyvis susitvarko su tikra mina). Pagaliau galima chirurgijos pamokyti, pažiūrėti, kaip operuoja, na, ne širdį, ne inkstus, bet ką nors paprasčiau, o norint įtikti madingoms masėms ir pikantiškiau - pavyzdžiui, hemorojų.

Kitas pavyzdys: prieš porą mėnesių visuomeninėje televizijoje profesionalai rimtu veidu svarstė, kodėl lietuviškuose kino filmuose taip mažai atvirų meilės epizodų, kitaip tariant, kodėl nėra vakarietiškų scenų su apnuogintomis genitalijomis. Kokia laimė, galvojau, kad gerieji filmai nenuėjo tuo keliu, kad jų kūrėjams nebuvo paslaptis garsioji „aisbergo" teorija: didžiausias poveikis esti tada, kai matoma tik vienas trečdalis, o du trečdaliai lieka po vandeniu.

Kitos laidos kūrėjai nuėjo dar toliau: jie daug dėmesio skyrė „Auksinį scenos kryžių" laimėjusiai režisierei, Šveicarijoje pastačiusiai spektaklį. Prieš jo pradžią režisierės valia prie bilietų kasų samdyti pornoaktoriai užsiiminėjo minetu. Ji gyrėsi spektaklio sėkme, kiek kritikavo šveicarišką drovumą ir sakė sulaukusi daug kvietimų iš Vokietijos, tačiau atrodė pavargusi nuo tokios kūrybos ir, galvoju, tą „gražųjį" meną atveš mūsų žiūrovui. Nori nenori imi lyginti, kas teisingiau ir moraliau: šviesą nešantys mūsų režisierių spektakliai nemadingoje Rusijoje, po kurių žiūrovai išeidavo pašviesėjusiais veidais, ar madingoje valstybėje amoralumą skleidžiantis spektaklis, prisidengęs avangardizmo putėsiais?

- Matyt, dėsninga, kad katastrofų, karų niokojamame pasaulyje, iššvaisčiusiame dvasinius autoritetus, sustiprėja apokaliptinės nuotaikos. Ypač mūsų dienomis, kai visai šalia Rusija užkūrė tikrą pragarą. Žiūrėjot, ką mums sufleruoja Apokalipsės knyga?

- Per pandemiją kartais pagalvodavau, vyksta apokalipsė ar dar ne, o prasidėjus karui, specialiai atsiverčiau „Apreiškimą Jonui": atrodo, pasaulis juda ten link (ligos, žmonijos išbandymai, Bažnyčios susiskaldymas, „netikrasis kunigaikštis", patraukęs savo pusėn minias žmonių)...

Atrodo, kaip niekada esame arti didžiulio pasaulinio gaisro, žmogaus susinaikinimo... O gal visi šitie išbandymai skirti dvasiniam apsivalymui? Gal, sakau, menas ir sportas grįš prie savo ištakų: argi ne marazmas mokėti milijonus vien už tai, kad gerai spardai kamuolį, o ne už tai, kad iš ugnies ištrauki vaiką ar gelbsti kažkam gyvybę... Argi ne marazmas mūsų politkorektiškumo, pseudoliberalizmo mados? Kada ir kaip finalas ateis, matyt, ne mums žinot. Pasaulio pabaiga, matyt, jau vyksta šimtą gerų metų, tik mes norim dabar ir greit. Net tam reikia turėt kantrybės.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (146)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s