respublika.lt
 

Tėvystė įrašyta mūsų genuose (7)

2019 birželio mėn. 01 d. 13:06:44
Dalia BYČIENĖ

Šakietis Vaidas Balčiūnas į gimtinę grįžo baigęs medicinos studijas. Čia gydo savo krašto žmones, vadovauja Šakių dekanato šeimos centrui, ne pirma kadencija, kai žmonių išrenkamas į savivaldybės Tarybą. Tai - darbas, visuomeninės pareigos, rūpestis kraštiečiais. Bet didžiausias gydytojo rūpestis - šeima. Kartu su kraštiete gydytoja Ramune jie augina šešis vaikus - tris studentus, du mokinukus, vienas iš šio gražaus būrio jau pastatytas ant kojų. Lengva ar sunku auginti tokį didelį būrį vaikų, rūpintis, išleisti juos į mokslus, suteikti gimtojo lizdo jausmą - gydytojas net nesvarsto. Jam labiau rūpi šeima apskritai - kuo ji gyvena, kas jai trukdo, kuo reiktų padėti. Apie tai ir kalbėjomės Tėvo dienos išvakarėse.

×
nuotr. 1 nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.

 

- Mūsų laikų pasaulyje niekas nebeskirsto šeimos pareigų į vyriškas ir moteriškas, nebesako, kad moters pareiga auklėti vaikus, o vyro - parnešti didesnį kąsnį. Atsakomybė susilygino, Tėvo ir Motinos dienos įtrauktos į valstybinių švenčių sąrašą. Šventės yra šventės, o kasdienybė? Ar gerbia vaikai tėvus? Kas tą pagarbą lemia? - klausėme Vaido BALČIŪNO.

- Natūralu, kad Motinos dieną imta švęsti anksčiau, o Tėvo diena prigijo vėliau. Tos šventės trūkumas buvo juntamas. Tėvas likdavo nepagerbtas, tarytum būtų mažiau svarbus vaikams. Nežinau, kas atkreipė dėmesį - Bažnyčia ar valstybė, kad ta šventė sugrįžtų. Abi jos yra simbolinė proga prisiminti tuos žmones, kurie yra svarbiausi žmogaus gyvenime, be kurių nebūtų nė vieno mūsų. Pavyzdys, kaip elgtis su tėvais, pareina iš to, ką vaikai matė savo šeimose, o pagarba, regis, ateina per prigimtį, per kraujo ryšį. Vaikų demonstruojamas atžarumas tėvams - tai atsakas į mūsų pačių nesugebėjimą reikšti jausmus, dalintis meile. Reikalaudami vieni iš kitų pirmiausia pasiekimų, darbų, pažymių, pavyzdinio ilgesio, dažnai pamirštame svarbiausia - vaikus. Sunkūs paaugliai savo elgesiu, emocijomis, pirmiausia nori atkreipti dėmesį, kad ir jie, kaip vaikai darniose šeimose, nori būti pastebėti, mylimi ir globojami. Šalutinių elgesio formų visur ir visiems daugiau ar mažiau pasitaiko. Bet jei širdyje rusena šeimos židinio kibirkštėlė, vaikai visada sugrįžta į savo lizdą, jei tik šis neišdraskytas. Jeigu pagarba šeimoje yra, ji niekada nedingsta.

- Ką jums, jūsų šeimai reiškia Tėvo diena?

- Aš džiaugiuosi, kad mūsų vaikai augo laisvoje Lietuvoje, kai Tėvo diena jau buvo tapusi savaime suprantama tradicija. Ir mes važiuodavome sveikinti savo tėvelių. Aš dar turiu tėtį ir taip pat stengiuosi jį aplankyti ir pasveikinti. Mano vaikai mane taip pat prisimena. Kalbant plačiau, minėti reikėtų ne tik tėvą ir motiną, bet tėvystę apskritai. Žiūrėkite, kiek tėvystės reiškinių yra pabrėžiama bažnyčios sakramentiniame gyvenime. Mes turime krikšto tėvus, kurie yra tam, kad padėtų auklėti mūsų vaikus krikščioniškai, turime sutvirtinimo tėvą, mamą. Krikščioniškoje kultūroje tėvystės ryšys yra natūraliai įaugęs.

- Ką duoda tėvo pavyzdys vaikeliui, kai po darbo į namus jį parveda ne nuosavos kojos, o... svirduliuojantis dviratis?

- Yra visko visose šeimose. Kitą kartą inteligentiškos šeimos gyvena tarsi su kaukėmis. Visuomenėje jos yra susikūrusios teigiamą įvaizdį, o už namų sienų, šeimoje, jų santykiai šaltesni už ledą. Tik sugebama juos paslėpti. O štai paprasčiau bendraujantis, neturintis įgūdžių vaidinti dvigubo gyvenimo žmogus, kurį, kaip sakote, kartais namo parveda dviratis, patriukšmauja su kaimynais, bet perkėlęs koją per slenkstį jis - visas kaip ant delno. Jį, kad ir tokį, apspinta vaikučiai, jis sugeba natūraliai juos apkabinti ir pasidžiaugti labiau, negu tas tėvas, kuris, brangų automobilį įvairavęs į garažą, nugrimzta fotelyje prie televizoriaus net dorai nepasisveikinęs. Ir tada vaikai sėda prie savo televizoriaus, kas jiems lieka? Tad ne visada gali pasakyti, kas vaikui geriau. Apie supratimą ir jausmų dalijimą savo vaikams reikia galvoti visiems. Ir ypač toms šeimoms, kurios turi aukštesnį socialinį statusą visuomenėje. Dauguma sutelkia dėmesį į savo pasiekimus, didesnį uždarbį. Prioritetai tose visuomenės grupėse dažniausiai yra statusas, o esminiai prioritetai - šeimos narių tarpusavio santykiai - lieka paskutinėje vietoje. Neslėpkime, juk labai aukštas pareigas valstybėje ir visuomenėje užimantys žmonės su savo tėvais pabendrauja galbūt tik kartą per kelerius metus. Arba jie tėvus įtupdo į globos namus, nes patys yra labai užsiėmę, neturi laiko rūpintis. Ir mūsų pačių, ir mokyklų ugdymas dažnai labiausiai orientuotas į pasiekimus. Reikia karjeros, padėties, materialinio pagrindo, o šeima kuriama paskui. Pagrindinės temos mūsų politikų diskusijose yra ekonomika, pasiekimai, pridėtinė vertė, augimas, kūrimas... Apie tuos dalykus, kurie leidžia suskaičiuoti pinigą, pasiekimą, rezultatą, pažymį, trimituojame, o esminių vertybių ugdymui laiko nelieka.

- Ar valstybės dėmesys šeimai skatina auginti daug vaikų?

- Pastaruoju metu šeimas pradėjo gąsdinti prieš jas atsigręžusi deklaratyvioji to dėmesio pusė - valstybinės institucijos ėmė per daug kištis į vidinius šeimos santykius. Vienas dalykas - darbdavių ir darbuotojų, pacientų ir medikų, verslo ir politinių grupių santykių reguliavimas įstatymais ir įsakymais, o visiškai kitas - bandymas įstatymais reguliuoti šeimos, to nepakartojamo kūrinio, santykius. Bandymas juos suniveliuoti, įtraukti į sistemą, kad visi elgtųsi pagal nustatytas taisykles. Mes jau perpratome Norvegijos vadinamąją vaiko gerovės apsaugos „Barnevernet“ sistemą, kuri yra ryškiausias valstybės bandymo kištis ir reguliuoti kiekvieną autentiškos šeimos gyvenimo smulkmeną. Tas noras valdyti šeimą tampa ne pagalba, o intervencija. Gyvenime yra įvairių situacijų, todėl negalima visų mauti ant vieno kurpalio.

Vaikų teisių sistema stengiasi sukurti pakaitalus šeimai. Jeigu sistema mato, kad šeima negyvena pagal jų sukurtus modelius, ji gali atimti vaikus, perduoti kažkokiems šeimos pakaitalams - šeimynoms, globėjams. Tie pakaitalai yra pakankamai gerai finansuojami. Sistemai reikia prekės, su kuria galėtų įsisavinti tuos pinigus, ir skatina lyg ir netiesiogiai, kad kuo daugiau būtų vaikų, kuriuos galima paimti iš tėvų. Pinigai skiriami sistemai, kuri pakeičia šeimą, nors galėtų atitekti būtent šeimų poreikiams. Jeigu vadinamosioms kritinėms šeimoms būtų skiriama tiek pat pinigų ir pagalbininkų, kiek globėjams, rezultatas būtų keleriopai geresnis. Vien dėl to, kad išliktų biologinė šeima, būtų suteikta galimybė tėvams atsitiesti. Jeigu tie tėvai iš tiesų yra kritinėje situacijoje, jie pasmerkiami degradacijai tikrąja to žodžio prasme. Dirbtiniai šeimų pakaitalai, gal kažkiek ir reikalingi, bet peržengus ribą jie pradeda ardyti tradicinės šeimos sistemą. Tokia sistema yra to liberaliojo požiūrio, kuris nepripažįsta šeimos, deklaruoja, kad vaikai gali gimti nebūtinai vyro ir moters sukurtoje sąjungoje. Šeima - vaikai, tėvai priimami ne kaip vienovė. Jeigu kas, tėvai gali ir nesirūpinti, savivaldybė duos vaikams pakaitinę šeimą. Tos liberaliosios taisyklės nukreiptos prieš tėvystę, kaip leninizmo dogmų laikais.

- Bet visi tie atėmimai, paėmimai, laikini ar ilgalaikiai, vyksta neva iš geriausių paskatų, ginant vaiko teises...

- Vaiko teisių sąvoka šiais laikais tapo fetišizuota - abstrakčios vaiko teisės iškeliamos kaip pagrindinė vertybė. Matome, kad net mokytojai nebegali susitarti su vaikais, nebelieka atgalinio ryšio. Vaiką išmokyti pareigos tampa sunku, nes jam akcentuojamos jo teisės daryti viską, ką nori. Vaiko teisės taip akcentuojamos, kad vaikus mes padarome priklausomus nuo tų savo teisių. Kaip tas augalas, augintas šiltnamyje ir persodintas į dirvą, susiduria su šalnomis ir darganomis, taip ir vaikas, įpratintas laukti, kad kiti vykdytų jo įgeidžius, išstumiamas į gyvenimo realybę. Staiga jis tampa toks pat, kaip kiti, turi pats užsidirbti, tvarkyti pats savo gyvenimą, o tam yra neparengtas. Supratimas, kad aš viską galiu, man viskas atleistina, visi turi vykdyti mano įgeidžius tokiame amžiuje, kai asmenybė tik formuojasi, yra blogas dalykas. Asmenybė juk nepasikeičia, sulaukus aštuoniolikos metų.

- Inteligentų šeimos, apsisprendžiančios auginti gausią šeimą, gana didelė išimtis šiais laikais.


- Pasirinkimas auginti daug vaikų nėra jau toks sunkus. Priklauso nuo nuostatų, vertybių, kokioje tu pats šeimoje užaugai. Jei augai tarp brolių seserų, tai ir pats neturėtum bijoti. O ta parama ne tik valdiška. Ir šeima padeda. Mano tėveliai, gyvendami kaime, iki šiol mums bulvių užaugina. Tai yra natūralūs, ne valdiški santykiai. Reikia pasidžiaugti, kad dabartinė Vyriausybė išskiria vaiko pinigus. Tai yra ir moralinė paskata. Per tuos pinigus parodomas dėmesys šeimai ir psichologine prasme. Jeigu parama skiriama tik sunkiau besiverčiantiems, atrodo, kad čia yra tik pajamų išlyginimas. O šeimos ir vaikų auginimo skatinimas turi būti vienodas visiems. Kaip ženklas, kad valstybė proteguoja didesnes šeimas.

- Ar labai daug ko teko jums atsisakyti auginant tokią didelę šeimą?

- Ko teko atsisakyti, mes nesužinosime ir nesistengiame sužinoti. Ačiū Dievui, abu su žmona esame tikintys, priimdami Santuokos sakramentą prisiekę pagal Dievo valią susilaukti vaikų, juos auklėti krikščioniškai. Kiek mums pasisekė išauklėti krikščioniškai, atsakyti sunku. Šioje aplinkoje auklėti vaikus krikščioniškai yra pakankamai sunku. Mes nesipriešinome vaiko gimimui. Jei vaikelis atsirado, viskas aišku, kad jis turi gimti. Turint tokią nuostatą nereikia net svarstyti. Tiesiog reikia mylėti gyvenimą, kuris mums duotas vienas. Ką Dievas davė, tą reikia imti iš gyvenimo. Jei atsiunčia sūnų ar dukrą, svarstyti, ar jį auginsiu, mums su žmona nepriimtina. Sunku tikėtis, kad įstatymas, draudžiantis abortus, bus priimtas. Nes mes jau užaugę šitoj terpėj. Apie vaiko teises gyventi taip ar kitaip įstatymų yra daug, bet apie vaiko teisę gyventi apskritai, niekas nekalba. Teisės į aprūpinamą, priežiūrą išaukštinamos, o teisė gyventi paminama. Vaikai šitai jaučia ir mato. Iš kur tas žiaurumas ir nepaisymas žmogaus gyvybės? Jeigu tą mažą žmogelį galima sunaikinti, senelį, kuris nebeturi jėgų, pribaigti eutanazijos būdu, vadinasi, nieko nereiškia eliminuoti iš šio pasaulio kiekvieną. Tokia psichologija gaji ir aplinkoje: jeigu tas žmogus trukdo mūsų karjerai, yra nepatogus šiaip, galiu jį pastumti, neutralizuoti.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LUMINOR: trečiadienio naktį, nuo 22.30 iki 3.30 valandos, banke „Luminor“ bus atliekami techniniai profilaktikos darbai, dėl to daliai klientų neveiks interneto ir mobilūs bankai.
  • ACHEMA: bendrovė „Achema“ trečiadienį, 10.55 val., dėl techninių priežasčių sustabdė vieną gamybinį įrenginį.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 4

Dienos klausimas

Ar aukojate labdaros organizacijoms?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, ar prekybos centrai turėtų dirbti per Kalėdas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+1 -3 C

0 -1 C

 

+1 +2 C

0 +2 C

+1 +2 C

 

+2 +4 C

0-5 m/s

1-6 m/s

 

1-7 m/s