respublika.lt

Svetimi ir tremtyje, ir Tėvynėje (47)

2021 birželio 14 06:30:00
Dalia BYČIENĖ

Birželio 14-ąją sueina 80 metų nuo Lietuvos gyventojų masinių trėmimų pradžios. Per 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo išvežta per 131 tūkst. lietuvių. Daugeliui nebuvo lemta sugrįžti. O ir tie, kurie pas savus lyg ant sparnų parskrido, vos „Stalino saulei" nusileidus, pasijuto nelaukti ir nepageidaujami.

×
nuotr. 1 nuotr.
Juozas Yla tremtyje atsidūrė būdamas vienuolikos metų. Asmeninio albumo nuotr.

 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos narys, kaunietis Juozas Yla su tėvais ir trimis broliais buvo ištremtas 1951-aisiais. Tėvui Jurgiui Ylai Lietuvos nebebuvo lemta pamatyti, vos kelis mėnesius išgyveno iš ten parvažiavusi mama Liudvika Sereikytė-Ylienė. Broliai Vytautas, Algis, Juozas ir Petras Ylos Tėvynėje pasijuto ne tik nelaukti, bet ir esą priešai.

- Sakėte, Sibiras jums baigėsi tik 1990-aisiais, tačiau grįžote juk 1956-aisiais. Ką tuo norėjote pasakyti? - paklausiau Juozo YLOS.

- Tik nuo 1990 m. visi mes, tremtiniai, tapome pilnateisiais Lietuvos piliečiais. Aš dirbau tikrai dorai ir sąžiningai, tokių žmonių reikėjo. Man siūlė gerą darbą, galėjau tapti projekto vadovu, bet reikėjo rašyti pareiškimą stoti į partiją. „Ne, - pasakiau direktoriui. - Kaip galėčiau stoti į partiją, kuri mano šeimą ištrėmė, o grįžusius laikė priešais." Tik po 1990-ųjų mane tarsi pamatė. Kai viskas pasikeitė, tie žmonės, kurie mus menkino, išdavę savo sąžinę mainais į riebesnį kąsnį, turėjo labai nesmagiai jaustis.

- Tremtyje Sibire atsidūrėte 11-os metų. Ar supratote tuomet, kodėl jūsų šeimai teko toks likimas?

- Mano tėvas buvo skurdokų 26 hektarų Anykščių rajone paveldėtojas. Žemė buvo ir džiaugsmas, ir prakeiksmas. Kai tėvai buvo pradėję statyti truputį didesnius namus, mus ėmė varyti į kolūkį. Aš labai gerai prisimenu: atėjo su šautuvais, kalba trumpa: atiduok visus gyvulius ir eik į kolūkį. Tėtis bandė pasiginčyti - kaipgi gali atiduoti? Kitą dieną jie vėl prisistatė. Neatidavei duoklės, grūdų, mėsos, šiaudų vakar, šiandien mokėsi dvigubai. Suprato tėvai, kad nieko neišeis, paliko visus pastatus ir išvažiavom į Ukmergę.

Kita galima priežastis buvo tėvo brolis - kunigas, Kunigų seminarijos profesorius, publicistas, 70 knygų autorius - Stasys Yla. 1943 m. Kaune dėdę suėmė vokiečių okupacinės valdžios pareigūnai ir kartu su dar 45 inteligentijos atstovais apkaltino vadovavimu lietuvių pasipriešinimo judėjimui. Kartu su Baliu Sruoga ir kitais jį išsiuntė į Štuthofą. Vėliau pas tėtį ateidavo iš saugumo, duodavo pinigų atseit nunešti broliui. Saugumiečiai galvojo, kad po Štuthofo kunigas slapstosi. Būtų jį labai greitai „sutvarkę" vien už jo knygą „Komunizmas Lietuvoje". Bet dėdės jau Lietuvoje nebebuvo. Vėliau man teko skaityti bylą, dėl ko mūsų šeima buvo ištremta į Sibirą. Visa mūsų kaltė sutilpo į vieną straipsnį: „Nelojalus Tarybų valdžiai." Ir to užteko sugriauti mūsų gyvenimus.

1951 metų spalio 2 dieną prisiminsiu ir mirdamas. Prabudau naktį, bute nepažįstami vyrai šmirinėja. Du ginkluoti kareiviai, du civiliai. Niekas nieko nesiaiškino. Pasakė: „Prašom iki penktos valandos ryto susiruošti kelionei." Prisimenu, mama su tėčiu sprendė jauniausią brolį, penkerių Petrą, palikti giminėms Ukmergėje, bet nepaliko. Nebuvo ką daug ir pasiimti. Pasiėmėme duonos, obuolių. Mūsų traukinys buvo priešpaskutinis tremtinių ešelonas. Paskutiniai gyvuliniai vagonai, išvežę „liaudies priešus", išriedėjo 1952 metais.

- Kaip jūs prisimenate Sibiro tremtinio vaikystę?

- Mus ištrėmė į Tomsko sritį, pačią jos šiaurę. Iš Tomsko dvi dienas plukdė garlaiviu, mažais laiviūkščiais ir galiausiai atsidūrėme miškų ūkyje, Beriozovkos kaime. Sveikesni vyrai iškart buvo išvaryti į darbus. Mano 16-metis brolis taip pat buvo priskirtas prie vyrų. Kaime buvo septynmetė mokykla, tai antrais metais išėjau mokytis. Mama dirbo lentpjūvėje, nes iš kažko reikėjo gyventi. Laimė, kad mes turėjome labai plačią ir patikimą giminę. Jų siunčiami lašiniai mus išgelbėjo. Antrais metais pasisodinome bulvių. Kurortų nebuvo, bet badu, kaip kitur ištremtieji, nemirėme.

Iš pat pradžių prieš mus vietiniai buvo nuteikti, esą saugokitės, atvežti banditai. Bet paskui santykiai atšilo. Pirmąją žiemą mus apgyvendino rusų šeimoje. Jie negalėjo patikėti, kad mus už nieką ištrėmė. Patarinėjo rašyti Stalinui, esą jis geras, paleis namo. Paprasti rusai, sibiriečiai nebuvo blogi žmonės.

Tėvas mirė 1952 m. birželio mėnesį. Aš į Lietuvą grįžau baigęs septynias klases, 1956-aisiais, kai vaikams jau nebebuvo suvaržymų palikti tremtį. Mama susitarė su pažįstamais, parvežė mane, o dėdė išleido mane į technikumą. Pati mama su broliais grįžo 1958-aisiais, būdama jau „ant patalo", o po poros mėnesių jos netekome. Mamai tebuvo 50 metų.

- Tremtis negalėjo būti nuotykis net vaikui. Ką praradote?

- Viską praradome. Sibire buvome visi kartu kaip kumštis. O grįžę į Lietuvą, pasijutome vieni lyg pirštas, be turto, be namų. Likimas lėmė, o gal ir genai tokie, kad mes, keturi broliai, nė vienas neprasigėrėme, mokėmės, susiradome darbus. Blogiausia, kad tu, gyvendamas savojoje Lietuvoje, niekam nebuvai reikalingas. Į geresnį darbą tokių kaip mes nepriimdavo. Grįžęs vyresnysis brolis pradėjo ieškoti darbo Ukmergėje, bet atėjo saugumiečiai ir pasakė jam per 24 valandas dingti. Laimei, turėjome giminių Kaune. Taip visi susirinkome į Kauną. Bet ir čia laukė tas pats: darbo negausi, kol neprisiregistruosi, o neprisiregistruosi, kol neturėsi pas ką.

- Tremtinių kasmet mažėja, išsineša jie savo skausmą. Bet jų niekas taip ir neatsiprašė...

- Kiekvienais metais mūsų mažėja. Kasmet po 10-20. Neoficialiai skaičiuojama, kad tremtinių gyvų belikę apie 30 tūkst. Kai kurie jau su lazdytėm, sunkiai paeina. Kai manęs klausia, kokia skaudžiausia žaizda, kurią tremtis padarė Lietuvai, atsakau: tremtis mus suluošino. Pats tą patyriau. Nebuvau paskutinis, mokiausi gerai. Bet tu niekam negalėjai prisipažinti esąs tremtinys. Turėjai tylėti ir nuleidęs galvą kęsti, kai tave stumdė. Atkentėjęs Sibire ne tik nesulaukei užuojautos, bet tapai svetimas savoje žemėje. Net kai grįžom į Tėvynę, turėjome išsiskirstyti. Aš papuoliau į Panevėžį, o jauniausias brolis po mamos mirties pateko į vaikų namus. Laimei, buvo geri vadovai, kurie, nors ir žinojo, kad jis tremtinys, bet neišskyrė. Aš, kad ir kur dirbau, niekada negavau geresnio darbo. Iš mūsų instituto siųsdavo specialistus padirbėti į Kubą. Kartą nuėjau pas direktorių ir paklausiau: gal ir aš tikčiau? Atsakymas buvo trumpas - „tavo kandidatūra nepraeis".

- Ar tremtinių, partizanų auką supranta dabartinė karta?

- Aš partizanus prisimenu, nors dar buvau visai vaikas. Mūsų šeima jiems prijautė. Jie buvo tie patys mūsų kaimo bernai. Naktį ne kartą pabelsdavo. Namai buvo dideli, tėvai įsileisdavo 10-20 vyrų. Aš ir dabar gerai prisimenu vieną apsilankymą. Pernakvoję partizanai buvo beišeiną, bet pamatė einančius stribus ir ruošėsi juos nupilti iš kulkosvaidžio. Mama puolė ant kelių prašyti, kad taip visus pražudys, ir jie moters paklausė. Partizanus labai rėmė žmonės. Lyginti jų aukos su niekuo negalima. Jie žinojo, kad kelio atgal nėra, tik mirtis. Jei nebūtų buvę partizanų kovos, pasaulis mus kitaip vertintų.

Man tenka nemažai bendrauti su jaunimu. Jaunuoliai įdėmiai klausosi mūsų išgyvenimų. Bet stebiu, kad jie daug ko nesupranta, nes tik pasiskaito, kas knygutėse parašyta. Jaunimui sunku suprasti, kad mus vežė be nuosprendžio, o mes niekam negalėjome pasiskųsti.

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (47)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • KROVINIAI: Kauno intermodaliniam terminalui (KIT) prisijungus prie europinės vėžės, Lietuvos krovinių vežėjams atsivėrė  naujos galimybes gabenti krovinius traukiniais iš Europos ir į ją, išvengiant sustojimo pasienyje su Lenkija ir krovinių perkrovimo.
  • SUKČIAI: „Swedbank“ duomenimis, per vieną dieną banko klientų konsultacijų centras gauna iki 400 gyventojų skambučių ir pranešimų apie sukčių bandymus išvilioti asmeninius interneto bankininkystės, mokėjimo kortelių duomenis ir reikalavimus patvirtinti mokėjimus, kurių gyventojai patys neinicijavo.
  • MEDŽIAI: valstybinių miškų urėdijos miškininkai per šią savaitę apžiūrėjo miškus ir įvertino savaitgalį didelio vėjo bei lietaus padarytą žalą – iš viso buvo išversta ir išlaužyta beveik 10 000 kubinių metrų medžių daugiau nei 100 hektarų plote.
  • BIOGRAFIJA: nevyriausybinės asociacijos Mažosios Lietuvos reikalų tarybos ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo iniciatyva susibūrė neformali Martyno Mažvydo biografijos tyrimo iniciatyvinė grupė, siekianti aktualizuoti ir suteikti impulsą naujiems M. Mažvydo biografijos tyrimams.
  • VERTINS: Europos vaistų agentūra antradienį pranešė pradėjusi Prancūzijos farmacijos bendrovės „Sanofi“ sukurtos vakcinos nuo COVID-19 peržiūrą, po kurios ji gali būti patvirtinta naudoti Europos Sąjungoje.
  • PAVYKO: Rusija antradienį paskelbė sėkmingai išbandžiusi naują S-500 oro gynybos raketinę sistemą, ji pataikė į dideliu greičiu skriejantį balistinį taikinį - S-500 sistema, kurios maksimalus veikimo nuotolis – 600 km, yra pati pažangiausia raketų gynybos sistema pasaulyje, gebanti atremti atakas į kosmosą.
  • KEIČIASI: kartu su pradinio, pagrindinio bei vidurinio ugdymo pokyčiais prasideda ir priešmokyklinio ugdymo programos atnaujinimas - nacionalinėje švietimo agentūroje darbą pradėjo 14 ekspertų, kurie parengs atnaujintą programą.

  • ATSIVERIA: pirmą kartą po devynių mėnesių pertraukos Eifelio bokštas Paryžiuje penktadienį vėl laukia lankytojų - Prancūzijos sostinės simbolis buvo uždarytas dėl koronaviruso pandemijos.
  • SIAUTĖJA: Rytų Rusijoje plečiasi dideli miškų gaisrai - Sibiro Jakutijos regione trečiadienį ugniagesiai kovojo su liepsnomis daugiau kaip 600 000 hektarų plote, pranešė miškų apsaugos tarnyba.
  • REKORDAS: Pietų Prancūzijoje esantis kino teatras „l’Eden“, kur buvo rodomi pirmieji brolių Lumiere`ų filmai, oficialiai pripažintas seniausiu pasaulyje veikiančiu kino teatru ir įrašytas į Gineso rekordų knygą - jis buvo atidarytas prieš 132 metus.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar stebėsite Tokijo Olimpines žaidynes?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar stebėsite Tokijo vasaros Olimpines žaidynes?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+14 +21 C

+12 +20 C

 

+14 +22 C

+19 +28 C

+22 +29 C

 

+25 +27 C

0-5 m/s

0-4 m/s

 

0-3 m/s

       

Nuorodos