Švelnus vasaros prisilietimas

Liepą jau žydėjo liepos - šiemet gal kiek vėliau, nes birželiui teko (to negalėjome suprasti) tęsti kai kuriuos pavasario darbus. Gerokai vėlavo pievų augimas, o kai kurie augalai, kad ir gegužraibės, pražydo dešimčia dienų vėliau ir labai negausiai. Priežastis paprasta - visą gegužę orai buvo vėsūs, net šalti, ir žemė nespėjo sušilti „vasariškai“. Todėl daugelio rūšių vasariškas augimas ir vešėjimas prasidėjo birželio pirmąją dekadą. Panašiai vėlavo ir kai kurios liepos, visų pirma - mūsiškės mažalapės. Visos kitos - svetimžemės, įvežtinės, o labai dažnai - daugelio veislių hibridai, žydėjo anksti. Bitininkai įvairiai vertina šios vasaros liepų žydėjimą ir bičių surinktą liepų medų. Žiedai, jų gausa - dar ne viskas. Tik kas kelintus metus liepos pasiūlo daugiau nektaro, tačiau kad bitės jį galėtų paimti, reikia švelnaus, šiek tiek drėgnesnio oro. Taigi - sąlygų labai daug, ir jeigu jos kur nors buvo palankios, ten medus buvo šviesiai geltonas, kvepiantis...

Dabar liepų žydėjimas pamirštas, mes regime naujas gamtos spalvas - gelstančius javus, gelsvėjančias nešienautų pievų smilgas. O nušienautose pievose kyla ryškiai žalias, lyg „pavasariškas“ atolas. Vasara dar turi daug laiko gyvuoti, tačiau šis paskutinis jos etapas bus skirtas perėjimui į rudenį ir gamtos vaikų paruošimui kitokiam gyvenimui. Kokiam? Savarankiškam, atsakingam. Jis tikrai nebus panašus į mūsų įsivaizduojamą vėjavaikę vasarą - kur ten! Dabar pasižvalgykime, kaip tą daro gyvūnai.

Baigiasi stirnų ruja. Ši šventė (patys žvėrys jos taip tikrai nevadina) užtruko, paskutinių metų stebėjimai liudija, kad stirnų vestuvėms tenka bent pusantro mėnesio, o stirniukai gimsta nuo gegužės vidurio iki birželio pusės, kartais - iki Joninių. Galima šiuos pokyčius suversti klimato kaitai. Tačiau... Pasirodo, mes neturime tikrų, iš visos Lietuvos surinktų, stebėjimų, kaip tai vyko, sakykim, XX a. pirmoje pusėje, prieš 60 metų, prieš 20... Taigi, gali būti, kad nieko ypatingo čia neatranda stirnos, neturėtume atrasti ir mes. Panaši situacija ir baltųjų gandrų namuose - jaunikliai mankština sparnus, plasnoja vis pašokdami, pakildami į orą. Liepos gale daugelis jų palieka namus, tad tai - tikrai ne per anksti. Išskridus iš lizdų, dar bent savaitę gandriukams teks mokytis, sekioti paskui tėvus ir prašinėti maisto. Nors žinome, kad mūsų gandrai Lietuvą palieka per šventą Baltramiejų, tačiau iš tikro ši šventė - lyg paskutinis brūkšnys, po kurio gandrų jau neregime. Tiesa, šiemet daugelyje lizdų gandriukai vėluoja - kažkodėl dalis paukščių sugrįžo tik balandžio vidury ar gale, kai kiti perėjo. Dar kita dalis lizdų liko tušti - nežinome tokio reiškinio priežasčių, bet tai yra negeras ženklas šiai rūšiai.

Jau pradeda griežti žiogai - vis garsiau, garsiau. Pirmiausia jie suoks sodybose, kur gyvena tvarkingi žmonės ir žolės ten, kur nereikia, nešienavo arba ją pjovė dalgiu, tegul ir senoviniu įrankiu, bet nenaikinančiu gyvybės. Visi kiti traukys pečiais ir klausinės, kodėl nieko negirdi - man atrodo, kad taip jie apsimetinės ir meluos visiems nežinantys, kad patys žiogus ir daugybę (gal visus) pievos vabzdžius sumalė žoliapjove. Ypač tie, kurie taip šienavo bent keletą kartų. Įdomu, kas jiems sakė, kad graži aplinka - tik iki žemės nuskusta žole?