„Spartos“ generalinis direktorius Z.Janavičius: Nei daiktų, nei vertybių nekeičiu kaip kojinių

- „Spartos“ šimtametė istorija - reali ar sugalvota? Ne taip jau retai atsitinka, kad verslas, norėdamas atrodyti solidžiau, susikuria legendą.

- Mums nieko susigalvoti nereikėjo. 1918 metais šioje vietoje - tuomet tai buvo Vilniaus pakraštys - žydų tautybės vilnietis Janovas įkūrė dirbtuves „Vilniaus karūna“. Jose rankinėmis mašinomis kojines mezgė vienuolika moterų ir paauglių. Įmonė sėkmingai veikė, plėtėsi. Sovietams užėmus Vilnių, ji buvo nacionalizuota ir 1940-aisiais tapo kojinių gamybos fabriku „Avangardas“. Pavadinimas „Sparta“ - nuo 1945 metų.

1963-iaisiais iškilo dabartiniai fabriko pastatai. Tais metais buvo pagaminta 10 milijonų porų kojinių, po dvejų metų - 20 milijonų. Kasmet privalėjome didinti produkcijos kiekį, antraip laukdavo rimti nemalonumai. 1989-aisiais pagaminti 32 milijonai.

- Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę prieškario savininkai nesikreipė dėl turto grąžinimo?

- Ne. Neišliko ir jokių anų laikų liudijimų. Dokumentai galėtų būti nebent miesto archyve. Senasis pastatas seniai nugriautas, nebėra ir senųjų mezgimo mašinų.

- Laukinis kapitalizmas nušlavė daugybę Lietuvos pramonės įmonių. Kaip jums pavyko išlikti, neišsiparceliuoti?

- 1992 metais fabriką sėkmingai privatizavome. Kadangi perkant akcijas investiciniais čekiais penkis procentus sumos reikėjo sumokėti grynais pinigais, skyriau žmonėms premijas. Taip nupirkome 70 procentų akcijų.

Mums pasisekė - nesutrukdė jokie „berniukai“. Daug kas tada nuo jų kentėjo. Aš iškart atleidau žinybinę apsaugą, negalėjau ja pasitikėti. Pasikviečiau buvusį Vilniaus miesto milicijos valdybos viršininką pulkininką Česlovą Beinaravičių, kartu sukūrėme tokią apsaugą, kuri padėjo mums išvengti nusikalstamų grupuočių dėmesio.

Tačiau „Sparta“ turėjo savo silpną vietą. Net 80 procentų kolektyvo sudarė rusakalbiai, fabrikas buvo tam tikra prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ būstinė. Čia labai dažnai lankydavosi jos vadovas Valerijus Ivanovas. Vadovauti fabrikui pradėjau 1991 metais, vos kelios dienos prieš Sausio įvykius. Žmonių pasitikėjimas man buvo didelis dalykas, būtent jie išrinko mane vadovu. Ir man, ir mums visiems pasisekė, kad pavyko išvengti konfliktų, nors šalyje padėtis buvo labai nerami.

Nuo pat pirmos dienos pradėjome rimtai dirbti. Mūsų rinka buvo Sovietų Sąjunga - kiek pagamini, tiek parduodi. Tuo metu buvo siaubinga infliacija. Būdavo, pakeliame kainas, rusai piktinasi, bet kol produkcija nukeliauja, jos tampa realybe.

- Kai kuriuos mūsų pieno, mėsos gamintojus atsigręžti į Vakarus privertė tik 2014 metais paskelbtas Rusijos embargas. O kada „Sparta“ į juos įžengė?

- 1992 metais lankiausi tekstilės parodoje Stokholme. Tai buvo pirmoji mano išvyka. Žiūriu, gražus švedų kompanijos „Topeco“ stendas, puikios kojinės, megztos kompiuterinėmis mašinomis. Nieko panašaus nebuvau matęs. Prisistačiau, kad esu iš Vilniaus, kad gaminame kojines. Pirmoji reakcija buvo tokia: žinom, jūsų, gamintojų iš Sovietų Sąjungos, technologija atsilikusi, mums neįdomu. Atsargiai paklausiau, gal jie norėtų pažiūrėti, ką mes gaminame. Buvau į diplomatą įsidėjęs kojinių pavyzdžių. Pavartė, padūsavo. Po parodos išskridau namo. Tai buvo penktadienis. Ankstų pirmadienį keturi „Topeco“ savininkai jau buvo Vilniuje.

Pirmiausia švedai atsiuntė savo verpalų ir davė užsakymą numegzti 120 tūkst. porų kojinių. Pagaminome, išsiuntėme. Tada jie nutarė savo gamybą perkelti pas mus - atgabeno įrengimus, pradėjo mokyti meistrus. Iškilo didžiulė kalbos problema, vargome per vertėjus. Pasikvietėme vieną mokslų kandidatą. Jis mokėjo anglų kalbą, greitai perprato elektroniką, visus įrengimus. Įsibėgėjome. Švedai tapo mūsų koridoriumi į Vakarus.

Vėliau buvo dar vienas reikšmingas susitikimas. Parodoje Danijoje susipažinau su „Egtved“ įmonės, kurios gaminamos vyriškos kojinės laikomos vienomis geriausios kokybės ir madingiausių Europoje, savininku Klausu Lochtu (Claus Locht). Sutarėme, kad numegsiu jam partiją kojinių. Išsiuntėme produkciją, bet jokio atsakymo nesulaukėme. Klausas pasirodė po kelerių metų. Ir tada mes pradėjome kartu dirbti. Jis išsinuomojo Vilniuje butą ir tapo mūsų mokytoju - ketverius metus pasikeisdamas su broliu mokė mus mezgimo, aparatų reguliavimo, dažymo, formavimo, visų mūsų amato subtilybių.

Pajutome, kad mūsų stuburas tvirtėja, užsakymų daugėja. Iki Rusijos krizės, smogusios mums itin stipriai, užsakymų iš Rytų ir Vakarų turėjome maždaug po lygiai. Po 1998-ųjų liko vien tik Vakarai. Dabar 60 procentų sudaro eksportas, kita dalis lieka Lietuvoje. Pernai pagaminome keturis milijonus porų kojinių.

- Įdomiai atrodo jūsų fabriko cechai - dūzgia šimtai mašinų, o darbininkų vos vienas kitas. Žmones pakeitė mašinos?

- Kai tik pradėjome dirbti su švedais, jos savininkas paklausė, kodėl pas mus koridoriais tiek daug žmonių vaikšto. Sakau, pirkėjai. Jis suprato pokštą, tik perklausė, kodėl tie pirkėjai su chalatais. Iš tiesų buvo skaudus momentas, kai tapęs fabriko vadovu turėjau daug darbuotojų atleisti. 1991 metais „Spartoje“ dirbo 1800 žmonių. Šiandien - 164.

- Kojines mezgate moderniomis mašinomis, bet administracijos patalpos atrodo taip, tarsi tebebūtų sovietmetis. Galėjote bent savo kabinetą įsirengti šiuolaikiškai, apsistatyti gerais baldais.

- O ko trūksta šiam kabinetui? Yra poilsio kampelis, pasitarimų stalas, visos darbui reikalingos priemonės. Man čia patogu ir net gražu. Argi nedailios tos jugoslaviškos kėdės? Tvirtos, stovi dar nuo sovietinių laikų.

Darbo priemonės, įrengimai, visa, kas reikalinga moderniai gamybai, fabrike atnaujinama nuolat. Bet nematau jokio reikalo mesti gerą daiktą, jei jis dar veikia. Mechaniniai vartai iš gatvės į fabriko teritoriją buvo pirmas mano darbas, kai atėjau į „Spartą“ 1968-aisiais. Jais tebesinaudojame. Kaip ir švedų atvežtu mezgimo automatu, nors jam jau daugiau nei 50 metų.

Prieš dešimtmetį kūrėme planus persikelti už miesto, bet užklupo ekonominė krizė. 1,7 hektaro teritorija, kurioje tebesame įsikūrę, - pačiame miesto centre, Senamiesčio zonoje, ji vėl domina investuotojus.

Mano tikslas visada buvo vienas - išsaugoti patį fabriką, gamybą ir, svarbiausia, žmones, kad jie ir dabar, ir ateityje turėtų darbo.

- Keičiantis santvarkoms, ekonominei sanklodai, tai mažai kam rūpėjo. Turėjome stiprią tekstilės pramonę, likote vieni iš nedaugelio.

- Buvo laikas, kai viską reikėjo griauti. Atkovoję Nepriklausomybę atsidūrėme Europoje gamindami daugiausia produkcijos vienam gyventojui. Kalbu ne vien tik apie tekstilę, bet ir apie labai stiprią maisto, medžio apdirbimo, chemijos pramonę, turėjome vieną didžiausių Europoje plastmasės gamyklą... Tada reikėjo galvoti, kaip įeiti į naują rinką, į Vakarus. Bet niekas ten mūsų nepriėmė. Vienos įmonės tiesiog numirė, kitos pakliuvo į „berniukų“ rankas, kurie brangiausias stakles, pirktas už valiutą, vežė į metalo laužą.

O man rūpėjo išsaugoti. Žinoma, buvo visko. Kai jau pradėjome normaliai dirbti, pasipylė skundai, esą palaikau jedinstveninkus ir panašiai. Atvyko tikrintoja iš ministerijos. Kai ji nuėjo į cechus, žmonės ją užsipuolė, reikalavo palikti juos ramybėje ir leisti dirbti, jei ne, grasino išeiti į gatves. Supratau, kad mes su jais esame išvien, tai suteikė jėgų eiti pirmyn.

- Kitąmet bus 50 metų, kai esate „Spartoje“, beveik trys dešimtmečiai, kai jai vadovaujate. Gal užsiauginote pamainą, kaip Lietuvoje įprasta?

- Mano 14-metė duktė Marija per atostogas nutarė paragauti darbininkiškos duonos - kasdien keturias valandas dirba pakavimo ceche. Kur ji pasuks, dar nežinia. Marija mokosi Jėzuitų gimnazijoje, jai puikiai sekasi. Lanko „Liepaičių“ chorą, svajoja apie dainininkės kelią. Man dėl to neramu, juk muzikos pasaulis labai sudėtingas. Perimti iš manęs vairą ji dar būtų per jauna. Tam reikia laiko, patirties.

Suaugęs sūnus - medikas, pėdos ir plaštakos mikrochirurgas.

- Nenusibodo tiek metų eiti vis į tą patį fabriką, tą patį kabinetą?

- Aš čia gerai jaučiuosi. Ir daugelis, kas ateina į „Spartą“, sako, kad čia gera aura - dvelkia ramybe, nėra chaoso. Man visada buvo svarbu, kad „Spartoje“ nebūtų jokių intrigų, pykčių, barnių. Būna, stresinė situacija, per gamybinius pasitarimus atmosfera kaista, o aš visada raminu: jau žinom, kas įvyko, sustokim ir spręskim, kaip iš to išeiti. Ir viskas pavyksta.

- Atrodo, kad šiais laikais ištikimybė, pastovumas, prisirišimas prie vienos srities, prie tos pačios vietos jau nebėra vertybė. Nesijaučiate nemadingas?

- Gamyboje turi būti viskas greitai. Bet stabilumas man irgi labai patinka. Aš tiek metų dirbu, visus puikiai pažįstu. Ir žmonės pažįsta mane.

Gal verslininkas iš manęs ir prastokas, bet pinigai, tik pinigai, kuo daugiau pinigų - man visiškai svetima. Man daug svarbiau dvasiniai dalykai, kiek galiu, ir kitus kreipiu ta linkme. Pinigai reikalingi patogiam gyvenimui, bet kai sukaupi per daug, eini iš proto, kur juos padėti. Laimė, aš šito bruožo neturiu. Kiek turiu, man užtenka. Šia prasme nesu tipiškas verslininkas, daugeliui jų tik skaičiukai galvoje sukasi, o kas aplinkui darosi, kaip žmonės gyvena, jiems nelabai įdomu.

Turiu draugų medikų, su jų pagalba ne vienam savo darbuotojui gyvybę išgelbėjau. Jaučiu jų dėkingumą. Ar valytoja, ar inžinierius, man visi lygūs ir vienodai svarbūs. Vakar visi atėjo manęs pasveikinti, kiekvienas su raudona rože ir prie jos pritvirtintu palinkėjimu - gyvenimo spalvų, kantrybės, įspūdingų kelionių... Susigraudinau.

- Kadaise ilgus metus vienoje vietoje pradirbęs žmogus buvo gerbiamas, jo atsidavimas įvertinamas. Naujojo Darbo kodekso nuostatos pastovumo nebeskatina. Būti darbo veteranu turbūt irgi nebemadinga?

- Kad aš pats esu veteranas. Tik iš šalies gali atrodyti, kad jaunas, su prestižinių studijų diplomu atėjęs žmogus vertingiausias. Aš net neabejodamas rinkčiausi ne jį, o turintį patirties ir stažą specialistą. Jauni neturi kantrybės. Pabando, pažiūri, kas nors nepatiko, ir kelia sparnus, ieško, kur geriau. Jie nori uždirbti greitai ir daug. Bet ir greitai, ir daug - neišeina.

- Ar kojinių prekyboje - kaip krepšinyje? Vilniečiai perka „Spartos“, o kauniečiai - savosios „Skinijos“ kojines?

- Su „Skinija“ tikrai nesipykstame. Stebime vienas kitą. Mes stiprūs vyriškų, moteriškų kojinių, jie - vaikiškos produkcijos srityje. Tikrai nėra taip, kad bandytume vieni kitiems pakenkti. Mes turime savo vietą šiam pasaulyje, jie - savo.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“