Skaitantiems spauda kaip duonanuotraukos (6)

2020 rugpjūčio mėn. 08 d. 06:55:53 Perskaitė 1295

Pastarieji metai Lietuvos spaudai nebuvo patys lengviausi. Kažkada eilėse prie spaudos kioskų stovėję žmonės, šiandien spaudos leidinių įsigyti randa vis mažiau. Nuolat girdime, esą toks laikas, skaitytojai keliasi į internetą. Tačiau aiškėja, kad skaitytojai niekur nedingsta. Spaudai duobę kasa valstybinis požiūris ir pinigų skaičiavimas.

 

Neseniai pranešta, kad Vokietijos žiniasklaidos konglomeratas „Bauer Media“, reaguodamas į koronaviruso pandemijos sukeltą krizę, nusprendė uždaryti aštuonis, tarp kurių ir „Harper’s Bazaar“, „Elle“, „InStyle“, Australijoje leidžiamus žurnalus. Dar anksčiau, balandžio pradžioje, dėl koronaviruso pandemijos sutrikus reklamos rinkai, milijardieriaus Ruperto Merdoko (Rupert Murdoch) Australijos žiniasklaidos grupė „News Corp“ paskelbė stabdanti daugiau nei 100 regioninių ir vietos laikraščių leidybą. Panašiu metu didžiausia JAV laikraščių leidėja „Gannet“ pranešė, kad išleidžia darbuotojus nemokamų atostogų ir „karpo“ algas, siekdama sumažinti ilgalaikę žalą verslui.

Lietuvoje spaudos rinka irgi patyrė itin didelių nuostolių.

Tačiau „Vakaro žinių“ kalbinta daugiau kaip 10 m. Lietuvos pašte dirbanti mobilioji laiškininkė Džiuljeta Kruopienė pasakoja, kad spaudos leidinių gyventojai laukia nekantraudami. Skaičiuojama, kad prenumeratos pristatymas, iš visų laiškininkų teikiamų paslaugų, vidutiniškai per mėnesį sudaro apie 40 proc. darbo. Yra gyventojų, kurie atvykstant laiškininko kaskart laukia savo kieme, kad kuo greičiau galėtų atsiversti atvežtą laikraštį. „Rajone spauda labai svarbi. Kartais močiutės iš dėkingumo pasitinka su šokoladu“, - pasakoja D.Kruopienė. Ji pristato ne tik leidinius ir siuntas, bet ir pabendrauja su gyventojais. Kartais tenka ir padiskutuoti apie laikraščiuose aprašomas aktualijas - skaitytojai jautriai reaguoja į spaudos leidinių pateikiamą informaciją.

Pasvalio rajone dirbanti D.Kruopienė sako, kad kasmet vis daugiau gyventojų renkasi spaudą: „Taip, kaip atgimsta laiškų rašymo tradicija, taip šiek tiek dažniau užsakoma ir spauda.

Pavyzdžiui, pastaruoju metu rajone prenumerata tapo populiaria dovana. Žmonės dovanoja prenumeratą giminaičiams švenčių proga. O kai užsako vienas, žiūrėk, po kiek laiko jau ir kaimynams ateina užsakyti. Kaimo parduotuvėse spaudos leidinių pasirinkimas nėra didelis, todėl prenumerata labai vertinama.“

D.Kruopienė sako galinti paneigti mitą, jog laikraščius skaito tik garbingo amžiaus žmonės. „Spaudą užsisako ir jaunesni žmonės. Kartais pasitaiko dienų, kai leidinių pristatyti reikia tiek, jog net nespėji nuvykti pas visus gyventojus.

Manau, internetas spaudos nepakeis. Žmonės jos laukia, palaiko, jaudinasi, kai vienas ar kitas leidinys susiduria su sunkumais. Nematau signalų, kad spaudos poreikis mažėtų“, - pasakoja laiškininkė.

Jai antrina ir Jurbarko rajono Eržvilko seniūnas Gintaras Kasputis. Prieš metus seniūnijoje buvo uždarytas pašto skyrius. Tokioms permainoms gyventojai priešinosi, baimindamiesi, jog nebus, kaip įsigyti spaudos, apsirūpinti reikalingomis kasdienėmis paslaugomis. Dabar periodiniai leidiniai gyventojams pristatomi tiesiai į namus.

Seniūnas sako, kad rajono gyventojai labiau vertina spausdintinį žodį, nei internete skelbiamas naujienas. „Iš pradžių buvo šiek tiek trukdžių dėl pristatymo, tačiau dabar viskas susitvarkė ir gyventojai patenkinti. Jeigu ir pavėluoja kada paštininkas laikraštį atvežti, tai nebūna dažnai. Mūsų gyventojams tatai svarbi paslauga. Jie skaito spaudą, dažnai lankosi bibliotekos filialuose, kurie iki šiol veikia beveik kiekvienoje seniūnaitijoje. Darbo bibliotekininkėms netrūksta“, - pasakoja seniūnas.

G.Kasputis sako, kad susidomėjimas spaudos leidiniais pastaruoju metu netgi didėja: „Rašytinis žodis kai kuriems gyventojams yra svaresnis už interneto naujienas. Gyventojai skaito laikraščius, knygas. Rajone turime du vietinius laikraščius. Tačiau gyventojai mielai skaito ne tik juos. Aš ir pats mieliau vartau laikraštį nei skaitau interneto portalus. Manau, spausdintinis žodis niekur nedings ir ateityje.

Leidinių užsakymas vienu metu buvo sustojęs, o dabar auga. Matyt, dalis skaitytojų pavargo nuo internetinės žiniasklaidos informacijos srauto, ima ieškoti analitinės, patikrintos informacijos.“

Interviu su žurnalistu, buvusio ministro pirmininko Algirdo Brazausko patarėju Viliumi KAVALIAUSKU:

- Kas laidoja rašytinę spaudą?

- Man tai skaudus klausimas, nes pats esu laikraštininkas. Iki šiol labiausiai gerbiu laikraštininkus.

Sakyčiau, įdomiausi spaudos metai buvo maždaug iki 1992 m. - kai spauda buvo teisėjas, gydytojas, patarėjas. Atsimenu, kai man grįžus iš Amerikos pasiūlė būti „Tiesos“ redaktoriumi, bet atsisakiau, nes norėjau būti rašančiu žurnalistu.

Laikraščių rinkoje buvo viltis, kai atėjo Skandinavijos kapitalas. Buvo galvojama, kad jie atsineš naujus standartus. Jie įsigijo tik „Kauno dieną“, bet tik kelerius metus buvo reikalaujama, kad laikraštis būtų objektyvus, o žurnalistai perskaitytų Žurnalistų etikos kodeksą.

Galbūt mes esame per maža valstybė, kuri vienu metu pagalvojo, kad, esant laisvai rinkai, galima viską nupirkti. Mes taip greitai viską pardavėme… Kažkada pradėjome melstis doleriui ir jam meldžiamės iki šiol. Tai ypač pastebima spaudoje. Mes turėjome puikų Spaudos įstatymą, kuriuo suteikėme spaudai dideles teises. Bet tos teisės išvirto kapitalo teisėmis.

- Rinkos tendencijos rodo valstybinį požiūrį?

- Žinoma. Turėtų atsirasti ir valstybės vaidmuo. Iki šiol neturime valstybinės spaudos, nes tai draudžiama įstatymu. Nors turime visuomeninę televiziją. Bet koks yra tos televizijos lygis?

Dar keisčiau - kai matai tuos pačius darbuotojus ir nacionalinėje, ir komercinėje televizijose. Žinote, jeigu būčiau bandęs rašyti į „Lietuvos rytą“, nebūčiau galėjęs rašyti į „Respubliką“. Tai sveika konkurencija, kai laikraščiai turi skirtingus požiūrius, savo profesionalus. Negali dirbti ir visuomenei, ir pinigams.

Kitas dalykas - Europos Sąjunga nefinansuoja kultūros. Tai esą yra valstybės vidaus reikalas. O jeigu mums už kažką nemokama, mes to ir nedarome.

Štai neseniai išdalyta apie 45 mln. eurų kūrėjams. Susitikęs žymų lietuvių menininką Rimantą Dichavičių, paklausiau, ar jis kreipėsi? Bet ten gi gavo tie, kas spėjo parašyti per pirmą pusvalandį. Ar nebūtų geriau, jeigu būtume 45 mln. skyrę, pavyzdžiui, laikraščių užsakymui kaimo bibliotekoms? Bet kažkodėl nematyti nei politikos, nei minties apie tai, kad spauda yra žmonių švietimo įrankis. Ir niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai išėjo pirmasis laikraštis. Kol jie eina, tol jie yra reikalingi.

- Gal kaip tik to siekiama tyčia?

- Spauda visuomet yra opozicijoje. O valdžiai nesinori sukurti sau opozicijos. Galbūt tai irgi yra viena iš priežasčių. Žmonės jaučia poreikį, bet valdžiai nereikia.

Nenorėčiau, kad mūsų kartai tektų misija palaidoti rašytinę spaudą, kaip palaidojome dalį savo kultūros. Kai mes prarandame spaudą, prarandame ir savo šviesuolius. Kaip gi išliks šviesuomenė, jeigu jos neprisimename?

- Kokių pokyčių reikia, kad vėl pamatytume eilėse prie spaudos pardavimo vietų besibūriuojančius skaitytojus?

- Gal reikia, kad vėl atsirastų drąsių žurnalistų... Reikia, kad atsirastų asmenybės. Drąsi ir laisva spauda turėtų būti visuomenės prioritetas. Būtų įdomu skaityti, būtų įdomu gyventi ir gimtų tikėjimas, kad valstybę valdo ne pinigas, o žmonės. Tik spauda su labai dorais politikais gali suteikti tą viltį. Tik klausimas: ar turime drąsią spaudą ir ar yra dorų politikų? O visuomenė visuomet parems.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net