Zigmas VAIŠVILA: Ar Sąjūdis jau nukryžiuotas?

1988 m. lapkričio 25 dieną Vytautą Landsbergį išrinkome Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininku. Iki 1989 m. birželio 3 dienos. Tai patvirtina ir Zigmo Vaišvilos tos dienos posėdžio užrašai (žiūrėti nuotrauką).

Tačiau mūsų, Sąjūdžio Seimo Tarybos narių, sutartu laiku V.Landsbergis nesugebėjo užleisti šių pareigų Romualdui Ozolui. Buvo labai užsiėmęs - 1989 metų gegužę ruošėmės pirmajam TSRS liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje. Likus savaitei iki šios jo kadencijos pabaigos, V.Landsbergis dar ir naujieną mums paskelbė - reikia patikrinti R.Ozolo vadovaujamo „Atgimimo" savaitraščio finansų tvarkymą.

Taip klimpome vis giliau. Politikais būti dar tik mokėmės, patys to nesuvokdami.

1990 m. kovo 11 dieną išrinktas Lietuvos Nepriklausomybę atkūrusios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, V.Landsbergis jau nebesikuklino. Visuotinio pakilimo metu dėliojo savąją šachmatų partiją, nebekreipdamas dėmesio ir į bendražygius. Ir mums vis nebuvo kada jį sustabdyti. Įtampos ir rūpesčių netrūko, buvo pasikeitusi ir bendražygių komanda.

1990 m. balandžio 21-22 dienomis vykęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio antrasis suvažiavimas ne tik pakeitė Sąjūdžio pavadinimą. Pasitraukus Sąjūdžio pirmeiviams, Lietuvos Sąjūdis tapo kaskart vis labiau V.Landsbergį aptarnaujančia organizacija.

Ir taip pasitikome 1991 m. Sausio 13-ąją, sulaukėme Lietuvos tarptautinio pripažinimo.

Šlovės siekis užgožė viską. 1992 m. V.Landsbergis nusprendė būti mūsų prezidentu su didžiuliais įgaliojimais. Tačiau tauta referendume jam tarė - NE, o 1992 m. spalio 25 dieną priėmė ne jo pasiūlytą Konstituciją, bet kompromisinę, pasiūlytą daugumos. Šlovės viršūnėje dar ir parlamento rinkimuose nuo jo nusigręžė ir atsigręžė į Algirdą Mykolą Brazauską.

Kas beliko V.Landsbergiui? Kerštas jo „nesupratusiai" tautai, pervadintai šunauja.

Ar V.Landsbergį galima pavadinti lietuviškuoju Maksimilijanu Robespjeru, kuris prieš Didžiąją Prancūzijos revoliuciją būdamas advokatu aptarnavo kilminguosius, o išrinktas į Generalinius luomus pradėjo ginti liaudies interesus? 1793 m., vadovaudamas visuomenės gelbėjimo komitetui, M.Robespjeras kvietė liaudį į kovą su vidaus ir užsienio kontrrevoliucija, tapo jakobinų diktatūros vadovu. Jakobinai, bandydami sustiprinti savo valdžią, priėmė įstatymą dėl teroro sugriežtinimo. Ir perlenkė lazdą - tauta sukilo. 1794 m. liepos 27 dieną M.Robespjeras ir 21 jakobinų šalininkas buvo uždaryti į kalėjimą ir kitą dieną be teismo giljotinuoti.

V.Landsbergio „kryžiaus" žygis prieš tautą dar nesibaigė. Tačiau jo pasirinktos DALIOS vadovavimo mums dešimtmetis paklojo pamatus jo didžiajam kerštui. Ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istorijos perrašymo, ištrynimo iš tautos istorijos ir sąmonės pamatus.

Tačiau kieno stuburas stipresnis - jo ar tautos? Kad ir išblaškytos, bet tautos!

Post scriptum

Šiandien paskambinau Stanislovui Jokubauskui, sąjūdiečiui, mano, 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputato, padėjėjui iš Ventos miestelio Akmenės rajone. 1990 metų vasario 24 dieną Ventos rinkimų apygardos Nr.78 rinkėjai man patikėjo mandatą Nepriklausomybės Atkūrimui.

Stanislovo sveikata - jau ne pati geriausia, tad kalbėjomės neilgai.

Po kelių valandų Stanislovas skambina man. Šiandien, Sąjūdžio dienos rytą, Anglijoje avarijoje žuvo jo didžiausias likusio gyvenimo džiaugsmas - anūkė Gabija. Ji labai norėjo nudžiuginti senelį šiemet jai įteikiamu Kembridžo universiteto diplomu...