respublika.lt

Ar nepalaužti valstybės sparnai skrydžiui į ateitį?

(225)
Publikuota: 2022 liepos 04 14:39:00, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Ar nepalaužti valstybės sparnai skrydžiui į ateitį? Eltos nuotr.

Artėjant Valstybės dienai, prisimename, kad 1918 metais atkurtos Lietuvos valstybės ryškiausia figūra buvo ir tebėra Tautos patriarchas, tautinio atgimimo žadintojas Jonas Basanavičius. Laimei, jam neteko išgyventi iki Antrojo pasaulinio karo (mirė 1927 metais), kuomet Lietuvos pareigūnų politiniai manevrai, susidūrę su didžiųjų valstybių klasta, nepadėjo išsaugoti Pirmosios Respublikos. Mūsų dienomis, kai iš Rusijos Lietuvos link pilasi grasinimai Trečiuoju pasauliniu karu, kai, galima sakyti, kaimynystėje tas pats okupantas žudo ukrainiečius ir griauna jų miestus, panūdome vienos garbingiausių - Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos - laureatų paklausti, ar jie mato kokių nors grėsmių Lietuvos valstybingumui šiandien. Ir jeigu mato, tai kur.

 

Fotomenininkas Algimantas ČERNIAUSKAS:


„Mano galva, reiktų dar ir dar kartą pažvelgti atgal į istoriją. Į nepriklausomos Lietuvos laikus. Į Pirmosios Respublikos saulėlydį, kuris prasidėjo išdavyste. Maskvos reikalavimu, Lietuvos pareigūnai - vidaus reikalų ministras Kazys Skučas ir saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis - buvo atleisti iš pareigų, suimti ir perduoti būsimam okupantui, sovietų Rusijai, tikintis, kad ji pasitenkins maža auka. Mažų aukų nebūna. Kaip ir mažų valstybių, - tai tik sąvoka. Valstybė gali būti didelė, kaip Rusija, bet savo veiksmais demonstruoti ne tautos didingumą, bet aklą neapykantą laisvei. Valstybės didingumą kuria piliečiai. Pilėnai kuria valstybės didingumą.

Žiūrint į šių dienų politinę situaciją, man neramu. Ir ne tik dėl išprotėjusių diktatorių su imperiniais kliedesiais ir dar baisesniais jų veiksmais žudant civilius žmones, griaunant miestus, ardant civilizacijos pamatus. Man neramu ir dėl mūsų politikų negebėjimo, tiksliau, nenoro, susikalbėti, susitarti. Matant, kad valstybės valdymo galios yra kiekviena sau, žmonėse kyla nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas tomis galiomis, t.y. valdžia. Politikai, užkopę į įsivaizduojamą valdžios viršūnę, galvoja, kad valdo situaciją, valdo kone visą pasaulį, tačiau tai tėra tik jų pačių apsigavimas. Jų politinės ambicijos kartais užgožia tautos interesus. Jokiais būdais, jokiais pavidalais jie neturėtų išduoti tautos interesų, net nesuteikti savo sprendimais panašios dingsties. Ir patys valstybės piliečiai, žinoma, turėtų būti aktyvesni ir reiklesni, nes nepuoselėjama demokratija turi polinkį tapti ochlokratija, t.y. išsigimti. O požymių, jog valdžios sluoksniuose ne viskas gerai, liudija ir didėjančios politinių demagogų gretos. Dabar ne laikas demonstruoti savo istorinį neišmanymą ir ieškoti „baltų arklių", kad nujotum į valdžios olimpą. Ginčykimės, barkimės, bet savo valstybės viduje neleiskime, kad sprendimus už mus priimtų svetimų valstybių jėgos."

Profesorius, etnologas Libertas KLIMKA:


„Nacionalinės valstybės sukuriamos vienu tikslu - kaip tautos išlikimo ir visavertės kultūrinės raidos garantas. Dr. Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių sukurta nepriklausoma tautinė valstybė nuo pat savo raidos pradžios strategiškai vadovavosi dviem pagrindiniais idėjų blokais - universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimu. Labai svarbu ir šiandien būtų išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, - tai tarsi du sparnai valstybės skrydžiui į ateitį... Nes tik iš sąmoningo tautiškumo išauga visuomenės pilietiškumas, jos patriotinės nuostatos, sudarančios valstybės pamatų stiprybę. Tad verta aptarti, ar etninės kultūros vertybės tebėra aktualios kasdienybėje, ar saugotinos tik muziejuose, tautosakos rinkiniuose, etnologų monografijose? Betgi ir tautodailės, kuri yra lietuvių tautos sielos veidrodis, muziejaus dar nesugebėjome įkurti.

Žmogaus tautinės tapatybės pagrindiniai požymiai yra trys: gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautinių papročių ir tradicijų praktikavimas. Ogi tuose papročiuose nuo seno įdiegti labai svarbūs dalykai: tėviškės gamtos pažinimas, jos grožio pajauta ir ekologiškas elgesys aplinkoje, švelni pagarba moteriai, ypač motinai, vaikų ugdymas darbeliais ir pareigomis, prieraišumas gimtiesiems namams, visokeriopa pagalba senoliams, padorus bendravimas su kaimynais ir tautinėmis mažumomis, dar daug kitų gražių moralinių siekinių. Iš kartos į kartą visa tai būdavo perduodama be nuobodžių moralizavimų, o veikiant tiesiai į vaiko jausmus ir vaizduotę, pasitelkus tautosaką, liaudies dainą, raiškų žodį.

Todėl tautinės savimonės ugdymas toli gražu yra ne tik šeimos rūpestis. Moderniųjų visuomenių tautiškumas jau kitoks nei XIX a. Tarkime, mūsų folkloras, buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. O kur dar laikmečio iššūkiai tautiškumui - globalizacija ir kultūros sukomercinimas, ateinantys su vartotojiškomis nuostatomis. Tačiau dėl to nereikėtų kaltinti Lietuvos įsijungimo į Europos valstybių bendriją. Iš esmės Europos Sąjungos politika ragina šalių vyriausybes pačioms rūpintis nacionaline kultūra, kad kiekviena šalis galėtų naudingai bendradarbiauti kultūros mainuose. O kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, turi išlikti įvairovėje, tarsi natūrali paupio pieva, kupina įvairiausių žiedų, jų spalvų ir kvapų.

Vis dėlto ekonomiškai silpnesnės Sąjungos narės neišvengiamai susiduria su didesniais pavojais savajai kultūrai nei didžiosios šalys. O dar liūdniau, kai tautines vertybes patys mūsų piliečiai ima sąmoningai ignoruoti ar menkinti jų reikšmę. Štai, pavyzdžiui, kai kurie mūsų kalbininkai lietuvių kalbos raidą ragina palikti savieigai ir visiškai atvirai kitų kalbų įtakai, siūlydami atsisakyti kalbos norminimo, klaidų taisymo, patarimų... Mažaraštystės teisinimas ir taisyklingos kalbos mokymo nuvertinimas gali padaryti daug žalos jaunosios kartos edukacijai, nes sociokultūriniais tyrimais nepaneigiamai įrodyta, kad sąmonės kūrybingumas vystosi kartu su žodingumu. Apmaudu, kad ir tautinės mokyklos idėja mūsų švietimo sistemoje seniausiai pamiršta, tad pasiklausykime, kaip tarpusavyje kalbasi jaunuomenė. Ir kalbasi, žinoma, apie emigraciją...

Dar toks tautos orumą žeidžiantis faktas: viešosios iškabos užsienio kalba sugebėjo lengvai apeiti Valstybinės kalbos įstatymą ir įsivyravo sostinės centrinėse gatvėse. Žinoma, toks niekinantis požiūris į lietuviškumą, kaip ir pigi „stiklaininė" architektūra, kultūros paveldo bei gamtinės aplinkos niokojimas tėra mūsų verslo provincialumo ir nevisavertiškumo komplekso išraiška. Deja...

Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypinčios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis. Tautinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant įdomius „nacionalinio pasididžiavimo" vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant etnokultūrą ir tautos istoriją, lietuvių ir tautinių mažumų kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus regionų tradicinius papročius bei tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus. Gyvoji etninės kultūros tradicija, plačiai apimanti visuomenę, liudytų, kad tebesame įaugę savo žemėje..."

Kultūros istorikė, muziejininkė Birutė KULNYTĖ:


„Vis dėlto istorija yra sukimasis ratu ir jos atžvilgiu labai pritinka banalus pasakymas, kad žmonės, nepažįstantys istorijos, yra vaikai. Pati būdama istorikė dažnai pagalvodavau, kodėl Lietuvoje labai mažai kalbama apie Pirmąją Respubliką; ten buvo labai daug ko pasimokyti, - ir iš gerų, ir iš blogų dalykų. Galbūt rimčiau pastudijavę tą laikotarpį, mes antrą kartą nebūtume užlipę ant to paties grėblio. Šiandien turime liūdną situaciją. Labai liūdną. Kaimynystėje vyksta karas, jis artėja, ir žmonės juokingai galvoja, kad jis mūsų nepalies. Šventas naivumas tolygus kvailumui. Tas naivumas pinasi į kvailumo virvę, kuri mus pačius ir smaugia.

Nunyko inteligentų karta, baigiame ją išlydėti anapus, neįvertinę daugybės šviesių žmonių, kurie, užaugę anoje santvarkoje, buvo gerų šaknų ir nė vieno negalėjai apkaltinti didelėmis nuodėmėmis. Ne tik neįvertinę, bet ir nepasinaudoję jų žiniomis bei vertinga patirtimi, kuria galėjome praturtinti savo kultūrą. Žinoma, įžangos į nusipelniusių garbingų žmonių niekinimą, kaip ir į tradicinės kultūros niokojimą, buvo padarytos gerokai anksčiau. Ilgus metus dirbdama Lietuvos nacionaliniame muziejuje (buvo jo direktorė - D.Š.) mačiau, koks buvo baisus paveldo institucijų puolimas; tik vieni jo nematė, kiti nenorėjo matyti. Daug kultūros žmonių dalyvavo tame naikinime. Ir gana aktyviai. Deginom daug ką, ką turėjom saugoti kaip savo akį, tarp jų ir senas kultūrines tradicijas, rasi nepastebėdami ar nekreipdami dėmesio, kad kultūra tampa kulinarija, kad jos laukas lėkštėja, fragmentuojasi, persisunkia komercine nauda, kad sąvokos „tėviškė", „tėvynė", turinčios įsikirsti į žmogaus savimonę, kaip ir tikėjimas, viltis bei meilė, paverstos pajuokos objektais. Toks laikas dabar, persunktas pykčiu kitaip gyvenančiam, jaučiančiam ir dar mąstančiam; galvoju, tai yra baisaus bolševizmo renesansas, „salamandrų" laikas. Nors visada galvojau ir galvosiu, kad gyvendami be tęstinumo ir nuolat visa, kas buvo, griaudami, esame tapę nekultūringiausių tautų sekėjais."

Rašytojas Henrikas GUDAVIČIUS:


„Visada yra grėsmių. Dažnai pajaučiame, kad yra nutautėjimo grėsmė, kasmet stiprėja katastrofiška klimato šiltėjimo grėsmė. Filosofė Jūratė Baranova yra rašiusi, kad visada bijo nuskęsti. Žinoma, tai metafora, bet ji svarbi visiems, kas bando išlikti nors šiek tiek aktyvūs savo bendruomenėje.

Aš gerai prisimenu Černobylio avariją 1986 metais. Beveik visos redakcijos jau dirbo naujuose Spaudos rūmuose. Tą rytą pirmiausia lifte pasisveikinau su Jurgiu Loiba, tai jis ir paklausė, gal girdėjau, ką sakė „Svoboda" apie sprogimą Černobylyje. Visi jau šį bei tą žinojo, nors spaudoje nebuvo nė žodžio, Michailas Gorbačiovas apie tai prasitarė gal po dviejų dienų. Grėsmė buvo labai rimta. Ir kai 1989 metais pradėjome baimintis dėl trečiojo bloko statybos Ignalinos AE, visi pasisakėme „prieš". Prisimenu, kad honorarus už publikacijas ta tema skyrėme klubams „Atgaja" ir „Žemyna", kurie tada buvo aktyvūs... O dabar didžiausia grėsmė - karas. Didžiausia grėsmė - Rusija. Visokeriopa pagalba Ukrainai švelnina tą grėsmę.

Liškiavos kapinių akmeninės tvoros plyšyje, rytinėje pusėje, pražydo karpatinis katilėlis. Kuplus, dešimties centimetrų aukščio augaliukas gražiai išsikerojęs ir žydės jis ilgai, kalnų augalai nepaprastai kantrūs. Vokiečių botanikas Ernestas Michaelis Kranichas teigė, kad miško ir pievų katilėlių spalva bei forma - tai vasaros pilnatvės paliudijimas. Tikriausiai taip ir yra, bet mums dabar ši kukli darželio gėlė, kadaise atkilusi į Lietuvą iš Ukrainos, - tai gyvas vilties ženklas.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (225)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s