respublika.lt

Senukų ir mamų gyvybės yra (nėra) svarbios

(90)
Publikuota: 2022 liepos 07 04:30:00, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Kardiologijos profesorius Pranas Šerpytis: Hipokrato priesaika įpareigoja saugoti kiekvieną gyvybę. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Lietuvoje apstu žmogaus teisių gynėjų. Nors visiškai neapstu juodųjų, tačiau prisimenu, sostinėje vyko manifestacija „Black Lives Matter" („Juodųjų gyvybės svarbios"). Lietuvoje apstu senukų, tačiau neteko girdėti proklamacijos: „senukų gyvybės svarbios". Arba, sakykim, „mamų gyvybės svarbios" vien dėl to, kad žiauriai mažai gimsta vaikų.

 

Kad mamų sveikata, suprask, ir gyvybė mažiau svarbi negu lesbiečių, parodė basų mamų protestas, kai jų, stovinčių ant sniego, nepastebėjo nei prezidentūroje, nei Vyriausybėje. O štai šiltai avinti protestuojanti lesbietės mama neliko nepastebėta ir net už tai iš prezidento rankų atsiėmė valstybinį apdovanojimą. Nors, tiesą sakant, socialiniu požiūriu lesbietės gyvybė visuomenei turėtų būti mažiau svarbi, nes mama gali garantuoti visuomenei tęstinumą, o lesbietė, deja, ne. Kardiologijos profesorius Pranas ŠERPYTIS sako, jog gyvybė yra brangiausia, kas duota žmogui, bet...

Pasiaiškinkime, kas yra tas „bet".

- Ką atsakytumėt, profesoriau, jei tarčiau, jog ne visų gyvybės yra svarbios?

- Pasakyčiau, kad medikui kiekviena gyvybė yra svarbi. Mums visi žmonės, kad ir kokios jie būtų tautybės ar pilietybės, lyties ar socialinės padėties, yra svarbūs. Toks yra mediko ir apskritai žmogiškas pašaukimas. Tokiai nuostatai įpareigoja ir Hipokrato priesaika. Mes turime visomis išgalėmis padėti išsaugoti gyvybę, o matydami, kad mūsų pastangos ir mokslo pasiekimai kartais yra bejėgiai, turime padėti žmogui nesikankinti, padėti jam pakelti kančią, bet nieku gyvu nenutraukti gyvybės siūlo. Tokia mano nuomonė, nors tarp medikų jų gali būti ir įvairių. Aš galvoju, kad gyvybė yra svarbiausia, ką galima turėti. Net vaikai, gimę vadinamosiose asocialiose šeimose, turėtų būti dėkingi savo tėvams už suteiktą gyvybę ir branginti šansą būti ir pažinti pasaulį... Nieko daugiau iš žmogaus negalima atimti, tik gyvybę, todėl norisi saugot ne tik kūną, bet ir sielą, dvasią...

- Klausydama jūsų, spėju, esate tikintis...

- Taip, tikintis. Manau, kad apskritai žmogus, tikėdamas ar Kristumi, ar Buda, ar kokia kita jėga, yra daugiau, negu jis vienas pats sau yra. Turėjimas kažkokio idealo savyje ar viršum savęs suteikia tam tikrą prasmę jo kasdienybei ir visam gyvenimui. Žmogus negali būti kaip plastilinas, kurį gali minkyti taip arba kitaip.

- Bijau sakyti, bet toks besielis žmogus yra kone šio laikmečio idealas. Jis gali pasirinkti lytį, gali ją pasikeisti, gali kai ką nupjauti, kai ką prisiūti, pasididinti, pasimažinti, vaizdingai šnekant, būti savo paties plastilininės skulptūros autoriumi. Ar tokiu atveju jis netampa gyvu daiktu, kurį galima įkainoti, tarkim, visoms plastinėms operacijoms išleistų pinigų suma?

- Tai ir būtų plastinių operacijų suma. O kaip pasverti, sakykite, jo socialinį statusą? Gal vienas yra ministras, kitas - ūkininkas, kuris turi gražią didelę šeimą, augina anūkus, kas žino, gal būsimuosius prezidentus ar premjerus... Gyvybė kainos neturi, ji neįkainojama. Ir valstybė turi dėti visas pastangas, kad kuo daugiau joje būtų gyvybės, kad šeimose gimtų daugiau vaikų, o ne rūpintis jaunimą demoralizuojančiais ir žmonių nepasitenkinimą kurstančiais įstatymais. Kai važiuoju per Lietuvą, galvoju, Viešpatie, kokie plotai, kiek čia vietos mums visiems, ir mes, užuot pykęsi, turėtume suprasti, kokie esame laimingi gyvendami mūsų žemėje; čia tokia graži gamta, čia turime net keturis metų laikus ir čia tiesiog iš čiaupo bėga geriamasis vanduo!.. Mes nemokame vertinti šių turtų, mes nemokame vertinti gyvybės. Dažnam svarbiausia išlaikyti tokią gyvenimo liniją, kad viskas būtų tik patogu. Tai, kas nepatogu, susiję su tam tikru siekiu, dėl kurio reikia mobilizuotis, susiję ir su valios pastangomis. Tai, be abejo, sukelia nepatogumų, tačiau visuomet reikia pastangų, kad išsilaikytume gyvenimo tėkmėj, kad mes išliktumėm žmonėmis. Gal esu per daug sugadintas ir per didelis optimistas ar idealistas, bet manau, kad žmonės per dažnai klysta, skirdami blogį nuo gėrio, ir gėriu pasirinkdami dažniausiai tiktai tai, kas komfortiška.

- Šit agresorius įvertino savo kareivių gyvybes: iš pradžių žuvusio kareivio šeimai Vladimiro Putino valia buvo duodama 11 tūkst. rublių (apie 50 dolerių), dabar, jų gretoms tirpstant, gyvybė pastebimai pabranginta iki penkių milijonų rublių (apie 76 tūkst. eurų). Rusija, sakytume, kilstelėjo gyvybės vertę...

- Skelbiama, kad nuo įsiveržimo pradžios jau apie 34 tūkst. Rusijos armijos kareivių paguldė galvas Ukrainoje. Jūs įsivaizduojate, koks nuostabus būtų pasaulis, jei tie, kurie kariauja ir naikina kitus žmones, išeitų į taikų frontą ir susitelkę imtųsi statyti, gražinti miestus ir kaimus. Kai prisimenu istoriją, galvoju, koks Vilnius buvo prieš karą, ir koks liko po jo. Kokia šiandien būtų Vokiečių gatvė, jeigu ji nebūtų buvusi nuniokota. O jei būtų sunaikintas Vilniaus universitetas, ką vietoj jo matytume? Dabar kiekvieną savo svečią užsienietį stengiuosi pakelti į Šv.Jonų bažnyčios bokštą, kad jis pamatytų, kiek grožio pas mus esama.

- Karas iš esmės pakeičia požiūrį į gyvybę, kare žmogaus likimas nieko nereiškia...

- Karas yra baisi tragedija, kuri, kaip matome, pasikartoja ciklais. Jau, atrodo, įsivyravus civilizacijos taisyklėms, dings pretekstas kilti teritoriniams karams, tačiau, kaip matome, imperinis mąstymas ir pasaulio vištakumas jo atžvilgiu suponuoja naują hitlerį, pasiruošusį sulyginti Ukrainą ir jos žmones su žeme. Karas yra katastrofa, griūtis, pareikalaujanti daug gyvybių, suluošinanti žmones ir jų likimus. Baisiausia, kad juo aukštesnės technologijos, juo labiau išvystyta karinė pramonė, tuo žiauresnė gyvybių naikinimo mašina. Jei Pirmajame pasauliniame kare žuvo apie 10 mln. žmonių, Antrajame - jau penkis kartus daugiau - apie 50 mln. Trečiąjį pasaulinį aš kildinu nuo teroro akto Niujorke, nuo „dvynių" sprogdinimo. Tuomet aiškiai supratau, kad pasaulis įžengė į nepaskelbto karo situaciją.

- Galėčiau pasakyti, kad per pandemiją pasaulis buvo pavojingai priartėjęs ir prie žmonių rūšiavimo. Prisimenat, kad kai kuriose šalyse dėl nežmoniško „kovidinių" ligonių antplūdžio medikai turėjo rinktis, ką gelbėti, ką ne. Nežinau, ar taip buvo elgiamasi ir Lietuvoje, tačiau panašių gąsdinimų girdėjome ir čia.

- Taip, buvo tokių atvejų pasaulyje, kai medikai po medicininio vertinimo rinkosi gelbėti tuos ligonius, kuriuos dar buvo galima išgelbėti, tačiau aš nesu tikras, ar visu šimtu procentu jie pasielgė teisingai. Žmogų privalome gaivinti kiekvienas, juo labiau medikas. Privalome gelbėti kiekvienu atveju, išskyrus aplinkybes, kuriomis gelbėtojo gyvybei gali grėsti pavojus. Yra tam tikri postulatai, kurių turime laikytis: jei nemokantis plaukti puls gelbėti skęstantį, turėsime jau du skęstančius žmones. Medikams irgi kartais tenka įjungti blaivų protą ir rinktis pirmiausia gelbėti tą, kuris laukti negali ir kurio gyvybei gresia didesnis pavojus, - toks yra blaivus medicininis „rūšiavimas".

- Ne paslaptis, profesoriau, kad pensinio amžiaus žmonės poliklinikose ar ligoninėse susiduria su nepagarba ir yra menkinami vien dėl to, kad jų saulelė vakarop, tarsi paliudijant, kad jie nebėra tie, kuriuos reikia gelbėti pirmiausia. Tai irgi blaivus medicininis rūšiavimas?

- Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje yra propaguojamas jaunatvės kultas, ne paslaptis, kad tokio požiūrio pasitaiko ir gydymo įstaigose. Tačiau žmonės, apie kuriuos kalbate, yra nusipelnę gauti geriausią medicininį aptarnavimą, nes jeigu ne jų indėlis, pasaulis, kuriame gyvename, šiandien nebūtų taip toli pažengęs ir modernus. Jų negalima nuvertinti, jiems būtina atiduoti skolą per sveikatos ar socialines paslaugas. Tarkime, mokydamas jaunimą jiems sakau, kad nevalia sakyti „senas žmogus", turėtume sakyti, „pagyvenęs" arba „patyręs". Aš jų klausiu, na, jei šitas žmogus pagyvenęs, tai jūs jį mažiau žiūrėsit? Ir nelaukdamas atsakymo atitariu: o jeigu greitoji pagalba atveš jūsų dėdę, mamą, močiutę, - irgi taip pat žiūrėsit? Man patinka tvarka Izraelyje, kur jauni medikai, prieš atlikdami sudėtingas operacijas, pereina profesūros „filtrą", kad nepridarytų nesąmonių. Kitu atveju jauni, linkę ignoruoti pagyvenusių kolegų nuopelnus, atsiduria tokioje pat vietoje, kaip ir kadaise jie, tik jau šituo laiku. Pasinaudoję vyresnių patirtimi, jauni galėtų nueiti kur kas toliau. Tačiau supraskime, požiūris gi nesusiformuoja savaime, mes jį turime formuoti, kiekvieną jauną žmogų turime nušlifuoti kaip deimantą, pradėdami tai daryti šeimoje.

- O paskui permesdami jį medijoms?

- Medijos ne tik informuoja, bet ir formuoja, tiesa, ir atstovauja dažniausiai tiems, kurie joms negaili pinigų. Todėl nenuostabu, kad didžioji dalis žmonių net nemąstydami pasirenka patogią komfortišką pusę, kitaip tariant, pasiduoda bandos instinktui ir su ta banda seka paskui galingesnįjį. O jeigu kas išdrįsta turėti kitą nuomonę, vadinasi, nepriklausyti tai grupei, esi smerkiamas, o pasigirdus raginimui pulti, net nesvarstant, tiesa ar netiesa, gerai tai ar blogai, net nesigilinant į reikalo esmę ar detales, užpuolamas visu būriu ir kalamas prie kryžiaus. Tai vyksta visais laikais, tai vyksta ir šiandien. Todėl visiems žmonėms, išsiskirdamas su jais, mintyse palinkiu sveikatos, išminties ir sveiko proto; to pasigendu kai kuriuose mūsų valdžios ėjimuose. Galvoju, gal dėl to, kad Lietuva visad skersvėjy, ir nėra laiko susivokti. Gal dėl to, kad geriausi jos protai buvo išvežti į sibirus ar emigravo, tautos intelektas iki šiol nėra atsigavęs ir neprilygsta Pirmosios Respublikos pajėgoms.

- Vadinasi, profesoriau, kai kurių gyvybės yra itin svarbios?

- Prisimenu Justiną Marcinkevičių, sakiusį, kad mes kartais praeiname pro žmogų, nepastebėdami, kad jis žmogus. Jį pastebėsime tik tuo atveju, jeigu jis apšauks, apspjaus, pasityčios ar ką kita mums padarys. Galvoju, gal dėl to Lietuvoje tiek daug sąmyšio ir riksmų, kad žmogus yra tiesiog nematomas? Taip pasaulis pražiūrėjo ir Putiną, nors laikui bėgant tiems, kurie su juo susitikinėjo ir bendradarbiavo, buvo progų įžvelgti ryškėjančius monstro bruožus, kurie, sutelkus jo rankose didžiulę galią, tampa itin pavojingi. Pasikartosiu, mes turime sugrįžti prie žmogaus, turime vėl pastebėti žmogų, nes pasaulyje nėra nieko svarbiau už jį ir jo gyvybę.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
3
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (90)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s