Rekviem „Brežnevo vilai“ Palangoje

Palangos savivaldybę labiausiai gąsdina tai, kad „Auską“ ketinama privatizuoti su teise nuomotis viešbučiui priskirtą apie 22 hektarų ploto pajūrio miško sklypą.

Turi likti ateities kartoms

Palangos meras ŠarūnasVaitkus yra tikras, kad tie keli milijonai eurų, kuriuos ketinama gauti už šį prestižinį objektą, ištirps milijardiniame šalies biudžete ir apčiuopiamos naudos valstybei neduos: „Iš tiesų, po paviešinimo, kad „Auska“ galimai bus privatizuojama, mano reakcija buvo žaibiška. Nes aš tikrai nepritariu, kad tokie pastatai ant jūros kranto, kurių Lietuva beveik neturi, būtų privatizuojami aklai.

Iš esmės mes nenorime dar vienų, tik didesnių, dušinių ant jūros kranto, kurios bus aptvertos ta pačia spygliuota viela, tik bus privati vila.

Kad išsaugotume šį objektą, mes galėtume skelbti koncesijos sutartį 25 metams, kad ateitų koks nors tarptautinio tinklo viešbutis arba verslas, kuris norėtų investuoti ir sukurti modernias gydyklas, bet tai nebūtų privatizacija. Be to, palangiškiams būtų sukurtos papildomos darbo vietos.“

Unikalus baseinas

Vilos „Auska“ pasididžiavimas - vienintelis Lietuvos formos baseinas su šildomu jūros vandeniu. Švarus vanduo tiekiamas per pusantro kilometro ilgio vamzdį tiesiai iš Baltijos jūros.

„Auskai“ priklauso pusė kilometro privataus paplūdimio, kuriam jau metų metus suteikiama Mėlynoji vėliava, reiškianti atitiktį aukščiausiems švaros ir kokybės reikalavimams. Internete rašoma, kad tai - arčiausiai jūros esanti vila Lietuvoje.

Vila sulaukė nemažai pasipiktinimo visuomenėje dėl to, kad toks didelis miško plotas yra aptvertas didžiule metaline tvora ir nėra prieinamas eiliniams poilsiautojams.

Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad tvora, turėjusi saugoti valdininkų privatumą, pažeidžia Miškų įstatymą ir Lankymosi miške taisykles. Mat jie nurodo, kad visuomenei turi būti suteikta galimybė patekti į valstybės teritorijoje esančius miškus.

Ryškus tarybinio laikotarpio reliktas

Architektas Edmundas Benetis palangiškių vadinamą Brežnevo vilą įvardija kaip labai ryškų tarybinio laikotarpio architektūros reliktą.

„Tai labai uždara ir iki pat 1990 metų KGB akylai saugota apie 22 hektarų teritorija, kurioje tiesiog užkopėje dar „prie Brežnevo“ buvo pastatyta unikali poilsinė aukščiausiems Sovietų Sąjungos nomenklatūros atstovams, - pasakoja E.Benetis. - Ne šiaip - aukštiems SSRS pareigūnams, bet patiems aukščiausiems. Iš čia ir tas liaudiškasis poilsinės pavadinimas.“

Žinomo architekto nuomone, „Auska“ turėjo Palangoje ir savo pirmtaką: visai šalia jos, tik kiek arčiau Palangos, gerokai anksčiau, dar 1967 metais, išdygo žymiai kuklesnė „Kosygino vila“, skirta tuometiniam SSRS ministrų tarybos pirmininkui Aleksejui Nikolajevičiui Kosyginui, kuriam čia patiko ir kuris lankėsi čia ne kartą. „Kosygino vila“ tebestovi ir dabar, bet iki jos prieiti jau nepavyks - privatizuota.

Po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo „Brežnevo viloje“ ne kartą poilsiavo Lietuvos Respublikos prezidentai, tarp „Auskos“ svečių buvo ir buvęs Vokietijos Demokratinės Respublikos lyderis Erikas Honekeris, Mongolijos vadovas Jumžagijnas Cedenbalas, buvęs Rusijos Federacijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas ir daug kitų politikos, ir ne tik, įžymybių. Palangoje poilsiaujančius A.Kosyginą ir E.Honekerį matė ir architektas E.Benetis.

Architektas prisimena, kad „Brežnevo vilą“ projektavo Miestų statybos projektavimo instituto architektas Juozas Šipalis.

Šalia „Auskos“ vilos teritorijos nutiesta dabartinė Vytauto gatvė visuomenei buvo uždaryta. Ja važiuoti buvo draudžiama. Sakoma, kad „Auskoje“ net būdavo blokuojami visi įmanomi ryšiai, mat valdžia paniškai bijojo pasiklausymų.

„Auska“ - tai pats tikriausias unikalus ir vienintelis Lietuvoje vėlyvojo tarybinio periodo nekilnojamasis kultūros paveldas, kuriam tą statusą būtinai reikia suteikti“, - daro išvadą E.Benetis.

Jo manymu, tai gyvas, veikiantis Palangos ir Lietuvos istorijos liudininkas, kurį galima pamatyti, apžiūrėti ir pačiupinėti. Net pagyventi ir poilsiauti tame pavelde galima. Tačiau jei valstybei „Auskos“ nereikia, tai daug variantų dėl būsimo vilos likimo nuosavybės formos prasme paprasčiausiai nėra.

Galima įrengti viešbutį

E.Benečio manymu, jei jau net buvusiame Lukiškių kalėjime kyla minčių įrengti viešbutį, tai kas galėtų sutrukdyti šia veikla užsiimti iki šiol sėkmingai veikiančioje „Auskos“ poilsinėje, kuri ir dabar teikia tokias paslaugas?

Tiesa, pašnekovas pastebi, kad kaip viešbučiui „Auskai“ trūksta numerių. Tačiau svarbu, kad išliktų pastatas, jo suplanavimas, interjerai, detalės ir laiko dvasia su tikra to pastato funkcija.

„Na, ne Lukiškės, žinoma, bet pagulėti tikroje J.Cedenbalo, E.Honekerio lovoje ar pasisėdėti prie prezidentų A.Brazausko, V.Adamkaus židinio būtų visai nieko“, - pastebi E.Benetis.

Interviu:

Buvęs Klaipėdos Sąjūdžio tarybos narys ir TSRS liaudies deputatas Vytautas Čepas Atgimimo aušroje buvo stipriai įsivėlęs į tos labai paslaptingos ir labai saugomos vilos atėmimo iš nomenklatūros istoriją.

- Galima sakyti, jūsų pastangų dėka „Brežnevo vila“ buvo atiduota Lietuvai. Kaip ten buvo iš tiesų?

- Buvau TSRS liaudies deputatas, turėjau didžiulius įgaliojimus, tokius, apie kuriuos dabartiniai Seimo nariai gali tik pasvajoti. Tada užsiėmiau įvairiomis nomenklatūrinėmis privilegijomis, persunkusiomis visuomenę nuo viršaus iki apačios. Tai ir specialūs bufetai, specialus maitinimas, parduotuvės, talonai, transportas, butai, poilsio namai...

Su tuometiniu „Tarybinės Klaipėdos“ žurnalistu Kęstučiu Oginsku mano žiguliukais nusigavome iki Palangos. Nuo pliažo pusės priartėjome prie vilos. Kęstas pradėjo fotografuoti. Tada netikėtai, lyg iš po žemių, išdygo kariškis, vilkintis leitenanto uniformą. Elgėsi labai agresyviai, stumdėsi, iš Kęsto rankų plėšė fotoaparatą, tačiau tas tvirtai jį laikė. Tada leitenantas pareiškė, kad mes abu sulaikomi. Pamatėme, kaip nuo vilos prie mūsų artėja dar du ginkluoti kariškiai. Man nieko kito neliko, kaip traukti iš kišenės TSRS liaudies deputato pažymėjimą.

- Tiesą sakant, pažymėjimas didelio įspūdžio jam nepadarė, bet stumdytis liovėsi ir į fotoaparatą nebesikėsino.

- Jau turėjau patirties bendrauti su visokiais slaptų ir uždarų teritorijų sergėtojais, tad paaiškinęs TSRS liaudies deputatų teises ir pareigas pareikalavau pakviesti „načialniką“. Leitenantas paėjęs į šalį ilgai minkė savo radijo telefono mygtukus, kažką aiškino ir, matyt, gavęs nurodymus liepė sekti paskui jį. Taip ir ėjome - jis priekyje, mums iš paskos - du kariškiai. Nejauku buvo, atrodė, kad veda sušaudyti.

- Ta jų būstinė buvo viloje, kurią jie saugojo?

- Ne, ji buvo tolokai nuo jūros, kitoje gatvės pusėje, raudonų plytų pastatų komplekse, kur dabar įsikūrusi Palangos policija. Ten mus pasitiko civiliniais rūbais vilkintis asmuo, jei atmintis neapgauna, jo pavardė buvo Ramanauskas. Tas iš karto užgiedojo mums jau iš leitenanto girdėtą giesmę apie spec. objektą, valstybės paslaptis... Na, o aš pareikalavau įleisti mus į vilą. Ginčijomės gal valandą. Galų gale mano kantrybė trūko, paprašiau telefono paskambinti į Kremlių Gorbačiovui ir informuoti jį, kad yra Palangoje vieta, kur negalioja TSRS Konstitucija. Deputatai tada turėjo telefono numerį, kuriuo paskambinus atsiliepdavo jo padėjėjas.

- Ir ką, paskambinot pačiam Gorbačiovui?

- Neprireikė! Ramanauskas šiek tiek nuleido „garą”, paprašė palaukti ir išėjęs į gretimą kambarį telefonu su kažkuo ilgai kalbėjo. Paskui grįžo atgal, paprašė dar šiek tiek palaukti, pavaišino arbata, davė saldainių. Po gero pusvalandžio suskambo telefonas ir po daugybės „da“, „da“, „tak točno“, „ponial“ viršininką lyg kas būtų pakeitę. Mielu balsu pakvietė „gerbiamą deputatą“ ir korespondentą apžiūrėti itin slapto objekto.

- Kokį įspūdį padarė vilos vaizdas, juk apie jos prabangą tada sklido įvairios legendos?

- Pritrenkė tipiškas sovietinis interjeras, kurio pagrindinė savybė - beskonybė! Baisiai aukštos lubos, milžiniškos durys, raudoni kiliminiai takai, eklektiški baldai, griozdiški šviestuvai, kičiniai paveikslai.

Patalpų ne tiek ir daug - keli nejaukūs miegamieji, keli valgomieji, kino salė, visa kita - nesibaigiantys koridoriai ir holai. Tiesa, įspūdį padarė didžiulis šildomas baseinas, atkartojantis Lietuvos žemėlapio kontūrus.

Jau išėjus į parką ir atslūgus įtampai, viršininkas papasakojo, kad L.Brežnevas čia niekada nesilankė, kartą kelias dienas ilsėjosi vienas politinio biuro narys, regis, Leningrado komunistų vadas Grigorijus Romanovas, kitą kartą - Mongolijos vadovas Jumžagijnas Cedenbalas.

- Tai kokia jūsų nuomonė - reikia privatizuoti tą vilą ar ne?

- Jei pasakysiu, kad reikia, tai iš karto pasklis gandas, kad noriu ją pats privatizuoti, arba esu kokio nors milijonieriaus lobistas. Jei rimtai, tai dar prieš 30 metų daug buvo kalbėta, kad ją reikia atiduoti vaikams. Deja! O tai juk ideali vieta vaikų, ypač turinčių negalią, poilsiui ir reabilitacijai. Jie iki šiol taip ir neturi savo kampo prie jūros. Būtų šaunu, jei valstybė pagaliau žengtų tokį žingsnį.