Sirija - mažai mums pažįstama šalis. Dar neseniai televizijų kanaluose ir laikraščių puslapiuose mirgėjo Sirijoje vykusio žiauraus pilietinio karo vaizdai, dabar ten sąlyginai ramiau. Keliautojas ir Kurtuvėnų parapijos klebonas Marius Dyglys turėjo unikalią progą - pakeliauti po Siriją. Turizmui uždara šalis pamažu praveria langelį. Juo ir prasprūdo devynių lietuvių keliautojų grupė. Pokalbio apie kelionę metu kunigas pripažino, kad ši kelionė jį sukrėtė ir pakeitė.
Unikali galimybė aplankyti Siriją
Kurtuvėnų klebonas M.Dyglys yra aplankęs ne vieną šalį, leidęsis ne į vieną žygį, tačiau gavęs pasiūlymą aplankyti Siriją, iškart sau pasakė: „Taip, noriu. Antro šanso gali nebūti, o kelionių agentūroje tokios kelionės nenusipirksi."
M.Dyglys į kelionę leidosi spalio 8 dieną ir Sirijoje praleido savaitę. Šioje šalyje civilinių oro uostų nėra. Skristi teko į Beirutą (Libanas). Keliautojų grupėje ne visi lietuviai gyveno Lietuvoje, kai kurie atskrido iš Didžiosios Britanijos, Švedijos. Visi iš vakaro susitiko viename Beiruto viešbutyje. Kitą rytą atvažiavo nedidelis autobusas ir išvežė į Siriją.
„Tik su ekspertais gali keliauti, kurie tą kraštą myli ir juo domisi. Mano tikslas buvo susipažinti su krikščionybės ištakomis Sirijoje, šaknimis, civilizacija, miestais. Ypač skatino šią šalį aplankyti faktas, kad 2001 metais gegužės 6 dieną pirmą kartą istorijoje katalikų bažnyčios aukščiausias vadovas - Jonas Paulius II - įžengė į Damasko miesto Umajadų mečetę, kurioje yra šv. Jono Krikštytojo kapavietė", - pasakojo M.Dyglys.
2011 metais Sirijoje prasidėjo pilietinis karas. Kare dalyvavo Sirijos vyriausybė, nevieningas Sirijos arabų sukilėlių aljansas, kurdų kovotojai, Islamo radikalai (įskaitant Al-Qeada) ir vadinamoji „Islamo valstybė". Kunigas sakė, kad jam Sirijoje teko pamatyti šio karo pasekmes. Lietuvių grupė turėjo galimybę važiuoti per įvairius regionus. Tarp jų įrengti patikrinimo punktai. Norint kirsti patikrinimo punktus reikėjo gauti leidimus iš vietinių generolų. Jų kelionė turėjo būti suderinta su ministerija. Užsieniečių, išskyrus karius, šalyje labai mažai, todėl postuose stovintys kariai iškart juos atskiria.
„Lankėmės pas istoriką profesorių Damaske. Jie galvoja, kad Rusija yra jų išvaduotoja nuo „Islamo valstybės", nesuprasdami, kad ta pati Rusija juos ir bombardavo. Su laiku supras, kad priėmė Trojos arklį, bet kitos išeities jiems nebuvo", - pasakojo keliautojas.
Paliekant Damaską - apokaliptiniai vaizdai
Kirtusi Sirijos sieną, lietuvių grupė išvyko į šalies sostinę Damaską, kuris nuo Beiruto - vos už kelių valandų kelio gerais asfaltuotais keliais. M.Dygliui paliko gerą įspūdį labai draugiški ir santūrūs žmonės.
Damasko miesto centras mažiausiai paliestas karo, bet išvažiuodamas iš šio milžiniško miesto patenki į sugriautus priemiesčius.
„Kuo toliau, tuo vaizdas darėsi baisesnis: subombarduoti autobusai, stypso automobilių liekanos, namai apgriuvę. Sustojęs gyvenimas - apokaliptinis vaizdas. Nėra gyvybės, viskas sugriauta, palikta, niekam nebereikalinga.", - pasakoja kunigas.
Artimųjų Rytų šalyje ryškiausiai dominuoja musulmonų tradicijos, papročiai, mečetės. Iš minaretų girdisi kvietimas į maldą. Nėra griežtų reikalavimų moterims nešioti burkas, jei jos tai daro - tai savo noru. Dalis moterų nešioja vakarietiškus drabužius. Jei valdžią būtų paėmęs talibanas, situacija būtų kitokia.
„Tėve mūsų" lietuvių ir senąja aramėjų kalba
Maždaug 10 procentų Sirijos žmonių yra krikščionys. Krikščionybė šioje šalyje svarbi nuo Kristaus laikų. Kunigas pasidžiaugė, kad atsitraukus radikalams ir apribojus „Islamo valstybę" krikščionys Sirijoje atsigauna.
Jis priminė, kad Artimuosiuose Rytuose buvo du svarbūs miestai - Damaskas ir Jeruzalė. Vyko aktyvi tarpusavio prekyba, o dabar tai priešiškų valstybių sostinės, o sienos tarp valstybių uždarytos.
„Pasaulis nenori bendrauti su Sirija. Kol nepažinau ir aš turėjau kitokį požiūrį. Jų stiprybė - turi viltį sukurti naują valstybę - šiuolaikišką, pripažįstamą pasaulio. Žmonės nori taikos, gyventi ramiai, džiaugtis, turėti savo vietą po saule, kad nereikėtų bėgti iš šalies. „Islamo valstybės" kovotojai vykdė pogromus, žudė krikščionis, persekiojo. Pusė milijono krikščionių pabėgo iš šalies. Su šeimomis dingdavo per naktį, kad išgyventų. Dabar karo veiksmai yra sustoję. Turizmo kaip ir nėra. Mes buvome svečiai. Mus lydėjo ministerijos vertėjas į anglų kalbą ir kartu gidas. Be jų palydos į šalį įvažiuoti negali", - pasakojo unikalioje kelionėje pabuvojęs kunigas.
Didžiulį įspūdį M.Dygliui paliko apsilankymas Malulos kalnuose esančiame kaime, jame tebekalbama senąja aramėjų kalba, kuria kalbėjo Kristus. Iš viso yra trys tokie kaimai, jie garsėja krikščionių vienuolynais.
„Vienuolyne mums anglų kalba vedė katechezę, pasiūlė kartu aukoti šv. Mišias. „Tėve mūsų" maldą aš kalbėjau lietuviškai, o vienuolis - aramėjų kalba. Susikabinę rankomis mes meldėmės lietuviškai. Žinojau, kad pakeliui iš Damasko į Alepą kalnų tarpeklyje yra krikščioniškas kaimelis, bet kad ten išgirsiu senąją aramėjų kalbą ir kad mums pasiūlys kartu melstis, sukrėtė viduje. Tokia stipri energija jautėsi, toks stiprus jausmas - tikėjimas gyvas".
Iš dulkių - naujo gyvenimo pranašai
Paklaustas, kas labiausiai įstrigo keliaujant po Siriją, M.Dyglys atsakė: „Dulkės."
Sugriautuose miestuose eini, ir prie batų, rūbų limpa dulkės. Eini ir jauti tų dulkių kvapą. Keliauji per griuvėsius, matai tuos sugriautus gyvenimus ir staiga iš tų griuvėsių išbėga būrelis vaikų, sveikinasi. Pravažiuoja dviračiu, praeina suvargę, po karo likę gyvi žmonės. Jie tarsi naujo gyvenimo pranašai - linksmais veidais sveikinasi.
„Tos dulkės. Į jas įsiskverbęs nekaltai išžudytų žmonių kraujas. Ten ta dvasia įsiskverbusi. Eini ir jauti, kaip tavo paties širdis pulsuoja. Tada supranti, koks tu šiandien esi laimingas: namuose turi ką pavalgyti, turi šviesą, šilumą, turi draugų, artimuosius. Dažnai skundžiamės, kad kažko trūksta. Ten brangus oras, ugnis, vanduo, maisto gaminimas, tarpusavio santykiai. Mes nesuvokiame, kad gyvenimas labai trumpas.
Visatos erdvėje mūsų gyvenimas tik blyksnis, maža akimirka. Kartais užsiblokuojame savo rūpesčiuose, problemose, kurios iš esmės visai nesvarbios. Kartais dėl smulkmenų tampame priešais, įžeidžiame vienas kitą. Kai tu eini ten, kur gyvenimas yra sugriautas ir matai, kaip iš griuvėsių skverbiasi gėlės... Taip ir tie žmonės, pirmus aukštus išsivalo, susideda langus ir bando gyventi. Jiems reikės kelių kartų, kad atsigautų. Karo metu gimusi karta, kuri matė tėvų ir senelių kraują, nori permainų. Svarbu, kad nekiltų noras keršyti", - kalbėjo kunigas.
Dvasinis apsivalymas
Važiuodami iš Asros miesto, netoli Jordanijos pasienio, dykumoje pamatė palapinių miestelį. Šalia įrengti šiltnamiai, sandėliai, auginamos daržovės, įrengtos ištisos plantacijos. Ten derlingesnė žemė.
„Nuėjome pas vietinius beduinus. Kaimelio pakraštyje palapinėje buvo įkurdinta ką tik pagimdžiusi moteris. Miniatiūriniame guolyje, tarsi ėdžiose, gulėjo naktį gimęs kūdikis. Mums šis vaizdas buvo tarsi Džiaugsmo Kalėdos", - šypsojosi kunigas.
„Kelionėje žmonėms reikėjo jausmo, pajausti tą gyvenimo trapumą. Žmonės iš naujo pradėjo melstis. Nebijodavome susikibti už rankų ir sukalbėti „Tėve mūsų". Mes lankėme tikėjimo lopšius ir išgyvenome dvasinį apsivalymą, rekolekcijas", - dar vieną šios kelionės prasmę atskleidė M.Dyglys.
Kitoks adventas
„Kelionė mane pakeitė, sukrėtė iš vidaus. Grįžau kitaip mąstantis. Į paprastus, kasdieninius dalykus pradėjau kitaip žiūrėti. Važiuodamas per Šiaulius ir žiūrėdamas į tas butaforines egles su blizgančiais žibintais, jaučiu, kaip viskas nublanksta. Šurmuliai, mugės - norisi aplenkt, norisi tylos, tikrumo, tikro budėjimo, tikrų Kalėdų".
„Noriu palinkėti, kad žmonės atrastų tarpusavio tikrąjį ryšį, sielose išvalytų tas dulkes, domėtųsi senomis tradicijomis, protėvių paliktomis. Dabar visą didžiulį mūsų dvasinį kultūrinį lobyną užgožia pigūs kiniški žaisliukai. Kai viltį turi, kai savyje turi dvasinių vertybių, į viską žiūri kitaip", - linkėjo kunigas.