respublika.lt

Prašymas istorikams: neleiskite juodinti istorijos

(103)
Publikuota: 2022 vasario 14 08:57:00, Danutė Šepetytė, „Respublikos“ žurnalistė
×
nuotr. 2 nuotr.
Knyga „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Atsiminimai“. Stasio Žumbio nuotr.

Kai pagalvoji, iš istorijos gelmenų iškilusi Respublika buvo toksai didelis stebuklas, kad formalūs ir neformalūs Lietuvos pasakojimo kūrėjai, regis, iki šiol tebėra apakinti jos šviesos, vietoj viso vaizdo dažnai matydami šešėlius, prieš kai kuriuos epizodus iš viso užsimerkdami ar juos traktuodami pagal svetimų užduotą toną.

 

Šiame kontekste galima būtų paminėti ir prieštaringai vertinamus įvykius bei asmenybes: 1941-ųjų birželio sukilimą, jo organizatorių Kazį Škirpą, karininką Joną Noreiką, ir net pokario pasipriešinimą, kuriame kai kam pavyksta įžvelgti pilietinio karo elementų. Sąrašą pratęstų ir paskutinio prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio politinė veikla Antrojo pasaulinio karo fone.

Žibalo į ugnį kliusteli ir politikos apžvalgininkas Vidmantas Valiušaitis, pristatydamas ką tik pasirodžiusią Juozo Urbšio (1896-1991) knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Atsiminimai". Jis cituoja garsų tarpukario žurnalistą Juozą Keliuotį: „Bet vis dėlto neatsižvelgiant į visas šias pozityvias (J.Urbšio) savybes savo širdies gilumoje aš manau, kad tais lemtingais tragiškais Lietuvos metais jis visiškai netiko būti užsienio reikalų ministru.

Jeigu tuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministru būtų buvęs didelės politinės asmenybės ir didelės kūrybinės fantazijos žmogus, tai jis būtų sugebėjęs Lietuvą nuplukdyti į laimingesnį uostą. O Urbšys tiktai registravo faktus, istorijai nepaliko net pastangų gelbėti Lietuvą. Žinoma, dėl to ne mažiau, o gal ir daugiau kalti ir Respublikos prezidentas A.Smetona, ir to meto aukštoji karinė vadovybė, ir opozicinės partijos. Lietuvai atsidūrus ant prarajos krašto reikėjo visoms politinėms jėgoms susitelkti ją gelbėti. Platesnė visuomenė absoliučiai nebuvo informuojama apie susidariusią tragišką būklę. Taip tada Lietuvą ir ištiko visais atžvilgiais gėdingas likimas".

Paskaitęs provokuojantį tekstą, klausia: ką galėjo daryti kitaip J.Urbšys politinių jėgų sanklodoje 1939 metų pradžioje?

Sovietinis požiūris į tarpukario Lietuvą

Savo ruožtu politikas, ministro atminimo puoselėtojas ir giminaitis Povilas Urbšys (J.Urbšys - jo senelio brolis) kelia kontrklausimą: ar mūsų Vyriausybė padarė kokią klaidą, kuri leistų sovietams teigti, kad jų okupaciniai veiksmai buvę teisėti?

„Atgimimo laikais J.Urbšys buvo tapęs vos ne palaimintuoju, o dabartiniame istorijos pasakojime pateikiamas tarp tų, kurie vos ne kolaboravo su Sovietų Sąjunga, vos ne sudarė sąlygas Lietuvos okupacijai, - su apmaudu sako P.Urbšys, - lietuvio sąmonėje ne be istorikų pastangų yra įsitvirtinusi nuostata, esą vieninteliai sutikome sovietų karinius dalinius neiššaudami nė šūvio. Jei sovietų okupacijos metais istorinė atmintis buvo deformuojama, siekiant sumenkinti Nepriklausomybės laikotarpį, tai dabar, savotiškai prisidengiant tariamai objektyviu požiūriu, iš esmės daroma tas pat. Ar tokiu būdu mes nepakertame savo šaknų, tapdami lengvai prieinamu Rusijos informacinio karo taikiniu?"

Jis sako, kad knyga pasirodo geopolitinių įtampų, susijusių su Rusijos spaudimu Vakarams, paaštrėjimu, kai Rusijos kariniai daliniai jau įsitvirtino Baltarusijoje, su kuria turime ilgiausią sausumos sieną, beje, arčiausiai priartėjusią prie mūsų sostinės. Šiandien vėl iškilusi dilema, kaip Lietuva ir visas pasaulis turėtų elgtis tokiomis grėsmingomis aplinkybėmis.

1940 metų Vyriausybės veiksmų vertintojai, pasak jo, dažnusyk linkę nesigilinti į dramatišką istorinį kontekstą, ne tik nuslysti jo paviršiumi, bet ir apeiti faktą, kad, tarkime, sovietų karinius dalinius tuomet buvo priverstos įsileisti ir Latvija, ir Estija.

„Kodėl istorikai neužsimena, kad Estijon buvo įvestas net didesnis karinis kontingentas? - klausia jis. - Nutylimas faktas, kiek tuo metu buvo sutelkta karinės jėgos prie Estijos, Latvijos ir Lietuvos sienų. Trijose Baltijos valstybėse buvo priskaičiuojama 73 tūkst. karių, tuo metu karinių pajėgų, kurios buvo pritrauktos prie valstybių sienų, buvo per 430 tūkst.; trijose valstybėse buvo 292 lėktuvai, o iš Sovietų Sąjungos pasiruošęs pakilti - 2601, Baltijos šalyse buvo 147 vienetai tankų ir šarvuočių, o sovietų pusėje buvo pasiruošta užvesti 3000 tankų, 500 šarvuočių variklius...

Ar šitie skaičiai mažai iškalbingi, ar jie rodo, kad tuometės latvių, estų ir mūsų vyriausybės priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumus ignoruodamos realybę? Tačiau ar jums teko girdėti, kad Estijos ar Latvijos vyriausybių nariai dėl to būtų traktuojami kaip nevykėliai ir vos ne kolaborantai? Kodėl pagaliau neužsimenama, kad mūsų vyriausybei net tokiomis katastrofiškomis sąlygomis pavyko laimėti maksimumą - atgauti užgrobtus Klaipėdos ir Vilniaus kraštus?

Žinoma, prieškariu ne visas politinis elitas buvo patenkintas A.Smetonos buvimu valdžioje, galbūt kai kas tikėjosi, kad sovietų invazija padės išspręsti ir šią vidaus problemą, tačiau tai buvo tik mažumos nuomonė, nedariusi tokios griaunamosios įtakos valstybės vykdomai politikai, kaip mūsų dienomis ją skaldantys galios karai galimo ginkluoto konflikto bei grėsmės mūsų valstybingumui akivaizdoje.

Tai demonstruoja vienokį ir kitokį politinio elito brandumą sprendžiant valstybės reikalus. Anuomet Urbšys ir kiti puikiausiai suvokė, kad prasideda Antrasis pasaulinis karas ir svarbiausias uždavinys - kad tame karo katile išliktų lietuvių Tauta. Jie puikiai suvokė savo prisiimtą atsakomybę, asmeninis interesas tapo antraeiliu."

Lietuvių valstybės atstovas

Reaguodamas į V.Valiušaičio mestą intrigą, tarpukario Lietuvos Respublikos užsienio politikos tyrėjas dr. Česlovas Laurinavičius sako, kad diplomatijos savybėmis J.Urbšiui nebuvo lygių: jis mokėjo kalbų, išmanė etiketą, pasižymėjo nuoseklia pozicija, stipriais nervais ir pan. Išvardinęs ministrą, kaip garbingą žmogų, charakterizuojančių detalių, istorikas cituoja jo straipsnį 1934 m. „Vairo" žurnale: „Svarbu ne tarptautiniai principai, o savos valstybės reikalai. Kiekvienas lietuvis turėtų būti uola, bastionu, kas garantuotų mūsų nepriklausomybę. O visi nesusipratimai su kaimynais - kuo greičiau derybų keliu sutvarkomi." Istoriko nuomone, tai yra kiekvieno politiko alfa ir omega, tiek tada, tiek ir dabar. J.Urbšys, anot jo, šiais principais ir vadovavosi.

„Kaip aš suprantu tuometės Lietuvos, gal, tiksliau, ne Lietuvos, bet lietuvių situaciją? - tęsia Č.Laurinavičius. - Lietuvių valstybės, lietuviškai kalbančios ir lietuviškai save reiškiančios valstybės (tai principinės reikšmės dalykas) atstovas išeina į tarptautinę erdvę, kurioje niekas tos valstybės nenori. Pabrėžiu, niekas. Vieninteliai bolševikai, nors ir vedini savų interesų, ją bent jau pripažįsta. O visi kiti jos nenori ir daro viską, kad tik jos neliktų.

Visas tarpukaris faktiškai yra nusėtas visų be išimties valstybių diplomatinėmis pastangomis, kad Lietuvos valstybė išnyktų. Gal mažiausiai Vokietija tuo pasireiškė, bet ir tai dėl specifinių savo interesų. Tad jeigu šitaip matom istoriją, bent aš taip matau, - tai ką čia galima būtų teisti? Teisti už tuos laikus yra labai rizikinga, nors mes labai mėgstame tą daryti. Viena, ką galiu pasakyti: nepaisant to, lietuvių Tauta išliko, ir maža pasakyti „išliko", - ji augo, brendo ir išėjo į naują kokybę 1988 metais. Ir čia vėl dalyvavo Urbšys. 1988 metais vykusiame mitinge Vingio parke, kur pirmą kartą prabilta apie Molotovo-Ribentropo paktą, buvo paleistas Urbšio kalbos įrašas (jis pats negalėjo dalyvauti dėl sveikatos), ištrauka iš jo atsiminimų. Tai buvo unikalus dokumentas ir unikalus liudijimas..."

Be tautiečiams būdingo pomėgio teisti, istorikas pastebi ir kitą bruožą - pamiršti. Jam pasidomėjus J.Urbšio apdovanojimais, pasirodė, jog visi jie buvo gauti anoje, t.y. pirmojoje, Respublikoje, o šita Lietuva jam nieko nedavė. „Visuomenine prasme jis buvo pagerbtas - yra jo vardo progimnazija, yra jo vardo gatvių ir pan., bet valstybė jo neapdovanojo. Man gaila dėl to."

Valstybės istorija prasideda 1990-aisiais?

Iš tiesų, jaučio odos neužtektų visai užmaršties ir nepagarbos istorijos bylai išrašyti. Švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį net nesugebėta įpaminklinti valstybės kūrėjų, kurie buvo nukankinti ir nužudyti sovietų. Prisiminkime vien pastarųjų metų įvykius, kai iš sostinės buvo ištremtas Vytis („Laisvės kario" paminklas), kai joje neatsirado vietos prezidento A. Smetonos paminklui, kai buvo nuimta karininko J.Noreikos atminimo lenta, pervadinta Birželio sukilimo organizatoriaus K.Škirpos alėja ir t.t., ir pan.

Net šiandien, jau 33-iaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais, vis dar neturime valstybinės istorinės atminties politikos. Ja lyg ir turėtų rūpintis Seime figūruojanti Laisvės kovų ir istorinės atminties komisija, tačiau pasižiūrėjus, kokios dvasios žmogus jai vadovauja ir kokios jos darbotvarkės, šiuo atžvilgiu panašių iliuzijų artimiausiu metu niekam neturėtų kilti.
___

Knygos „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais. Atsiminimai" sudarytojas ir rengėjas - istorikas dr. Ignas Kapleris; ją išleido „Briedžio" leidykla. Knygoje - pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos (1918-1940 m.) paskutinio užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio liudijimas apie dramatiškiausius Lietuvos istorijos epizodus ir sovietinę Lietuvos okupaciją 1940 m. birželį.

Per stebuklą stalinines represijas išgyvenęs, keturiolika metų (iš jų vienuolika - vienutėje) sovietiniuose kalėjimuose ir dvejus metus tremties drauge su žmona Marija Mašiotaite-Urbšiene (1895-1959) iškentęs ministras buvo vienas iš kelių lietuvių, spaudusių ranką ir akis į akį bendravusių su XX a. diktatoriais A.Hitleriu ir J.Stalinu.

1988 metais pirmą kartą išleisti J.Urbšio atsiminimai papildyti netikėtai rasto 1965 metų rankraščio, mokslinių tyrimų bei kita dokumentine medžiaga.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (103)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s