Pirmasis šeimų renginys Kaune sulaukė didžiulio susidomėjimo

Prieš renginį organizatoriai žadėjo, kad iškyloje veiklos turės tiek didelis, tiek mažas, nes laukia daug smagių užsiėmimų, juoko ir bendrystę skatinančių veiklų. Taip pat buvo „užtikrinta", kad bus „pasirūpinta" puikiu oru bei gera atėjusiųjų nuotaika. Nuo pat pirmųjų šventės minučių tapo aišku, kad pažadus organizatoriai ištesėjo su kaupu. Specialiai šventei sustatytose palapinėse vaikai piešė, lipdė, mokėsi kalvystės amato, dalyvavo žaidimuose, mėgavosi naminiu, specialiai šventei išvirtu, kompotu, o po visą „Draugystės" parką skambėjo nuoširdus vaikų ir jų tėvelių bei senelių juokas. Pora parke praleistų valandų prabėgo nepastebimai, bet ir tuomet žmonės dar neskubėjo skirstytis. Kas bendravo su naujais draugais, kas ilsėjosi po aktyvios dienos ir mėgavosi pietumis gamtoje, kas tiesiog džiaugėsi puikiai ir turiningai praleista popiete. Įvertinus šventės dalyvių nuotaikas, norisi tikėtis, kad tokie renginiai taps gražia, visuomenę vienijančia tradicija.

Beje, nors parke siautė minia vaikų, nors buvo dalijamos bandelės ir balionai, niekur nebuvo matyti besimėtančių šiukšlių. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tėveliai bei seneliai ir patys rūpinosi parko švara, ir to pamokė savo atžalas.

Šeima - valstybės pagrindas

Renginiu džiaugėsi ir parke su šeima smagiai laiką leidusi Lina, nesutikusi su pastebėjimu, kad anksčiau tokių renginių nebuvo.

„Panašių švenčių buvo, tik gal jos buvo mažiau pastebimos ir neturėjo tęstinumo. Šį kartą, kai iniciatyvos ėmėsi net trys organizacijos, norisi tikėti, jog „Šeimų bendrystės diena" taps nuolatine švente, o tai prisidės prie šeimos instituto stiprinimo. Būtina nepamiršti, kad šeima yra stiprybė ir pagrindinis valstybės pagrindas", - pabrėžė moteris.

Pasiteiravus apie dabartinės valdžios vykdomą šeimos politiką, ji išsakė nuomonę, kad situacija šioje srityje gerėja.

„Akivaizdžios buvo dvi problemos. Kvalifikuoti asmenys nedalyvaudavo šeimos politikos sprendimų priėmime, todėl sprendimai ne visada būdavo geri. Kita vertus, kai būdavo priimami geri, šeimoms naudingi sprendimai, ne visada būdavo pasirūpinama, kad jie būtų tinkamai įgyvendinti. Dabar, kai sprendžiant klausimus savivaldybės lygmeniu ima dalyvauti šeimų tarybos, jau matyti teigiamų poslinkių. Tarkim Kaune bendromis pajėgomis buvo sprendžiamas lopšelių-darželių klausimas. Aišku, didelę įtaką bendradarbiavimo sėkmei turi ir pačių savivaldybių pozicija, tad taryboms būtina skleisti žinią ir dalintis gerąja praktika. O tokie renginiai, kaip šiandieninis, manau, tam puikiai tinka", - apibendrino Lina.

Iš jų galime pasimokyti mylėti

Prie Kauno arkivyskupijos šeimos centro, „Tikėjimo ir Šviesos" bei „Arkos" plakatų stovėjusi sesuo Kristina papasakojo, kad pastaruosius du judėjimus prieš maždaug pusšimtį metų įkūrė Žanas Vanjė (Jean Vanier) ir Mari Elen Matjo. Iniciatyvos gimė trokštant padėti žmonėms su proto negalia bei jų šeimoms rasti savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje.

„Šiandien, judėjimui „Tikėjimas ir Šviesa" pasaulyje švenčiant 50-metį, o Lietuvoje minint 30-ąjį jubiliejų, jo idėjos vis dar išlieka aktualios, nes pagalbos proto negalią turintiems žmonėms vis dar reikia. Ypač integruojantis į visuomenę ir stengiantis išsklaidyti tarp žmonių vis dar gyvuojančią baimę", - atviravo vienuolė. Ji neslėpė, kad gimus vaikui su negalia vieni tėvai jo iškart atsisako, kiti gali palikti tokį vaiką vėliau, ir dažniausiai tą daro iš baimės.

„Vieni bijo, kad bus per sunku. Kiti bijo aplinkinių požiūrio, treti tai vertina kaip Dievo bausmę. Tačiau, kiek teko pastebėti, tie, kurie sugeba įveikti šias savo baimes, į tokius vaikus pradeda žiūrėti kaip į dovaną. Proto negalią turintys vaikai ne tik ypatingai myli, bet ir moka šia savo meile dalintis su aplinkiniais. Be to, kai sveiki vaikai užaugę palieka tėvų namus, šie vaikučiai lieka su jais ir kasdien gimdytojams primena, kaip juos myli", - toli gražu ne visiems žinomus dalykus atskleidė sesuo Kristina.

Jai pritarė ir šalia buvusi savanorė Agnė. Pasak jaunos moters, pradžioje ji irgi bijojo „kitokių", tačiau pradėjus su jais bendrauti atsivėrė visiškai naujas, lig tol nematytas ir gerokai jos pačios gyvenimą praturtinęs, pasaulis. Tarsi patvirtindami jaunos moters žodžius, į pokalbį įsijungė ir mielai nuotraukoms pozavo šalia buvę globotiniai - Viktorija bei Marijus.

Paklausus, kaip būtų galima pakeisti visuomenės požiūrį į turinčiuosius negalią, sesuo Kristina nurodė vienintelį būdą.

„Eiti į žmones ir kalbėti. Aišku, žmonės yra skirtingi. Vieni supras ir priims, kiti nusisuks, tačiau, jeigu nieko nedarysime, savaime padėtis nepasikeis. Labai džiaugiamės, kai mus priima tokiuose renginiuose, kaip šiandieninis, nes tai - puiki proga išeiti į žmones ir parodyti jiems, jog turintieji proto negalią taip pat moka bendrauti bei džiaugtis gyvenimu. Ir tą jie daro visiškai atvirai ir ypač nuoširdžiai", - atsisveikindama užtikrino vienuolė.