2 nuotr.Dėl Petro Cvirkos paminklo viešai išsakytų ir privačiuose pokalbiuose girdėtų nuomonių tiek daug, kad be solidžios sociologinės apklausos jokiu būdu negalėčiau jų nei susisteminti, nei statistine analize pagrįsti. Galiu tik labai trumpai reziumuoti tai, ką suvokiau, gerą dešimtmetį nagrinėdamas rašytojo kūrybą, rašydamas 1998 metais išėjusią savo monografiją „Petras Cvirka“.
Nesirengiu polemizuoti su tais, kurie tokiame paminkle įžiūri daugiau politikos ir ideologijos, negu pagarbos meno kūrėjui. Šiandien, suprantama, niekas tokio paminklo nė nesiūlytų statyti. Bet jis pastatytas prieš daugelį dešimtmečių ir per tuos dešimtmečius jau yra tapęs Vilniaus kultūrinio paveldo dalimi. Ir vis dėlto pastatytas ne eiliniam „kolaborantui“, kurių per penkis okupacijos dešimtmečius priskaičiuotume šimtus tūkstančių, o rašytojui. Turėdamas omeny, kaip sunkiai sekasi statyti paminklus, net skirtus nepriklausomos valstybės šimtmečiui, aš atvirai pasisakau prieš paminklų (išskyrus atviro politinio turinio paminklus, kurių, tikiuosi, nebeliko) griovimą, kuris man nemaloniai asocijuojasi ne su Europos kultūrinėmis tradicijomis, o su liūdnai pagarsėjusia „kultūrine revoliucija“ ar su „Islamo valstybės“ barbarizmu.
Kai žinomas politikas ir aukšto rango pareigūnas (pavardžių neminėsiu ne iš baimės, o todėl, kad joms per daug garbės būti greta Cvirkos) kalba apie „tą vargšą rašytoją“, gal ir parašiusį kokį „apsakymėlį“, tai negaliu nepriminti, kad du novelių rinkiniai - „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ ir „Kasdienės istorijos“ - buvo ir lieka iškiliausios ketvirtojo dešimtmečio novelistikos knygos, kad trys beveik pamečiui išėję romanai (sąmoningai jų nevardiju - tegu pasiskaito bent enciklopedijoje) yra profesionalumo siekiančio žanro pavyzdžiai.
Net nejauku šiandien veržtis pro atviras duris ir įrodinėti (ne kokiems šeštokams ar septintokams, o diplomuotiems, laipsniuotiems griovėjams), kad ne „Stalino saulę“ iš Maskvos parvežusi delegacija (kurios narys buvo ir P.Cvirka) kalta dėl Lietuvos tragedijos: ją daugiau nei prieš pusmetį jau buvo nulėmęs dviejų plėšikių sandėris. O Cvirkos kaltę dešimteriopai padidina tik išskirtinis jo talentas: būtų buvęs eilinis prozininkas - okupantai būtų pasirinkę kitą. O knygų neskaitantiems (kad ir rausdamas iš nesmagumo) drįstu priminti, kad 1940-siais rašytojui P.Cvirkai tebuvo trisdešimt vieneri. Kaip rašytojas jis jau buvo pripažintas ir įvertintas, kaip politikas - žalias. Pasvėrus visą net keturiasdešimtmečio nesulaukusio rašytojo gyvenimą ir likimą, istorinių aplinkybių aukos tame likime man rodosi daugiau negu neatleistinos kaltės. Bet ne aukos ar kaltės klausimai šiuo atveju vargina politikus, ne, vis dėlto - politikierius.
Didelei jaunimo daliai dėl jau ne kartą kaitaliotų mokyklinių programų ir vadovėlių P.Cvirka nebėra toks, koks buvo mano kartai. Kokia nesmagi asociacija: mano karta pusei amžiaus buvo pasmerkta išgyventi be J.Aisčio, B.Brazdžionio, M.Katiliškio, A.Škėmos, A.Vaičiulaičio, H.Radausko, didžiųjų žemininkų, o mes jaunesniąsias kartas paliksime be S.Nėries, P.Cvirkos, J.Baltušio, Just.Marcinkevičiaus... Užklius kas nors kam nors - pratęsim ir šitą sąrašą. Ne, blogai, neteisingai pavartojau žodį „pratęsim“: neprisiimkime kaltės už politikierių išpuolius prieš nacionalinę kultūrą. Kiek galime, bandykime juos sutramdyti.
