Pasikausčiusį melagį atpažinti sunkunuotraukos (7)

2020 sausio mėn. 11 d. 06:50:24 Perskaitė 2798

Nerastume nė vieno žmogaus, kuris gyvenime nebūtų sumelavęs. Tačiau vieni tai daro nuolat, kiti rečiau. „Kokie požymiai išduoda, kad žmogus meluoja?“ - „Vakaro žinios“ paklausė specialisto.


Nustatyti melą sudėtinga

Pasak VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Teisės ir kognityvinės psichologijos katedros vedėjo prof. Gintauto Valicko, melavimo dažnumas priklauso nuo įvairių aplinkybių - konkrečios tarpasmeninės sąveikos situacijos ypatumų, melagio ir asmens, kuriam meluojama, individualių savybių, siekiamo tikslo, perimtų socialinių normų ir panašiai.

„Priežastys, dėl kurių meluojama, taip pat gali būti labai įvairios: naudos siekimas (pvz., sudarant sandorį), bandymas išvengti bausmės, sudaryti kitiems teigiamą įspūdį ar nukreipti dėmesį (pvz., norint išvengti nepritarimo), siekimas apsaugoti kitus asmenis (pvz., motina nori apsaugoti sūnų), bandymas išsaugoti tarpasmeninius santykius, nenoras pripažinti padarytos klaidos“, - vardijo profesorius.

Vis dėlto nustatyti, ar žmogus iš tiesų meluoja, nėra lengva. „Nėra tokio požymio ar požymių rinkinio, kuriuo remiantis būtų galima neklystant nustatyti melą. Tuos pačius požymius gali rodyti tiek meluojantis, tiek ir sąžiningas žmogus, kuris yra susijaudinęs ar nerimauja, kad gali būti kuo nors neteisingai apkaltintas. Siekiant atskleisti melą, gali būti naudojami įvairūs informacijos šaltiniai: asmens verbalinė kalba, jo neverbalinis ir paraverbalinis (intonacija, balso tembras, kalbėjimo greitis) elgesys, taip pat fiziologinės reakcijos“, - aiškina VU profesorius.

G.Valickas akcentuoja, kad verbalinę kalbą žmogus gali bene geriausiai kontroliuoti, nes ją įsisąmonina/girdi, gali iš anksto apgalvoti, pasiruošti. Analizuojant asmens verbalinę kalbą gali būti svarbus gramatinių laikų, nuosakų ar asmeninių įvardžių vartojimas. Pavyzdžiui, meluojantis asmuo, palyginti su tiesą sakančiu, gali dažniau vartoti būtąjį laiką, tariamąją nuosaką, įvardį „mes“, o ne „aš“. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į informacijos kiekį (detalių gausą) ir jų pateikimo nuoseklumą. Pavyzdžiui, jei asmuo pasakodamas pateikia daug informacijos, nesusijusios su įvykiu, arba pasakoja painiodamasis, ne chronologine tvarka, tai gali būti melo požymis.

Melo rodikliai

„Neverbalinę kalbą kontroliuoti daug sunkiau, todėl tam tikrais atvejais ji gali būti patikimesnis melo rodiklis. Apie melą gali liudyti žvilgsnio nukreipimas ir padažnėjęs mirksėjimas. Pavyzdžiui, jei žmogus žiūri į akis atsakinėdamas į neutralius klausimus, tačiau nusuka arba nuleidžia akis, kai užduodami kritiniai klausimai, galimas dalykas, kad jis meluoja, - teigia G.Valickas. - Apie melą gali liudyti ir įvairūs gestai - žmogui pradėjus meluoti, gali sumažėti „iliustratorių“ (šie gestai padeda sustiprinti ar paaiškinti, ką žmogus sako, bet patys savaime nieko nereiškia) skaičius, padaugėti savęs lietimo gestų, keistis veido mimikos ypatumai (pvz., atsiranda trumpi veido virptelėjimai, išraiškų asimetriškumas ar net nesavalaikiškumas“.

Analizuojant paraverbalinę kalbą, pašnekovo teigimu, gali būti atsižvelgiama į asmens kalbos tempo, balso intonacijos pokyčius, mikčiojimus, perteklinius skiemenis ar daromas pauzes (pvz., meluodami žmonės gali kalbėti lėčiau ar daryti dažnesnes pauzes). Tipiškos fiziologinės reakcijos, kurios gali būti melo rodikliai - akies vyzdžio dydžio, kvėpavimo ritmo, kraujo spaudimo pokyčiai.

„Kai žmogus turi sukaupęs nemažą sėkmingo melavimo patirtį, sugeba kontroliuoti arba užmaskuoti savo jaudulį, žino, koks elgesys paprastai sukelia sąžiningo asmens, o koks - meluojančiojo įspūdį, jį pagauti meluojant gali būti nelengva“, - sako profesorius.

Kuriamos naujos metodikos

G.Valickas tikina, kad nereikėtų abejoti, jog įgyta patirtis asmeniui padeda geriau meluoti. Žmonės, kurie atlikdami tam tikrus profesinius vaidmenis, yra priversti pateikti netikslią informaciją, gali būti geresni melagiai. „Prie jų būtų galima priskirti politikus, pardavėjus, nusikaltėlius, kurie daug kartų darė nusikaltimus ir bandė paslėpti pėdsakus.

Jeigu kalbėtume apie politikus, tai, kai žmogus nuolat kartoja tam tikrą informaciją ir ja pats patiki, gali būti labai sunku atskleisti melą“, - dėsto jis.

G.Valickui kaip ekspertui tenka dalyvauti įvairiose teisėsaugos apklausose, taip pat pareigūnams pristatyti naujausius tyrimus apie melo atskleidimo metodikas. „Galėčiau pasakyti, kad kai kurios žinomos melo atskleidimo metodikos dabar nėra tokios efektyvios kaip anksčiau. Jos yra aprašytos, bet kuris gali paskaityti psichologijos vadovėlį, pasižiūrėti, kokie yra tipiški melo požymiai. Tenka ieškoti naujų būdų, kad būtų galima atskleisti, ar žmogus meluoja, ar ne“, - pasakojo ekspertas.

Kuriant naujas metodikas, anot G.Valicko, remiamasi strategija, kad žmogaus reikia taip klausti, kad padidėtų skirtumas tarp tiesą sakančio ir meluojančio žmogaus. Viena iš populiarių strategijų yra pasunkinti įvairių užduočių sprendimą. Jeigu melagis pasiruošia, jis turi tam tikrą scenarijų, nuo kurio stengiasi nenukrypti, nepateikti naujų detalių. Tokiais atvejais gali būti prašoma papasakoti apie įvykį nuo pabaigos iki pradžios. Kai vienu metu turi spręsti kelias tokio sudėtingumo užduotis, didėja tikimybė, kad nepavyks išsisukti.

Kas nutiktų, jei vieną dieną visi žmonės nustotų meluoti? - „Vakaro žinios“ paklausė G.Valicko. Jis į šį klausimą atsakė istorija: „Žmogus labai norėjo surasti tiesą, daug metų jos ieškodamas klajojo po pasaulį. Galiausiai, užklydęs į apgriuvusią šventyklą, paklausė šventiko, ar jis žino, kur tiesa? Šis atsakė, kad žino ir pasiūlė nutraukti uždangą nuo statulos. Kai žmogus tą padarė, pasibaisėjęs atšoko. Tiesa nebuvo graži... Šventikui žmogus tarė, - ką aš pasakysiu kitiems, kad tiesa tokia baisi?! Jam šventikas atsakė: „O tu sumeluok.“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net