Ko jau ko, bet vasaros niekada nebūna per daug. Gal todėl rugsėjo gale tvyrojusi šiluma ir begalinė saulė rodėsi lyg visai paprastas, ko gero, dėsningas reiškinys, mažas vasaros pratęsimas. O gal tai buvo bobų vasara?
Vasariška dienų ir net naktų šiluma mus tiesiog pakerėjo ir dar sykį paskatino kalbėti apie klimato kaitą, apie niekada neregėtus dalykus. Mūsų atmintis, pasirodo, labai trumpa, nes tokių šilumos pliūpsnių yra buvę, tik apie juos mes pamiršome. Tiesa, klimato pokyčiai akivaizdūs, ypač tą liudija drėgmės stygius. Dabar galima būtų išvedinėti teorijas, kaip visa tai susiję - šiluma ir drėgmė, tačiau bet kokie galvojimai niekur nenuves, jei pamiršime save, savo gebėjimą vertinti tai, ko akivaizdžiai nesuprantame. Kad ir kaip būtų graudu tą sakyti, klaidos, daromos vertinant gamtą, jos vyksmą, yra tokios grubios ir neišmanios, kad iš karto galima suprasti: šios išvados jokių apibendrinimų ir rekomendacijų nesubrandins.
Gamtoje vykstantys procesai negali nukrypti nuo savo terminų, nes juos lemia kur kas galingesni veiksniai - visų pirma Saulės ciklai. Jie veikia sekundžių tikslumu, ką ten kalendoriaus skaičiuojamas laikas. Taigi, net ir tokia šiluma vargu ar gali ką nors pakeisti. Tiesa, kai kada randasi „išsišokėlių", kurie pradeda elgtis kitaip, ne laiku pražysta, veda jauniklius. Gamtoje tokie išsišokėliai labai reikalingi - jie paprastai tampa kitų maistu. Žinoma, būna ir kitokių išeičių. Mūsų gamta nuolat kinta, klimatinės juostos vis perstumia savo ribas, o dar dažniau taip juda rūšių plitimo ribos. Palankios gamtos ciklo (šiltojo, vėsiojo, sausringojo ar lietingojo) sąlygos padeda rūšims įsitvirtinti naujose sąlygose. To nereikėtų taikyti žmogaus platinamiems augalams ar gyvūnams, grybams. Tačiau antai 1954 metais Tauragės krašte surastas pirmasis pietinis purplelis, tuomet tapęs savotiška sensacija, jau seniai yra įprasta mūsų miestelių ir miestų rūšis. Maža to, šis dailus karveliukas peri Peterburge, Suomijoje. O dar prieš 100 metų jo paplitimo šiaurinė riba buvo ties Kijevu. Ne viskas taip palankiai klostosi mums ir mūsų gamtai. Štai prieš 100 metų profesorius Tadas Ivanauskas žvyres (baltuosius tetervinus) rado perinčius Šepetos pelkėje ir Aleknų balose prie Juodupės. Dabar piečiausiai esančios sėkmingos žvyrių perimvietės yra Baltarusijoje, Vitebsko apskrityje ir Estijoje. Taip įvyko dėl gamtos pokyčių. Tačiau jūs žinote, kad Šepetos pelkės, kaip ir Aleknų balų, jau nebėra - jas sunaikino, iškasė ir durpes išpardavė žmonės. Taigi - mes patys.
Vasara niekada nebūna per ilga. Gal ji užtruks dar, gal mes galėsime džiaugtis šiluma net spalį? Ko gero, taip, nes šių metų spalis turėtų būti švelnus. Tačiau negalime pamiršti ir to, kad spalį paraus, pagels lapai, daugelis jų nukris. Tyliai, neapgauti šilumos, iškeliaus vabzdžiai. Guos žiogų čirškimas, drugių skraidymai ir iš avilių pasiskraidyti išlekiančios bitės. Siūlyčiau neieškoti tik vasaros ar tik grybų, o daugiau laiko skirti visos visumos supratimui. Juk gamta - didelis gyvas kompleksas, kuris veikia be trikdžių. O kas dar gali žavėti labiau už tobulus kūrinius?