Nakvynės namai: jeigu ne čia, tai kur?

Buldozeriu sprendimą stūmę politikai žmones įstūmė į priešpriešą. "Mes jiems esame nulis", – sako lieporiškiai. O Nakvynės namų gyventojams taip pat skaudu: "Mes juk esame žmonės".

Eis teismo keliu

Lieporių bendruomenės narių susirinkimas ketvirtadienį vyko pilnutėlėje Šiaurės Lietuvos kolegijos salėje. Skaičiuota, jog yra apie šimtas dalyvių. Daugiau nė nebūtų tilpę. Tėvas su mažyliu net suko atgal.

"Daug žmonių atėjo, nuspręs, – sakė jaunas vyras "Šiaulių kraštui". – Pats esu prieš Nakvynės namų atkėlimą, esu gyvenęs šalia tokių namų, žinau, kas dedasi. Vakare ras duris užrakintas, eis į daugiabučių laiptines."

Daugiau nei tris valandas truko susirinkimas. Jis sušauktas dėl miesto Tarybos liepos 4 dieną priimto sprendimo perkelti Nakvynės namus iš Pakruojo g. į Tiesos gatvės 3 pastatą.

Savivaldybė ir pati prieš dieną surengė susitikimą su Lieporių bendruomene. Pristatė jai mikrorajono sutvarkymo planus, kaip kompensaciją už Nakvynės namų atkėlimą. Po to paskelbė, jog gyventojai tam pritaria.

Nakvynės namai bus įkurdinti prie pat "Rasos" progimnazijos. Šalia indidivualių namų kvartalas, daugiabučių kvartalai.

Bendruomenės susirininkime, dar prieš įsisiūbuojant diskusijai, nuspręsta pasirašyti Šiaulių miesto savivaldybės gyventojų asociacijos „Visuomeninės iniciatyvos“ pirmininko Vytauto Kabailos perskaitytą keipimąsi į Vyriausybės atstovą apskrityje. Per 70 parašų padėta.

Vyriausybės atstovo prašoma įvertinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2019 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. T-301 „Dėl laikinojo apgyvendinimo paslaugų teikimo Tiesos g. 3, Šiauliuose“ skaidrumą ir teisėtumą. Prašoma sprendimą naikinti ar kreiptis dėl to į teismą.

Susirinkime nubalsuota ir už tai, kad pati bendruomenė kreipsis į teismą, skųsdama Tarybos sprendimą.

V. Kabailos teigimu, miesto Taryba pažeidė Savivaldos įstatymo nuostatas. Gyventojų teisės gali būti pažeistos tinkamai jų neinformavus ir neatsižvelgiant į jų nuomonę. Manoma, jog pažeistos ir Vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatos.

Politikai tegul dirba savo darbą

Už lieporiškius individualia tvarka buvo pasišovęs kovoti ir miesto Tarybos narys advokatas Marijus Velička. Tikino, jog kreipsis į teismą su skundu – "kaip pilietis".

"Politikai tegul dirba savo darbą, o mes turime savo advokatą ir patys kovosime", – reziumavo "Šiaulių kraštui" vėliau viena iš iniciatyvinės grupės narių Vitolda Dovidaitienė.

Kaimynystė už "saldainiuką"

Labiausiai lieporiškiai pasipiktinę, kad Tarybos sprendimas prastumtas su bendruomene nesitariant, neatsiklausiant jos nuomonės. Nereaguota nė į protesto peticiją, kurią internete pasirašė per 900 piliečių.

Niekiniais buvę susitikimai, po kurių teigta, jog gyventojai "pritaria". Tų gyventojų vos devyni buvę ir dauguma jų atstovavo Savivaldybei pavaldžioms įstaigoms.

"Gyventojai yra nulis, – sakė V. Kabaila, kuris bandė apie problemą kalbėti ir miesto Taryboje priimant sprendimą. – Atidavei balsą per rinkimus ir ketverius metus niekur nesikišk, ką darom, darom teisingai, o jeigu klausimus keli – esi nužmogėjęs."

Susirinkimo dalyvių nuomonė vienareikšmė – tokios kaimynystės nenorima.

Pasiūlyta net atstatydinti "Rasos" progimnazijos direktorę, kuri pritarė Nakvynės namų perkėlimui. Kaip ji užtikrinsianti mokinių saugumą?

Žmonės netiki Savivaldybės tikinimais, jog Nakvynės namų gyventojai nekels problemų. Atsikeltų ne tik būsto netekę nelaimėliai, neįgalieji, seneliai, bet ir iš įkalinimo vietų grįžusieji. Savivaldybė tik benamius keltų kitur. Kai kas girdėję, kad gal į Guberniją? O kaip bus iš tiesų?

"Mes ne prieš nuskriaustus žmones, neįgaliuosius ar senelius, – tikino ne vienas lieporiškis. – Bet ten yra atsidūrę žmonės ir dėl įvairių priklausomybių – alkoholio, narkotikų. Mes bijome recidyvistų, grįžusių iš kalėjimo. Jie eis į mūsų sodus, daržus, šiltnamius! Vėl miegos parke, kuris ką tik sutvarkytas."

Piktintasi, ir dėl to, kad "dovana" į "saldainiuką" vyniojama – žadama asfaltą pakloti, šaligatvius nutiesti: "Darys tuos darbus, kuriuos ir taip turi daryti".

Ką siūlo?

Siūlyta pastatą panaudoti mikrorajono bendruomenės reikmėms, nevyriausybinėms organizacijoms.

Jauna mama teigė, jog galima būtų atkurti lopšelį-darželį vaikams ir kartu įkurdinti senelius. Tuomet ir Nakvynės namų seneliams atsirastų vietos.

"Tokių vaikų ir senelių centrų yra kitose šalyse, – teigė ji.

Mikrorajono vaikams trūksta vietų lopšeliuose darželiuose.

"Vedu vaiką į Ežero gatvę, nes čia darželyje 15 vaikų tepriima per metus, o mes eilėje – 58-i, kada gautume vietą?" – sakė moteris.

Vicemerą vijo lauk

Valdžiai susirinkime atstovavo vicemeras Egidijus Elijošius. Jis žmones tik suerzino, nes apie esmę nė nebandė kalbėti.

Pradėjo nuo savęs: esąs irgi lieporiškis, tik individualaus namo neišgalįs nusipirkti, negi norite mieste "getų", priešinatės, vadinasi, "nebus mikrorajonas sutvarkytas".

E. Elijošius buvo paprašytas "nedėstyti biografijos" ir palikti tribūną.

"Esu neišklausytas", – pasiguodė atsisėdęs į vietą.

Vėliau nenorėjo palikti salės, nė kai susirinkimas buvo baigtas.

"Norėjome organizacinis komitetas dar pasitarti dėl kreipimosi į teismą, bet E. Elijošius nėjo iš salės, tai tada patys išėjome, jį palikę", – sakė "Šiaulių kraštui" susirinkimo organizitoriai.

Socialinės darbuotojos komentaras:

Jie yra visur – tik nenorime matyti
 
Danutė BOGUŽIENĖ, Laikino apgyvendinimo tarnybos socialinio darbo organizatorė, Nakvynės namuose dirba nuo 1992 metų:

– Mūsų kontingentas jaunėja. Dabar dauguma čia gyvenančių yra 30–50 metų. Daug tarp jų neįgaliųjų, kurių anksčiau būdavo mažiau. Pensinio amžiaus žmonių nemažai su specialiaisiais poreikiais.

Dabar galima čia gyventi 12 mėnesių ir daugiau. Kas kelis mėnesius gyvena, o kas ir trejus metus. Laukia socialinio būsto.

Mes turim vidaus taisykles, kurių jie turi laikytis. Turim ir drausminančias priemones.  6 valandą durys atidaromos, o 23 valandą – užrakinamos.

Alkoholio negali vartoti, negali jo įsinešti.

Praktiškai visiems sutvarkomi dokumentai dėl socialinio būsto nuomos. Prie kiekvieno priskirtas socialinis darbuotojas padėti.

Vieni kabinasi į gyvenimą, kiti ne.

Bet tokių žmonių yra visur mieste. Ar daugiabučiuose nėra tokių kaimynų? Bet kokiame mikrorajone tokių nelaimėlių rasi, bet jų nematom – nenorim matyti.

Tai ir yra mūsų pasirinkimas: ar norim tokius žmones matyti, ar ne. Jeigu jiems čia negyventi, tai kur jiems gyventi?

Įvairių socialinių grupių žmonės pas mus gyvena, kiekvienas su savo charakteriu, su savo problemomis ir negalėmis. Gyvena po 2–3 kambaryje – tad visko būna. Lygiai taip pat, kaip bet kuriame kitame bendrabutyje.

"Mes irgi žmonės"

Nakvynės namų gyventojai sutiko pasidalyti savo istorijomis.

Senjorė NIJOLĖ: "Man atsitiko nelaimė. Prieš metus likau be namų. Sūnus su marčia įkalbino parduoti namą ir važiuoti pas juos į Airiją gyventi. Pardaviau, pinigus su sūnumi pasidalijom, o marti sako, jog manęs nebereikia. Taip čia metus jau gyvenu. Aš tik pati kalta, kad čia patekau."

Nijolė MAJOROVA: "Niekas negalvoja, kad gali tekti čia gyventi. Skaudu girdėti, kad mūsų niekas nenori.

Aš treti metai čia gyvenau, palaidojau savo žmogų, jo butas buvo, po laidotuvių atsirado jo giminės, mane iškraustė. Pati giminių neturiu."

29 metų EDVINAS: "Aš rugsėjį jau išvažiuoju į Angliją. Ten jau esu dirbęs, bet įmonė bankrutavo, grįžau į Lietuvą.

Gyventi neturiu kur, nors tėvus turiu. Bet jie geriantys ir aš jų atsisakiau. Socialiniam būstui į eilę įsirašiau, bet kada aš tą būstą gausiu – po 9 metų?

Aišku, kad čia visokių žmonių yra, visiškai suprantu, kodėl tos baimės kyla."

63 metų Sigitas GERULIS: "Seniai čia gyvenu: mane tai išmeta, tai vėl priima. Išgėręs pareinu – ir išmeta. Dabar jau antri metai gyvenu.

Nieko neturiu, nei giminių, nei šeimos. Tai benamių pusėje, tai čia gyvenu jau nuo kokių 2008 metų. Turiu invalidumą. Kur dirbau? Daugiausia zonoje. 25 metus sėdėjau: sėdėjau už viską – tai už muštynes, tai už vagystes.

Viskas per durną galvą, per gėrimą. Svarbu negerti – tada gali gyvent.

Aš nebetekau sveikatos: ką gali su ramentais būdamas – viskas...

Suprantu tuos žmones, kad nenori grįžusių iš kalėjimo kaimynystės. Aš tą patį pasakyčiau – įmeta į kambarį tokį kaimyną – vėl muštynės, vėl policija, vėl greitoji. Pareina išgėręs ir prasideda."

Virginijus RIMKEVIČIUS: "Kas čia gali trokšti patekti į tokius namus? Bet atsitinka taip, kad nepasirinksi. Aš netekau šeimos. Išsiskyrėm su žmona, kai liga pradėjo progresuoti, teko atsisėsti į ratukus.

Čia visokių žmonių gyvena, bet sugyvename. Čia geros sąlygos, neįgaliesiems liftas įrengtas. Pats galiu išvažiuoti į lauką.

Aš tik noriu visiems užduoti klausimą: "Ar mes ne žmonės? Mes tokie pat žmonės, ir mūsų nereikia bijoti – mes nesikandžiojam."

RIMANTAS: "Likau be būsto, kai žmona mirė. Ji buvo antroji mano žmona, namas atiteko jos vaikams. Niekada negalvojau, kad liksiu be nieko ir teks gyventi Nakvynės namuose.  Aš tikrai tame kailyje dar neapsiprantu – košmare nė nesapnavau.

Pakilti vėl nelenga. Esu pagal specialybę geodezininkas, nėra lengva nei darbą susirasti, nei būstą gauti. Aš ir pats tokių žmonių nenorėdavau anksčiau matyti."

Regina VARGONIENĖ: "Kodėl mūsų bijo? Nereikia mūsų bijoti.

Aš esu padegėlė. Gyvenau Zokniuose, bendrabučio kambariuke, sudegė. Tai čia paskutinis prieglobstis – už tai valstybei  dėkinga. Man jau 81 metai eina.

Čia visokių žmonių yra – ir gerų, ir nelabai."

Nakvynės namų statistika

Šiuo metu Nakvynės namuose gyvena beveik 100 žmonių, o laikino apgyvendinimo vietų yra 120.  Gyvena  65 vyrai ir 33 moterys.

Laikino apnakvindinimo paslaugai teikti yra 40 vietų, vasarą nakvoti ateina 20–25 benamiai, žiemą 30–40.

Dabar čia gyvena tik viena šeima su mažamečiu vaiku – neturintys pastogės tėvas su sūnumi. Tėvas įsidarbino, sūnus lanko lopšelį-darželį.

Per pusmetį laikinai apgyvendinti 29 asmenys su fizine negalia, 18 asmenų su protine ir psichine negalia.

Iš įkalinimo įstaigų grįžusių per pusmetį buvo 5, dabar gyvena tik 2.

Įsidarbinę tik penki, nes daug pensininkų ir neįgaliųjų.

Laikino apgyvendinimo tarnybos duomenys