respublika.lt

Mokytojo gyvenimą skaičiuoja rugsėjai

(0)
Publikuota: 2020 rugpjūčio 30 18:10:09, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 1 nuotr.
Dvi pedagogų kartos - mama Konstancija Dubinskienė ir dukra Jolanta Rupšienė: „Mokyti yra duotybė.“ Kazimiero Linkevičiaus nuotr.

Prieš kelis dešimtmečius pedagogų dinastijų rasti nebuvo sunku. Mokytojais dirbdavo seneliai, tėvai, tuo pačiu keliu pasukdavo vaikai, giminės. Ištisos šeimos. Mūsų laikais tokių pavyzdžių jau reikia paieškoti. Kas įkvepia vaikus pasukti savo tėvų pedagogų keliu, kalbėjomės su 47 metus mokyklai atidavusia buvusia Marijampolės 5-osios vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Konstancija Dubinskiene bei jos dukra, 30-ąjį pedagoginio darbo rugsėjį netrukus skaičiuosiančia Marijampolės Marijonų gimnazijos anglų kalbos dėstytoja, mokytoja eksperte Jolanta Rupšiene.

 

Mokytojai nesensta

„Tikrieji mokytojai yra tie, kurie negali nebūti mokytojais“, - sako mokytoja K.Dubinskienė. Netoli pusės amžiaus mokyklai atidavusi, kolegų ir mokinių gerbiama pedagogė mokytojo darbo neidealizuoja. „Sunkus tas mokytojo darbas, bet jis ir įdomus. Dirbau mokytoja daug metų. Buvo jų visokių. Ir jeigu manęs dabar klaustų, kokią profesiją rinkčiausi, neabejodama pasakyčiau - mokytojo. Kad ir nusivildavai, kad ir ką mokinukai iškrėsdavo, apsisuki, ir vėl jie mieli, vėl norisi su jais būti. Kiekvieną kartą atsisveikinant visi su ašaromis. Ir aš, ir jie. Kad tapau mokytoja, matyt buvo užkoduota genuose. Su drauge vis žaisdavome mokytojas. Pradinių klasių mokytojas vaikams labai svarbus. Dažniausiai pirmokėliai mokytoją vadina mama. Jie nori prisiglausti, pasišnekėti, pavaišinti kuo turi“, - prisimena iki šiol Rugsėjo 1-ąją su nostalgija sutinkanti mokytoja. Džiugu, kad šią šventę į namus parneša duktė Jolanta.

Kodėl, baigusi vidurinę mokyklą aukso medaliu, Jolanta pasirinko tapti mokytoja? Ar turėjo įtakos mamos pavyzdys, teiraujuosi. „Tikriausiai, turėjo. Nuo mažens mama ir mokykla man neatsiejamos, tekdavo mamos pamokose pabūti. Matydavau, kaip sąsiuvinius mama taisydavo, su mamos auklėtiniais kartu žaisdavau, pamokas ruošdavau. Turėjau ir labai daug gerų mokytojų. Iki šios dienos juos atsimenu, dažnai apie juos galvoju. Nesibodžiu aš savo darbo. Mano auklėtoja sakydavo, kai tarp jaunų, tai ir aš jauna. Ir ji teisi. Su kiekvienu rugsėju pradedi gyvenimą jaunesnį. Pajausti, kuo jaunimas domisi šiais laikais, yra dovana“, - teigia kasmet ne po vieną šimtukininką išugdanti užsienio kalbų mokytoja J.Rupšienė.

- Mielosios mokytojos, teigiate, savo gyvenime sutikusios daug gerų mokytojų. Kas yra geras mokytojas? Kaip tampama geru mokytoju?

J.R.: Pirmiausia, turbūt reikia, kad Dievulis duotų. Įdėtų į galvelę ir į širdelę visko, ko reikia geram mokytojui. Geras mokytojas turi būti geras savo dėstomo dalyko žinovas. Ne tik mokėti perteikti žinias, bet ir savo žmogiškumu jauną žmogų vesti. Savo pavyzdžiu, atjauta kitiems, savo gebėjimais jį patraukti.

K.D.: Geras mokytojas pirmiausia yra tas, kuris yra reiklus. Jei mokytojas reiklus, jis išreikalauja iš vaikų mokytis. Nors, kai mokaisi, labai geras atrodo tas mokytojas, kuris nieko nereikalauja ir nieko neprašo. Prisimenu vieną mokytoją iš seminarijos laikų. Jis mums dėstė piešimą ir dailyraštį. Jis nieko iš mūsų nereikalaudavo, paprašydavome išleisti iš pamokos, išleisdavo. Visur vaikščiodavome per pamokas. Tuomet mums atrodė, kad tas mokytojas yra pats geriausias, o kai reikėjo patiems dirbti, supratome, kad nuolaidžiavimas nebuvo gerai.

- Bet ir reiklūs mokytojai paprastai mokiniams nepatinka...

J.R.: Labai priklauso nuo vaiko. Jei vaikas yra mąstantis ir šeimos požiūris į mokslą yra adekvatus, tada vaikams patinka reiklūs mokytojai.

- Kokią prisimenate savo pirmąją Rugsėjo pirmąją?

J.R.: Neprisimenu (juokiasi), bet visada labai laukdavau Rugsėjo 1-osios. Būdavau jos labai pasiilgusi. Knygas susidėliodavau gerokai iš anksto, pasiruošdavau darbo vietą. Laukdavau nesulaukdavau, kada užduos namų darbų, viskas atrodydavo įdomu. Nerimdavau sužinoti, kas bus auklėtoja, kas ką dėstys. O jau tos gėlės, mokinių ir mokytojų rankose pražystančios Rugsėjo 1-ąją...

K.D.: Savo pačios Rugsėjo 1-ąją labai gerai prisimenu. Sesuo palydėjo, mokytojas kalbėjo daug ir labai gražiai, o kai kitą dieną jis manęs paklausė, ar prisimenu, ką vakar jis sakė, nieko neprisiminiau. Savo pirmojo mokytojo pastabą, kad mokykloje reikia klausyti, įsikaliau į galvą. Grįždama po pamokų visą kelią verkiau ir galvojau, kaip tą mokyklą pabaigsiu. Tik antra diena, o jau toks nusivylimas. Bet laikas tirpte ištirpo, egzaminus išlaikiau vienais penketais.

Pradėjau dirbti kaimo mokykloje. Rugsėjo 1-oji tada dar nebuvo švenčiama. Atėjai į mokyklą ir kimbi į darbą. Vėliau, kai pradėjau dirbti mieste, pasikeitė ir rugsėjo 1-osios. Visada jos būdavo šventė, visada laukiamos. Nors tenka prisipažinti, Rugsėjo 1-oji ir paskutinis skambutis man būdavo liūdni. Rugsėjį - prieš akis kalnas darbų, o paskutinis skambutis - atsisveikinimas. Rugsėjo 1-oji mūsų namuose būdavo šventė. Mano vyras, Kostas, galima sakyti, buvo pusiau pedagogas, profesinėje mokykloje dirbo instruktoriumi.

- Kaip sudominti mokinius, kad jie mokytųsi?

J.R.: Reikia rasti tai, kas kiekvienam įdomu. Turi būti motyvas, kuo tavo dėstomas dalykas įdomus, rasti tą kabliuką, kuris mokinį „užkabina“. Ir jei rasi įdomią priemonę, įdomią temą, atsiranda tinkamas požiūris į mokymosi procesą. Visiems atrodo, kad šiais laikais vaikus sudominti mokytis užsienio kalbos vienas juokas. Ne visiškai tam pritariu. Yra vaikų, kurie jau į pradinės klases ateina kažkiek suprasdami užsienio kalbą, patys jos pramokę žiūrėdami filmukus, iš kompiuterio, telefono. Bet yra vaikų, kuriems technologijos neįdomios. Kitas apskritai sunkiau „kabinasi“ į kalbas, su juo reikia daugiau darbo. Yra mokinių, kuriems ne tik kalbos, bet apskritai mokymasis neįdomus. Su kiekvienu reikia bandyti atskirą kalbą. Nėra vieno recepto.

- Dabar dažnai girdime, kad ypač kaimuose mokyklos nyksta, uždaromos. Blogai ar gerai, kad kaimuose mokyklų neliko?

K.D.: Blogai. Būdama pradinių klasių mokytoja tą tvirtai galiu sakyti. Mokyklų reformą reikėjo daryti vertinant ne iš ekonominės pusės, o žiūrėti, kas geriau vaikams. Kol kaime yra bent vienas mokinys, tol ten turi būti mokykla. Mokykla, į kurią vaikas pirmą kartą įžengia, jam tampa antrais namais. Vienos mokyklos vaikai tylesni, ramesni, juos lengviau išmokyti. Prie savo šaknų vaikai užauga kitokiomis asmenybėmis.

J.R.: Jei visai jau nėra vaikų, gal ir galima mokyklos uždarymą pateisinti. O kai mokinių yra tiek, kad mokyklą galima išlaikyti, reikia stengtis tą daryti. Vaikas gerai jaučiasi tada, kai jam yra pažįstama aplinka. Anksčiau mokinys mokydavosi toje pačioje mokykloje nuo pirmos iki paskutinės klasės. Tai labai daug duoda vaikui. Tai nereiškia, kad jis ten šiltnamio sąlygomis gyvena. Tiesiog mokykla yra jo tvirtumas, brandumas, jo stuburas. Jeigu vaikas vieną etapą nueina pradinėje mokykloje, kitą - pagrindinėje, o baigia gimnazijoje, natūralu, kad jis nebus prisirišęs nei prie vienos mokyklos. Tie amžini bandymai prisitaikyti prie naujų mokytojų, naujų reikalavimų, draugų, nieko gero neduoda. Vaikas nei draugų branduolio nuo pradinės klasės neturi, nei gali didžiuodamasis sakyti, kad ta mokykla yra mano. Atrodo, pasimokiau ten, pasimokiau ten, o širdy - nieko. Dabar mokyklos tapo paslaugų teikėjomis, o mokiniai ir tėvai renkasi mokyklas kaip paslaugas. Nepatiko vienoje, einu į kitą. Kai vienur pabuvęs dvejus, trejus metus išeini į kitą, kas tau yra mokykla? Etapas. Man pavyko baigti vieną mokyklą ir dabar dirbu mokykloje, kuri yra ištisinė - nuo pirmos iki paskutinės klasės.

K.D.: Dėl to, kad turėjo tik vieną mokyklą, dukra ir norėjo ją lankyti, baigė aukso medaliu, laukdavo rugsėjų.

- Dabar sakytų, jei baigei mokyklą aukso medaliu, tai kurių galų veržiesi į mokytojus. Stok į mediciną, studijuok genų inžineriją, biofiziką. Ruošk sau vietą, kur naudinga, pelninga, pastovu...

J.R.: Gydytoją šeimoje jau turėjome, kita sesuo į inžineriją pasuko. O kalbos man niekada nebuvo svetimos. Tais laikais, kai baigiau mokyklą, einantiems į filologiją kito pasirinkimo beveik ir nebuvo. Tik į mokyklą. Mano dukra Jurga taip pat studijuoja kalbas, ir nedrįsčiau teigti, kad kada nors mūsų šeima nepraturtės dar vienu pedagogu.

- Kaip jums atrodo tas nuolatinis kartojamas „reikia siekti, kad mokytojo specialybė taptų prestižine“. Bet mokytojo specialybė ir be to yra prestižinė, tad ko dar siekti?

J.R.: Visų pirma kiekvieną profesiją reikia gerbti, ką žmogus bedirbtų. Mokytojo profesija nėra kažkuo išskirtinė, kad ją reiktų ypatingai kelti virš kitų. Tiesiog mokytojas, dirbdamas savo darbą, yra savo dalyko profesionalas. Ir reikėtų įsiklausyti į jo žodį. Dar ir dabar daug kas ateina į mokyklą pamokyti mokytoją. Dabar ką tik nori pamoko - mokytoją, gydytoją. O iš tiesų tie visažiniai nieko nepasiekia, tik gadina savo vaiką. Tokiuose namuose augdamas vaikas taip pat neišmoksta pagarbos. Koks požiūris į mokytoją šeimoje, taip nusiteikęs vaikas ateina į mokyklą. Daug veiksnių tokį požiūrį lemia. Ekonominė situacija taip pat.

- Ar mokiniai dar nori tapti mokytojais, kaip anksčiau, nuo žaidimų vaikystėje, įkvėpti savo mokytojo?

J.R.: Kai kurie tą profesiją renkasi, nesipurto. Kai kas pabandęs mokyti, nustemba, kad visai nieko. Šiemet, kaip suprantu, susidomėjimas mokytojo profesija didesnis dėl to, kad pedagoginėms studijoms skiriama stipendija. 300 eurų mėnesiui jaunam žmogui jau šis tas. Bet ir mokytojų trūksta. Šią vasarą nemažai mokytojų, ypač vyresnio amžiaus, išėjo į pensiją, nemažai jų baimindamiesi, kad tik nereikėtų, kaip per karantiną, mokyti nuotoliniu būdu.

- Kaip karantinas paveikė mokymosi procesą?

J.R.: Įvairiai. Priklauso, kaip vaikas žiūri į mokymąsi. Kurie mokėsi sąžiningai, dirbo daug, tie ypatingo poveikio nepajuto, gal tik daugiau pavargo. Bet buvo nemažai ir tokių, kurie per tą laiką atsipalaidavo. Su užsienio kalbomis sunkumų nebuvo todėl, kad mes turime visas reikalingas priemones, vadovėlius skaitmeninėje erdvėje. Ar galima būtų mokslą tęsti nuotoliniu būdu? Galbūt, kilus dideliam reikalui. Minusas tas, kad mokantis per atstumą eliminuojama socializacija, kuri vaikams labai reikalinga. Gyvas bendravimas su draugais, su mokytojais yra didelė vertybė.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s