Ji - mūsų mama

„Nesakykit „globėja“. Ji - mūsų mama“, - pareiškė Dominykas, kai pasiteiravau apie jų globėją Ireną Norkuvienę.

Nuolat besišypsanti moteris pasakoja, kad dar būdami mažesni jie neleisdavo socialinės tarnybos atstovams jos vadinti globėja, aiškindami, kad ji - jų mamytė.

Ir tai nestebina. Jie visi trys nuolat kartu. Mažyliams dar nebuvo nė penkių mėnesių, kai žuvo jų mama. Vaikai iškart po laidotuvių buvo jau suruošti iškraustyti į kūdikių namus.

Irena susuko vaikus į didelį rankšluostį, suguldė į dvynių vežimą ir parsivežė į savo namus.

Mažylių mama buvo Irenos giminaitė. Likusi be vyro 44 metų moteris, sužinojusi, kad laukiasi dvynių, puolė į depresiją.

„Aš prižiūrėjau ją, kai pilvelyje vaikučius nešiojo, pirma gimdymo namuose iš buteliuko juos pamaitinau. Atrodė, kad man jie buvo skirti“, - prisimena Irena.

Nors nebuvo taip paprasta. Namuose dar augo 16-metė dukra ir 10-metis sūnus, kuriuos Irena taip pat jau augino viena. Vyresnėliai neprieštaravo šeimos „pagausėjimui“, o Irenos meilės, kaip ji pati sako, pakako ir mažiukams, ir vyresniesiems.

„Atkentėjau tik nuo žmonių, kad aš „durna“, kad neturėsiu savo gyvenimo, kai bus keturi vaikai. Žmonės buvo pikti“, - apgailestavo moteris.

Ją stebino ir miesto savivaldybės socialines paslaugas teikiančio skyriaus darbuotojų požiūris į jos šeimą, tarsi į asocialią.

„Aš turėdavau perspėti, kad nesu kokia „pacankė“, kad ant manęs balsą keltų. O kartą ir pati taip trinktelėjau kumščiu į stalą, kad net jų popieriai pakilo. Aš iš jų neprašiau, kas vaikams nepriklausė“, - prisimena Irena.

Ji atvirauja, kad dvyniai turėjo daug sveikatos problemų. Apkeliautos Kauno, Vilniaus klinikos, ne kartą reikėjo Šiaulių gydytojų pagalbos.

Irenos stiprybė

Irena pasakojo, kad iš medikų girdėjusi, kad dvyniai dėl sveikatos net mokyklos negalės lankyti. O va, jau 10 klasių baigė, pažymių vidurkis - 9 balai.

Moteris sako, jog dvyniai turi puikių pavyzdžių. Jos vyriausia dukra Toma su šeima gyvena Norvegijoje. Ji - veterinarijos gydytoja, susikoncentravusi į mitybos studijas, baigė jau antrą magistro programą ir planuoja siekti profesūros, kaip ir jos vyras.

Žvelgiant į nedidukę švelnių bruožų energingą moterį net sunku įtarti, kokią tragediją jai teko išgyventi. Irenos sportininkas sūnus nespėjo sulaukti aštuoniolikos. Tiesiog vieną rytą neatsibudo - sustojo širdis.

Vis dar su atvira sielos žaizda gyvenanti moteris atviravo kartais pagalvojanti, kad gyvenimas iš jos atėmė vieną vaiką, tačiau davė dar du.

„Mane jie labai saugo, neleidžia nei „tašės“ nešti. Tik koją krypt, iškart - „mamyte“. Kaip asmens sargybiniai. Meilės kiek gaunu, tai nežinau... Dėkoju dažnai Dievui už tokią dovaną. Kai pagalvoju, jei ne tie du brangenybės, tai po sūnaus mirties aš gal būčiau jau kitur... Visa stiprybė, visas gyvenimas - jie“, - graudinosi moteris.

Ji sakė su baime galvojanti apie tą metą, kai jie paliks namus ir išvyks studijuoti. Dominyko planuose - ekonomikos studijos Vilniaus universitete, o Kornelija ketina rinktis medicinos studijas Kauno universitete.

Irenai norėtųsi, kad nors šie vaikai neišvyktų gyventi toli, į svetimą šalį.

Tiesa, Irena jau yra močiutė, turi 1,5 metų anūką Teodorą, bet mato jį retokai, nes jis auga Norvegijoje.

Irena labai džiaugiasi ir didžiuojasi Tomos šeima. Iš Graikijos kilęs žentas, nuvykus su dvyniais į svečius, daug bendrauja su Dominyku.

Dvyniai pasakoja, kad mama - jų geriausia draugė. Nebijo su ja pasikalbėti apie paaugliškus rūpesčius, sulaukia patarimų. Užsidaro duris ir pasišneka. Jie žino, kad mama niekada neišduos, nepaves.

„Jie neleidžia man pasenti. Jie laiko man tempą. „Faina“ labai“,- džiaugiasi dvynių mama ir pridūrė: „Nueini į mokyklą, visos jaunos mamos, negaliu leisti sau pasenti...“

Neleisti vaikui pasijausti ne tavo

Irena pasakojo ne kartą kalbėjusi su kitais žmonėmis, ar verta globoti kitų tėvų vaikus. Ji nepritaria nusistatymui: auklėk kaip nori, bet genai nulems.

„Reikia žinoti, kad nėra lengva. Vaiką gali pasiimti, jei nebijai sunkumų. Reikia mylėti vaiką. Įdedi meilės, neduodi jam pasijausti ne tavo...“ - aiškina moteris.

Du kartus jai kraujo vėžį įtarė, kraują perpylė. Sako, čia nuo nuovargio.

„Aš jų negimdžiau, bet aš ant kojų pastačiau, aš jų mama. Jei tu įdėsi meilės, jei ir mažesnį pasiimsi, tai užaugs ir jokie genai nieko nesugadins. Jie - mano“, - abejojantiems sako patirtį sukaupusi šiaulietė.