Lukiškių aikštė: milijonai už tuštumąnuotraukos

2011 spalio mėn. 20 d. 16:15:33 Perskaitė 4492

Praėjusią savaitę kultūros ministras Arūnas Gelūnas pareiškė nematantis jokių prielaidų šiuo metu skelbti konkursą Lietuvos laisvės kovotojų atminimui Lukiškių aikštėje įamžinti, nes vien tik naujas aikštės grindinys esą kainuotų 40 milijonų litų. „Respublika“ kalbino architektą Algį VYŠNIŪNĄ ir skulptorių Joną JAGĖLĄ, puikiai žinančius Lukiškių aikštės sutvarkymo epopėją.

- Po ministro pareiškimo apie 40 milijonų, neva reikalingų vien tik plytelėms Lukiškių aikštėje pakloti, ko gero, daugeliui kyla minčių apie tai, ar tik čia neruošiama dirva eiliniam „lėšų įsisavinimui“?

A.Vyšniūnas: Prieš porą savaičių šia tema vyko diskusija prie apskritojo stalo, kurią organizavo įvairios patriotinės organizacijos. Ten buvo labai aiškiai įvardyta problema: Kultūros ministerija nevykdo Vyriausybės pavedimo organizuoti meninį konkursą. Pati Kultūros ministerija sako negalinti organizuoti konkurso, nes neturi pinigų aikštės rekonstrukcijai. Taigi specialiai painiojami du visiškai skirtingi dalykai - statybos suplakamos su meniniu konkursu ir taip formuojama neigiama visuomenės nuomonė dėl milijoninių išlaidų kažkokiam paminklui. Dabar visiškai neaiški meninė idėja, todėl konkursas turėtų vykti bent keliais etapais, atsakymas būtų gautas tik po kelerių metų ir t.t. Vyriausybės kancleris atvirai pasakė, kad pinigai meniniam konkursui jau yra skirti ir todėl nereikia painioti meninės užduoties Laisvės kovotojų paminklui sukurti su statybiniais darbais. Aišku viena - argumentas, kad plytelėms reikės 40 milijonų, yra atsikalbinėjimas.

- Manote, kad taip kalbama specialiai, siekiant sukompromituoti pačią Laisvės kovų įamžinimo idėją? Visuomenė vargu ar atsimena, nuo ko viskas prasidėjo. Tie konkursai vyksta metų metais, pinigai leidžiami, o rezultatų nematyti...

A.Vyšniūnas: Visi organizuoto sabotažo požymiai yra. Teigiama, kad nesiryžtama skelbti meninio konkurso, nes nežinoma, ką reikės daryti, kai jis baigsis. Bet juk tai visiškai nesusiję dalykai. Konkursas ir parodys, ką darysime toliau.

J.Jagėla: Iš tikrųjų, Lukiškių aikštė biurokratų „tvarkoma“ apie 15 metų, o jokių rezultatų nėra. Visa bėda ta, kad mes tiesiog nežinome, ko norime ir ką turime daryti. Todėl pirmiausia reikalingas aikštės sutvarkymo koncepcijos konkursas, nes mums tai reikia išsiaiškinti patiems. Tauta yra labai marga tiek kartų, tiek poreikių požiūriu. Menininkai yra impulsyvūs ir gali pridaryti daug, tačiau ne visada žino, ką konkrečiai reikia daryti.

- Jeigu teisingai suprantu, jau pati pradžia buvo klaidinga? Vadinasi, aikštės tvarkymo „kūryba“ iš esmės vyksta tuščioje vietoje?

A.Vyšniūnas: Galime prisiminti nuo pradžių. 1995 metais buvo konkursas, skirtas aikštės paskirčiai suformuoti. Klausimai buvo formuluojami taip: ar užstatymas, ar rekreacija-skveras, ar memorialas-paminklas? 7 darbai pateko į antrą turą ir toliau buvo galima detalizuoti, siekiant išsiaiškinti fundamentalius dalykus. Antras turas faktiškai neįvyko, tačiau 1997 metais buvo vadinamasis laikino aikštės sutvarkymo konkursas, kurio tikslas buvo sutvarkyti dangas ir nieko daugiau. 2000-aisiais konservatoriai Seimui pateikė Lukiškių aikštės įstatymą, bet jį vetavo tuometis prezidentas Valdas Adamkus, motyvuodamas tuo, kad aikštė priklauso savivaldybės kompetencijai ir valstybė čia neturi kištis. Tokiu būdu aikštės šeimininke tapo savivaldybė. Tai reiškia, kad pasikeitė Lukiškių aikštės statusas, todėl pradėta kalbėti ne apie valstybinio rango aikštę, o tiesiog apie skverą. Atitinkamai buvo ir formuluojama užduotis konkursui, kuris paskelbtas 2008 metais. Nors konkurso sąlygose deklaruojamas tikslas pastatyti simbolį Laisvė, bet nebuvo kalbama apie Lietuvos Laisvę, o tada kyla klausimas - ką reiškia simbolis Laisvė? Darau, ką noriu? Visiškai nekonkretu: narkomanui laisvės simbolis bus švirkštas ir t.t. Rimti profesionalai paprasčiausiai konkurse nedalyvavo, todėl ir šiandien turime kažkokių abstrakčių kompozicijų rinkinėlį ir viskas baigėsi niekuo. 2010 metais Lukiškių aikštės konkursą ėmėsi organizuoti Vyriausybė, ji pavedė dviem ministerijoms pirmiausia organizuoti architektūrinį-urbanistinį konkursą. Jis sėkmingai įvyko. Konkurso, kurį organizavo Aplinkos ministerija, laimėtojas aiškus. O antrąją šio konkurso dalį, t.y. meninę, turi organizuoti Kultūros ministerija, bet ji to sąmoningai nedaro.

J.Jagėla:
Po ilgų kalbų pagaliau bent jau buvo išsiaiškinta, kad tokių dalykų savivaldybėms negalima palikti - tai yra visos Lietuvos valstybės reikalas, ne vien tik Vilniaus. Man nesuvokiamas pats sumanymas organizuoti du konkursus. Teko statyti ne vieną paminklą ir aš negaliu suprasti, kaip gali dirbti vieni architektai, o tik paskui į procesą įsitraukti skulptoriai. Nuo pat pradžių turi vykti kolegialus darbas, kuriame vieni turi papildyti kitus, derinti tarpusavyje visus aspektus. Man paminklas prasideda nuo aikštės pakraščio. Tai yra principiniai dalykai, kurie šiuo atveju pažeisti, todėl rezultatų nėra iki šiol.

- Tragiška valstybės finansų padėtis. Visi tie konkursai kainuoja labai brangiai, ypač kai tai vyksta jau 15 metų. Ar dabar tam yra tinkamas laikas? Galbūt ministras A.Gelūnas tą ir norėjo pasakyti, kalbėdamas apie 40 milijonų plytelėms?

A.Vyšniūnas: Mes ne apie tai kalbame. Aš kalbu apie meninę idėją, kuri nekainuoja 40 milijonų, o tos idėjos nėra. Dėl to reikia pirmiausia pagaminti idėją arba idėjų banką. Tai turi būti išdiskutuota nuo reikalingų meninių formų iki socialinio užsakymo pagrįstumo. Diskusija nekainuoja, tačiau ji nevyksta, tuo tarpu vyksta Laisvės kovų įamžinimo kompromitacija, kartkartėmis pametant į viešumą kuo didesnius skaičius.

J.Jagėla: Per 15 metų buvo galima bent bandyti suformuluoti valstybinę užduotį, tačiau blogiausia, kad tas idėjų paieškos procesas nevyksta.

- Bet mes matome ir kitų pavyzdžių kultūroje, kai viskas sprendžiama greitai. Reikėjo „įsisavinti“ Valdovų rūmams skirtas lėšas - „įsisavino“ staigiai, ir net rūmų fasadas stovi, reikėjo pabūti Europos kultūros sostine, šviesos greičiu buvo sukurptas VEKS, kuriame išsisuko milijonai... Ar Lukiškių aikštės konkursai nėra dar viena šios ilgos grandinės grandis?

J.Jagėla:
Man regis, mes esame ant kažkokio tektoninio lūžio, kalbant geologų kalba. Tiek dvasiniu, tiek moraliniu, tiek vertybiniu požiūriu. Ir dėl to šiandien mes tiesiog negalime pastatyti valstybinės reikšmės paminklo. Mes tiesiog nežinome, ko norime, neturime aiškios koncepcijos ir jau vien dėl to negalime nieko pastatyti.

A.Vyšniūnas: Nesutinku, socialinio užsakymo koncepcija yra - reikia paminklo Laisvės kovotojams. Tačiau viskas pateikiama taip, tarsi tai nebūtų valstybės reikalas, o tik tos socialinės grupės, kuri kovojo miškuose ar kalėjo Sibire, reikalas ir kaprizas. Tai yra net ne meninė, o politinė problema, susijusi su kai kurių valdžioje esančių žmonių pasaulėžiūra - atrodo, kad premjeras net nežino, ką veikia jo pavaldiniai. Apskritai sociologai galėtų patyrinėti reiškinį - kodėl toks abejingumas, kai kalbama apie patį kruviniausią Lietuvos valstybės istorijos puslapį.

J.Jagėla:
Ir nereikia mėtyti valstybinių pinigų, kurių vien visokioms premijoms už silpnos meninės vertės skulptūras, pastatytas kur nors viešumoje, ištratinta maišais. Tiesiog dirbkime, o valdžios reikalas sudaryti tam sąlygas, užuot tuščiai kalbėjus apie milijonus...





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net