respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Lietuvos neįsimylėti neįmanoma (7)

2017 kovo mėn. 27 d. 08:14:03
Sidas AKSOMAITIS, „Respublikos“ žurnalistas

Šiaulių Gegužių progimnazijos istorijos mokytojas ir skautų vadovas Sergejus Staponkus, už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje neseniai paskelbtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatu, vadovaujasi mintimi, kad kiekvienas žmogus turtingas tiek, kiek išdalija savęs kitiems.

×
nuotr. 1 nuotr.
Sergejus Staponkus. Giedriaus Baranausko nuotr.

 

Savanorystė šiaulietį ne kartą yra nubloškusi toli nuo Lietuvos ir čia liekančios šeimos. Gal todėl mokytojas visuomet jaučia deginantį norą grįžti namo. Ten, kur jo laukia, kur supranta, kur šaltis ir karštis yra kitoks - savas.

- Kada ir kokiomis aplinkybėmis jūsų gyvenime atsirado savanorystė? - pasiteiravo „Respublika“ Sergejaus Staponkaus.

- Savanoriauju daugiau nei pusę savo gyvenimo. Pradėjau tada, kai žodis „savanoris“ asocijavosi tik su SKAT - Savanoriška krašto apsaugos tarnyba (dabar - KASP). Beje, ir ten išbandžiau penkerių metų savanorystę. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę susidūriau su „Carito“ bei samariečių organizacijomis. Prisidėjau prie jų veiklos dalydamas paramą, lauknešėlius, organizuodamas šventes vienišiems seneliams, stovyklas asocialių šeimų vaikams. Mano kelyje atsirado jaunimo centrai, ateitininkai, skautai. Išaugo renginių mastas nuo vietos bendruomenės iki „Lietuvos jaunimo dienų“, Europos krepšinio čempionato, Pasaulio lietuvių sporto žaidynių. Savotiška savanoryste laikau pusmetį, praleistą Italijoje. Tai buvo laikas, kuris padėjo susidėlioti gyvenimo prioritetus, užaugti, suprasti, kuriuo keliu eiti.

- Kodėl savanorystė turėtų būti aktuali šių dienų Lietuvoje?


- Atrodytų - ką tas vargšas savanoris padarys? Tačiau ir vienas pavyzdys užkrečia. Vienas Šiaulių orientacininkas, bėgiodamas po miesto parką, nuolat pririnkdavo maišelį šiukšlių. Ir dabar jis renka, būdamas miesto meru, bet jau su daugybe sąmoningų piliečių. Mokykloje, šeimoje niekas taip neveikia kaip asmeninis pavyzdys. Anksčiau dukrytė paklausdavo „kodėl mes renkame šiukšles, juk ne mes numetėme“, o dabar jau instinktyviai lenkiasi prie šiukšlės, nes negali praeiti. Atėjusiems į skautišką šeimą žmonėms garbingiausi ceremonijos dalyviai ant kaklaraiščio užriša du mazgelius - Tėvynės meilės ir gerojo darbelio, kurį turi padaryti kiekvieną dieną. Tereikia įsivaizduoti - 40 mln. skautų kasdien atlieka po gerą darbelį, kad ir pakelia po vieną šiukšlę. Plačiąja prasme - savanorystė valstybėms kuria ne tokį jau ir mažą BVP (0,5-5 proc.). Kuo daugiau savanorių, tuo pilietiškesnė visuomenė, nes gera darantis žmogus niekada nesiims blogų darbų. Džiugu, kad savanoryste kuriamos gražios tradicijos. Jau gausybė festivalių, renginių neapsieina be žodžio „savanoris“.

- Įprasta manyti, kad užsiėmimas savanoryste iš žmogaus daugiau atima, nei jam duoda. Kaip yra iš tiesų?

- Taip mano tie, kurie nėra ragavę savanorystės džiaugsmo. Savanorystė gali atimti laiką. Tačiau jos grąža neįkainojama. Vadovaujuosi mintimi, kad esi turtingas tiek, kiek savęs išdaliji kitiems. Vesdamas paskaitas apie savanorystę mėgstu dalytis istorijomis, pakeitusiomis gyvenimą. Viena jų - apie tai, kaip radau savo pašaukimą, o darbas - mane. 2005 m., savanoriaudamas skautų stovykloje, dar tą pačią vasarą tapau šios „casa nostra“ nariu. Pradėjau lankytis vienoje mokykloje, joje besimokančią vaikų grupelę tempdavausi į žygius, renginius. Netrukus mokyklos administracija, pastebėjusi po įstaigą vaikštantį svetimą žmogų, pasikvietė mane „ant kilimėlio“. Išklausinėjusi pasiūlė imtis būrelio veiklos. Dar po kelerių metų pasiūlė pamėginti mokytojauti. Esu ragavęs statybininko, vadybininko, socialinio darbuotojo duonos. Dabar jau 7 metai džiaugiuosi mokytojo darbu. Kitur savęs ir neįsivaizduoju.

- O ar skalsi ta pedagogo duona Lietuvoje?

- Gyvenu mažomis svajonėmis - joms įgyvendinti reikia mažiau pinigų. Džiaugiuosi, kad, turėdamas nedidelį krūvį, galiu skirti daugiau laiko pomėgiams, laisvalaikiui, papildomiems darbams. Darbas su vaikais suteikia galimybę kasdien būti įvykių centre. Kiekvieną dieną esi „scenos žvaigždė“ ir kuri „spektaklį“. Kasdien gali improvizuoti, žaisti ir netgi pakreipti vaikų gyvenimus. Kokiame darbe tu daugiau tai gausi? Teko dirbti Švedijoje, gyventi Italijoje, lankytis Anglijoje. Ir visur mačiau bėgimą, pinigų už(si)dirbimą ir, žinoma, orią senatvę. Bet ten niekada nesijaučiau SAVAS.

- Ko reikia, kad žmonės džiaugtųsi gimę Lietuvoje ir norėtų čia pasenti, o ne keltų dar neapsiplunksnavusius sparnus į užsienius?

- Iš pradžių perskaityti „Silva Rerum“, pažiūrėti „Emiliją iš Laisvės alėjos“, „Ekskursantę“. Rasti laiko pažinti Lietuvą, jos užkaborius, istoriją, paveldą. Negali jos neįsimylėti. Nori daugiau - pažink pasaulį ir įvairias jo puses. Grožį, didingumą ir greta einančius nepriteklių, melą. Problemų visur yra, tik jos slepiasi po kitais pavadinimais. Visada po kelionių noriu grįžti namo. Grįžti ten, kur laukia, kur supranta, kur šaltis ir karštis yra kitoks - savas. Pritarčiau vieno profesoriaus žodžiams, kad gyvename dar viename Aukso amžiuje, kokio neturėjome. Turime tiek daug, galime didžiuotis dar daugiau - sporto, mokslo, kultūros laimėjimais. Bet, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę, - norime vis daugiau, vis greičiau. Viduramžiais Europą vijomės ne vieną šimtmetį, tad pasiekti Vakarus prireiks ne vienos kartos. O ir pavijus, klaidingai manome, kad „ten“ nėra problemų. Jie gyvena turėdami savųjų.

- Ką daryti, kad mūsų šalies istorija, papročiai, kultūra neliktų tik vadovėlių paraštėse, kad ateities kartos galėtų ir norėtų priimti šias pamatines tautines vertybes atviromis širdimis?

- Dar prieš tūkstantį metų apie lietuvius metraštininkai rašė, kad esame „kietakaktė“ tauta. Tai reiškia, ne tik gebantys apsiginti, bet ir įgelti didžiuliam krikščioniškam arealui. Tas baltiško kovingumo skiepas padėjo mums išlikti per visus karus, okupacijas, draudimus. Ne veltui Lietuvos karatė kovotojai yra antri pasaulyje pagal meistriškumą, praleidžiantys į priekį tik samurajų šalies gyventojus, kurie skaičiuoja šimtametes tradicijas! Pamatysite, 2020 m. iš Tokijo olimpinių žaidynių parsivešime dvigubai daugiau medalių nei iš Rio. Esmė ta, kad norint būti puikiu kovotoju neužtenka tik fizinės jėgos. Tos kitos jėgos bočiai ir sėmėsi iš savo sudvasinto pasaulio, gamtos. Nebeturime neįžengiamų girių, pelkių, dievybių, bet turime nuostabų palikimą - savitą kultūrą ir dinamišką, nenuobodžią istoriją. Tai - raktas nuo išnykimo.

- Į ką atkreiptumėte didžiausią dėmesį dabartiniame Lietuvos istorijos etape?


- Kaip pedagogas, žinoma, labiausiai kreipčiau dėmesį, kaip ir tarpukario valdžia, - į kokybišką formalų ir neformalų švietimą. Tai - ilgametė investicija, kuri garantavo didžiules palūkanas visai tautai tarpukariu, o okupaciniu laikotarpiu saugojo viltis atkurti Nepriklausomybę. Kokias mes turime palūkanas, rezultatus? Ar teisinga linkme einame regėdami tuštėjančius miestus, visuomenės ir valdžios susiskaldymą? Paskutiniai dešimtmečiai pasauliui atnešė labai daug naujovių, technologijų. Per tą laiką atėjo Y ir Z kartos, su kuriomis sunkiai susidoroja vyresnių kartų pedagogai, besilaikantys pasenusių metodikų. Gal ir valdžioje ta pati veik 27 metus nesikeičianti, o gal ir bandanti keistis situacija, karta, kuri turėtų keisti mąstymą, bendrauti su palaikyti ryšį siekiančia visuomene ir dirbti dėl jos gerovės. Mokykloje susiduriu su įvairių šeimų vaikais. Neretai pastebiu tėvelius, kurie tikisi, jog mokykla išspręs vaiko auklėjimo problemas, ir pamiršta, kad visa ko pradžia yra šeima. Tebūnie, nesiseka mokslai ir vos tempia į patenkinamą, tačiau galbūt iš jo išaugs doras, geras žmogus, kurio akys švies.

- Kas Lietuvai šiandien kelia didesnį pavojų - vidinis susipriešinimas ar išorinės grėsmės?


- Jėzus kalbėjo palyginimais, kad paprasti žmonės suprastų. Vaikus mokydamas istorijos taip pat mėgstu palyginti Lietuvą su žmogumi, klase ar bendruomene. Greičiausiai, kad sergantis žmogus, negalintis valdyti kojos, akies ir ypač - proto, sunkiai galėtų apsiginti nuo užpuoliko. Analogiškai plėšikas, matydamas tokį klipatą, neturintį draugų, kurie galėtų apginti, priemonių ir jėgų, tikrai pasinaudos proga jį apiplėšti. Noriu pasakyti, kad esame stiprūs, kai esame vieningi ir esame ne vieni, bet pirmiausiai išsigydykime nuo savo vidinių demonų. Vėlgi, matome krislą brolio akyje, o nepastebime rąsto savojoje. Dažniausiai tauta susivienija ištikus nelaimei. Mūsų istorija turtinga pavyzdžiais - sukilimais, pasipriešinimais. Kad ir kaip būtų, paskutines pergales iškovojome ne ginklo, o susitelkimo dėka - tai ir knygnešių žygdarbiai, ir Sąjūdis su Baltijos keliu, ir Sausio 13-oji. Labai nesinorėtų dar vieno tautos egzamino. Džiaugiuosi ta dalimi visuomenės, kuri tampa penktąja valdžia ir geba net politikus priversti atsiprašyti, keistis bei juos paveikti. Tai rodo tam tikrą mūsų demokratijos brandą. Apkeliavau Rytų šalis nuo Baltarusijos iki Kazachstano, tad drįstu teigti - esame gerokai aplenkę posovietines šalis ir įsilieję į europietiškos demokratijos šalis, kurios turi savo laisves, teises ir geba už jas kovoti. Būtų gerai, kad tų kovų būtų kuo mažiau, nes jos veikia ir pačias mažiausias valstybės ląsteles - šeimas, vaikus. Taip ir norisi palinkėti TAIKOS. Ten, viršuje. Nes kaip danguje, taip ir ant žemės.

Parengta pagal savaitraščio Respublika priedą Žalgiris

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (7)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • BOMBA: Afganistane žuvo 17 žmonių ir dar dešimtys buvo sužeisti, kai mečetėje Rytų Afganistane penktadienio pamaldų metu buvo detonuota bomba.
  • KELYJE: praėjusią parą, spalio 17-ąją, Lietuvos keliuose policija užregistravo 87 eismo įvykius, 10 eismo įvykių metu buvo sužeista 14 žmonių; žuvo 53 metų pėsčiasis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +9 +11 C

 

+9 +11 C

+15 +17 C

+15 +17 C

 

 +16 +17 C

0-3 m/s

0-3 m/s

 

0-3 m/s