respublika.lt

„Kito Kranto“ žmogus su angelu ant peties (10)

2021 gegužės 09 11:17:29
Danutė ŠEPETYTĖ

Ukmergiškio fotomenininko, poeto Albino KULIEŠIO istorija būtų puiki iliustracija pasakojimui tema „Negalėdamas pakeisti pasaulio, keisk bent mažą lopinėlį jame". Jis sakosi ėmęs kurti savo pasaulį, kuris susideda iš jo namų, pastatytų savomis rankomis, iš studijos, kurią jis kūrė kelis dešimtmečius, ir iš jo tėviškės, kurioje jam buvo lemta gimti... Nuo 2010-ųjų gimtajame Toliūnų kaime menininkas rengia respublikinę meno kūrėjų šventę ,,Langas į širdį"; jis pats išdrožė ir pastatė savo lėšomis tėviškėnams skirtą „Širdies Angelo" paminklą. Trečioji eilėraščių knyga taip pat bus su dangišku spaudu - vadinsis „Angelo pėdos".

×
nuotr. 1 nuotr.
Paminklas „Širdies Angelas“. Albino Kuliešio asmeninio albumo nuotr.

 

- Kaip jaudinantį filmą tyrinėjau žmonių veidus, atspindėjusius jų jausmus atidengiant „Širdies Angelo" paminklą, kurį išdrožėt savo gimtajam kaimui. Nebe pirmus metus organizuojate meno kūrėjų šventę „Langas į širdį". Mačiau ten dalyvaujant nepaprastas asmenybes - kunigą Robertą Grigą, menininką Rimantą Dichavičių. Kaip jums pavyksta tokius žmones prisivilioti į provinciją? („Kartais atsidaro durys ir su šviesa įeina žmogus... ta šviesa neapakina, ji užpildo tave...")

- Kartais viskas atsitinka netikėtai, neplanuotai, tiesiog ateina mintis ir ją realizuoji, jei nenukiši į atminties stalčius. ,,Širdies Angelą" kūriau trejus metus, po jo sparnais yra iškeliavusiųjų kaimo gyventojų, tarp jų ir mano tėvų pavardės. Kažkada ten atsiras ir manoji... Pro kalnelį, kur stovi Angelas, kaimas išeina į kitą ežero pusę amžinam poilsiui... Ramų vakarą, sėdėdamas ant suolelio prie Angelo, stebiu, kaip saulė gesta į vakarus vedančio kelio gale ir laukiu žvaigždžių: tenai visos paslaptys, tenai keliauja mintys...

Prieš 10 metų gražią Žolinių dieną kilo mintis pasikviesti draugus menininkus prie ežero... Nuo tos dienos ir užgimė meno kūrėjų šventė ,,Langas į širdį". Ji vis didėjo, plėtėsi, kol pasiekė dabartinę formą su įvairių meno rūšių kūrėjų prisistatymu bei pasirodymais. Kiekvienais metais ji būna kam nors skirta, dažniausiai tai būna žymių menininkų jubiliejai. Tai mano mažas kryželis, kurį jau nešu 10 metų. Šiais metais šventė turėtų būti jubiliejinė.

- Apskritai, kaip žmogui šauna į galvą apkrauti save tokiais nuostolingais rūpesčiais? Juk dažniausiai negaunate Kultūros tarybos finansinės paramos. Ciniškai nuskambės, bet vis tiek: kas jums iš to?

- Kas man iš to... Jau ne kartą girdėjau šį klausimą ir įvairių kalbų. Galiu tai palyginti su daugeliui pažįstamu jausmu, kuris apima žmogų pasiekus vienokią ar kitokią viršukalnę. Taip, per tą dešimtmetį įdėta daug darbo bei lėšų, turbūt daugiau kaip vienerius gyvenimo metus atidaviau vien šventės organizavimui. Kaip pasakė viena poetė: „Mes visus metus jaučiame tą buvimo kartu energiją." O kiek žymių menininkų joje pabuvojo, kiek jie padarė po šventės bendrų projektų!.. Tai man didžiausias apdovanojimas, nes mano kaimelį dabar žino ne tik Lietuvoje - šventėje dalyvauja ir užsienio menininkų. Mano draugas Rimantas Dichavičius pavadino šventės vietą ,,Baltojo garnio" slėniu, taip ir prigijo. Šiais metais slėnis vėl lauks menininkų, kai geltonuos javai laukuose.

- Pernai vieni iš nedaugelio Lietuvoje paminėjote poeto Pauliaus Širvio šimtmetį.

- Jau trylika metų dirbu Rokiškio krašto kultūros žurnale ,,Prie Nemunėlio". Vadinu save kultūriniu emigrantu. Taip jau susiklostė, jog susidarė sąlygos realizuotis būtent ten, nuostabiame Pauliaus Širvio krašte, kuris labai šiltai mane priėmė, kuriame man pavyko susipažinti su Pauliaus Širvio meile Alpunyte ir 10 metų šiltai bendrauti su šia moterimi, kuri apdainuota poeto... ir išlydėti ją ... skaityti prie jos kapo eiles. Tai man nepakartojama likimo dovana.

- Papasakokite, kaip sekasi derinti ir darbą kultūros žurnale, ir poeziją, fotografiją, drožybą, kalybą, kam teikiate pirmenybę? Ir kam neturite laiko?

- Kai keliesi septintą ryto, o guliesi pirmą nakties, daug ką spėji... Jau daug metų neturiu namuose laiko naikintojo - televizoriaus, todėl daugelis dalykų gimė jo neturėjimo sąskaita. Tai, kas mane domina, randu internete, na, o darbo metu mane lydi muzika, kurios atskirai klausytis beveik neturiu laiko. Žinoma, pirmenybę teikiu poezijai, ji juk nelaukia, tekstas ateina ir jį reikia viską metus užrašyti. Kitaip iškeliaus negrįžtamai, kaip ne kartą jau buvo atsitikę... Dažnai rašau į mobilųjį (telefoną - aut. past.), na, ir ant visko, kas pakliūva po ranka. Užsiimu daugybe dalykų, tiesiog norisi išbandyti save. Veiklos pakeitimas padeda neužsistovėti vienoje vietoje, naujovės stimuliuoja naujoms idėjoms ir mintims.

- Kažkas pavadino jus žmogumi be trūkumų. Kaip priimat šį komplimentą?

- Sunku apie save kalbėti, juo labiau kad pats esu dažnai linkęs save teisti, bet gal tos klaidos ir trūkumai yra tik pamokos, kurioms Teisėjas jau paskirtas... Taip, dabar mano pasaulis turi vizas ir sienas, stengiuosi eiti su šviesiais žmonėmis į šviesą ir neatsakyti į balsus iš tamsos. Tie šviesūs žmonės - lyg žvakučių salos tamsoje, tos liepsnelės, blaškomos vėjo, bet jos yra švyturiai. Gal didžiausias mano trūkumas - pasitikėjimas žmonėmis. Ne kartą esu dėl to nukentėjęs. Nors kas žino, gal laimingas tas, į kurio ąsotėlį įkrenta sunkus akmenėlis, juk visi esame vieni kitų mokytojai. Didžiausias apdovanojimas man jau duotas, tai galimybė kurti, tai dieviška dovana, ji aukščiausia.

- Kaip tie žmonės, kurių dešimtis portretų esate sukūręs, ateina į jūsų gyvenimą ir kokį pėdsaką palieka išeidami?

- „Kūrėjų veidai - Lietuvos menininkai" - jau 15 metų trunkantis mano kūrybinis ciklas. Jis prasidėjo nuo neminto lino skulptoriaus, mano draugo Gintauto Gavėnavičiaus portreto. Fotografavau jį visą dieną jo sodyboje. Mes abu žinojome, kad jis iškeliaus. Gintas rodė man savo darbus, skaitė, traukdamas iš didelės dėžės, ant atskirų lapų parašytus eilėraščius... Taip ir iškeliavo Gintulis tyliai pas savo linų dievą, pradėjęs mano ciklą ir tapęs jo krikštatėviu. Gal tada ir suvokiau, kad galiu per fotografiją juos išsaugoti - tikrus, gyvus... Taip ir pradėjo jie ateiti pas mane savaime. Turiu jau virš 80 veidų, o jie po vieną vis iškeliauja. Parašiau Kultūros ministerijai projektą tęsti šį ciklą, tačiau jos nesudomino šis mano darbas...

-Dirstelėjus pro interneto plyšį į jūsų gyvenimą, man liko įspūdis žmogaus, gyvenančio „Kitame Krante" (pagal filosofą Arvydą Šliogerį), kitoje Lietuvoje: ten žmonės mato pasaulį pro „tikrus" langus, ten nėra susipriešinimo, ten žmonės vieni kitiems sako malonius žodžius, ten gimsta sumanymai ne pinigams „įsisavinti", bet „žmonių gėrybei", ten Vasario 16-ąją atsistoja žmogus prieš objektyvą ir pasako kelis žodžius, kurie jaudina labiau nei vadovų patarėjų iškankintos frazės ir t.t. Ar mano įspūdis neklaidingas?

- Manau, kad jūs pirmoji užčiuopėte mano gyvenimo siūlo mazgelius. Kažkada, neturėdamas patyrimo, bet turėdamas daug energijos ir vilčių, galvojau, jog sugebėsiu pakeisti supantį pasaulį. Daug buvo pastangų nugriauti man svetimą pasaulio sieną... Siena liko stovėti, o smilkiniai pražilo ir tas „Kitas Krantas" nepriartėjo. Tada pradėjau kurti savo pasaulį, kuris susideda iš mano namų, pastatytų savomis rankomis, iš studijos, kurią kūriau 30 metų, ir iš mano tėviškės, kurioje užgimiau ir viską pradėjau ir kurioje galbūt viską ir užbaigsiu... Ji tarsi širdis visos šios mano pasaulio trejybės. Ištuštėjusi ji vėl su nauja jėga mane šaukia ir mano rankos gimdo Angelus. Kai pastačiau ,,Širdies Angelą", kažkas įvyko, pradėjau su juo kalbėtis, o gal per jį...Tie pokalbiai vis gilėja ir gilėja... Ir pamažu į tą mano pasaulį pradėjo ateiti žmonės, kuriems šis pasaulis tiko, o gal jie kažko panašaus ieškojo. Taip aš atsiskyriau nuo to pasaulio, būdamas jo dalimi... Žiūrėdamas į žvaigždes vidumi jaučiu, kad tas pasaulis, iš kurio atėjau, buvo žymiai gražesnis, bet tokį pasirinkimą padariau savo valia.

- Vis dėlto kalbėdamas apie 20 drąsių vyrų, prieš šimtmetį, galima sakyti, atkūrusių valstybę, pridūrėte ir viltį, kad ir šiandien Lietuvoje atsirastų 20 tokių vyrų, vesiančių Lietuvą į priekį. Linkėjote atgimimo. Kokio atgimimo tikėtumėtės?

- Atrodo, atgimimas jau buvo, pasakys kažkas, bet ar jis liko mumyse... Mes puolėme tada kurti sau gerovę, o mūsų kūnai ir instinktai prašė vis daugiau. Lietuva tylėjo ir laukė, kada pasisotinsime. Deja, mes nesustojome. Žmogus juk ne vien tik kūnas, - tai dieviškoji konstrukcija, kol kas labai menkai save pažįstanti ir vis dar kaupianti materijos dulkes, kurios ir vėl pavirs dulkėmis. Su kuo mes grįšime į savo namus: ar išbarstę save pakelėse, ar spindintys meilės šviesoje - priklauso tik nuo mūsų. Taigi, linkėdamas atgimimo, linkėjau atgimti dvasioje, linkėjau matymo sielos, kuri niekada nemirs, akimis. Nebūkime karaliais, būkime Lietuvai tarnais.

Keli faktai

Albinas Kuliešis (g.1959 m.) yra surengęs daugiau kaip 12 parodų Lietuvoje ir užsienyje, išleidęs du fotografijos albumus, dvi eilėraščių knygas. Fotografijos albumų „Kelionės po Lietuvą akimirkos‘‘ yra įsigijusios Švedijos ir Norvegijos Nacionalinės bibliotekos, JAV Nacionalinė Kongreso biblioteka. Privačiose kolekcijose autoriaus darbų esama Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir kitur. Tarp apdovanojimų jam brangiausia „Naujosios Romuvos" leidėjo Juozo Keliuočio literatūrinė premija (2015).

 

 

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (10)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar iš pareigų turėtų trauktis A. Bilotaitė, G. Landsbergis ir R. Šimašius?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Liko savaitė iki Olimpiados pabaigos. Kaip manote, ar lietuviai gaus medalių?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+11 +16 C

+13 +16 C

 

+13 +20 C

+14 +19 C

+15 +21 C

 

+19 +24 C

0-7 m/s

0-6 m/s

 

0-6 m/s

       

Nuorodos